| Naudotojas | Įrašas |
|
1:35 pm
spalio 14, 2013
|
astaskliute
| | |
| Narys | įrašai3 |
|
|
Laba diena, gerbiamas Gydytojau,
norėčiau Jūsų patarimo. Vis dar maitinu jau 3 metukų sulaukusį berniuką. Jaučiu, kad jau turėčiau nutraukti maitinimą, nes naktimis jis labai dažnai prašo mano pienuko ir aš vis dar negaliu išsimiegoti, o jau pradėjau dirbti. Krūtyje jaučiu skausmą, kai jis žinda, tikriausiai pieno nėra daug ir kai jo nėra, toks jausmas, kad mane tiesiog gražia, tačiau jis labai pripratęs žįsti ne tik tada, kai yra pieno, bet ir tiesiog, nusiraminimui. Nuo pat kūdikystės žindymas jam buvo ne tik maistas, bet ir nusiraminimas, saugumas, jaukumas ir t.t. nekalbu apie tai, kad visi aplinkiniai to seniai netoleruoja, tačiau ir aš pati jau nebeištveriu. Visada norėjau savo vaikučiui gero, ne vieną kartą jau žadėjau nutraukti, tačiau vis pagailėdavau ir taip ir nenutraukiau. Paskaičiau, kad vaikas turėtų atsisakyti pats, bet nepanašu, kad tai kada nors gali nutikti. Ypač naktį jis gana dažnai prabunda ir visada prašo mano pieno. Jeigu neduodu, verkia ir prieina net iki isterijos. Jis labai prie manęs prisirišęs, nors sąmoningai tikrai nieko nedariau, kad taip atsitiktų. Į darželį bandėme vesti ir anksčiau, ir dabar, bet pasekmės liūdnos – ne tik kad vienas ten nelieka, bet kai reikia palikti pas senelius arba su tėčiu, lnenori likti, vis klausinėja, ar sugrįšiu, ar jį pasiimsiu. Galbūt tai psichologinė problema? Tiesiog nebežinau, ką daryti. prieš pusmetį pradėjome bandyti susilaukti antro vaikelio, bet du kartus pastojau ir sulaukus 6 savaičių įvyko persileidimai. Gali būti, kad mano organizmas per daug išsekęs, bet tikriausiai gali būti ir susiję su žindymu. Atsistatyti organizmui nepavyks, kol žindysiu, o metų man jau 34, tad norėčiau kuo greičiau susilaukti dar vieno vaikiuko.
Labai prašyčiau Jūsų patarimo ir konsultacijos.
Dėkoju
Gražios dienos
Pagarbiai
AstaSkliutė
|
|
|
11:34 pm
spalio 28, 2013
|
magnolija
| | |
| Narys | įrašai642 |
|
|
O nebandėte naktį vietoj pienuko pasiūlyti vandenuko iš puodelio atsigerti? Gal iš pradžių pavyktų pieną pakeisti vandeniu, o paskui ir to atsisakyti?
Ar pamiega kartais kiek ilgesnį tarpą, ar taip kas valandą ir budinėja visada?
Esu skaičiusi, kad su didesniais vaikučiais suveikia ir kai kurioms mamoms pavyksta atpratinti nuo naktinių žindymų, jei vaikas miega su tėčiu, o mama – kitam kambary. Arba prieš užmigdant paaiškinti vaikui, kad pienukas/papukas irgi eina miegoti ir naktį jo nebus…
Nors jeigu vaikui sunku išsiskirti su mama ir likti net su artimais žmonėm, tai galbūt mažylis labai jautrus… Bet šituo klausimu nelabai ką išmanau…
Sėkmės Jums.
|
|
|
11:14 am
spalio 29, 2013
|
astaskliute
| | |
| Narys | įrašai3 |
|
|
Bandėme viską  Geria iš puodelio pieną prieš miegą, prisiglaudžia prie krūtinės, kad man neskaudėtų, bet naktį kai prabunda, niekas kitas netinka.
|
|
|
11:47 am
spalio 30, 2013
|
magnolija
| | |
| Narys | įrašai642 |
|
|
Jeigu skaitote angliškai, gal pasisemsit kokių idėjų iš čia. Anksčiau ar vėliau TAI įvyks. Linkiu sėkmės ir kad įvyktų anksčiau
|
|
|
9:04 pm
spalio 30, 2013
|
Kazimieras Vitkauskas
| | |
| Administravimas
| įrašai922 |
|
|
Miela astaskliute,
Jūs tikriausiai labai teisi – vaikas siekia nusiraminimo, nes gali būti, jog iš mamos veiksmų, nuotaikų ir artimųjų kalbų (trijų metų vaikas labai daug supranta), jis pajuto nujunkymo gręsmę. Ir naujam vaikeliu gali būti nelengva ateiti, jeigu nebus taikos aplink mamą ir joje. Savo kol kas vieninteliam ir gal būt jautriausiam iš visų vaikui būkite maloningi >>> Nujunkymo Menas,(p.318-345).
|
|
|
3:43 pm
lapkričio 10, 2013
|
Mamulė Mū
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai290 |
|
|
Pranešimas redaguotas 1:46 pm – lapkričio 10, 2013 Mamulė Mū
Mieloji AstaSkliute, likite drąsi. Kelias, kuriuo keliauti pakvietė jūsų vaikas, tikėdamas, jog pajėgsite, yra jo dovana jums. Augdama, kaip mama ir kaip žmogus, nuėjote jau labai daug ir labai toli. Nepasiduoti spaudimui, nuovargiui, baimei, abejonėms, rutinai- tai turėjo pareikalauti visų jūsų jėgų ir tikėjimo, tad būkite sau švelni šią akimirką. Leiskite sau jausti, tai ką jaučiate. Leiskite savo širdies balsui vesti jus ir toliau, nes situacijai į kurią pakliuvote išspręsti, man regis, protas yra bejėgis. Juk jau viską, ką jis siūlė, išbandėte, ar ne?
Manęs jūs greičiausiai nepažįstate, bet žinokite, jog su savo trimetinuku einu gretimu takeliu, matau tuos pačius vaizdus, gal tik detalės skiriasi. Nežinau, ką reiškia jums skirti ženklai…
Nesu nuėjusi ir toliau, todėl negaliu palengvinti jūsų naštos ir pasakyti, kas laukia kelio gale, kaip ten nueiti greičiau ar paprasčiau. Ar kaip nutraukti kelionę. Man pačiai tai didžiausias gyvenimo galvosūkis iki šiol ( nors, kokia ironija: daugelis mane pažįstančių žmonių paklausti turbūt pasakytų, jog esu ar bent jau buvau vienas stipriausių, kantriausių ir kūrybiškiausių žmonių, kuriuos jie yra sutikę, ta, kuriai nieko nėra neįmanomo, jokios problemos, kurios negalėčiau išspręsti :)
O štai gavau kietą riešutėlį, antrąjį savo berniūkštį- plieno ir krištolo mišinį. Ir išdidi esu jo spąstuose. Dar ir keistai laiminga tokį iššūkį gavusi. Nors nuo kovos jau irgi beveik mirtinai išsękusi, vis dar ieškau, kaip ją laimėti be aukų. Kaip pakeisti pasaulio ir žmonijos žindymo istoriją ;)
Juokauju, žinoma. Nes niekas savo noru ir būdamas sveiko proto tokio ilgo žindymo nepasirinktų. Tačiau, kai kas tiesiog neturi kitos išeities ( todėl nors ir labai malonu būti pavadinta motina didvyre…arba dažniau…beprote,deja, nei viena nei kita, nėra visiška tiesa. galbūt ;)
Bereikalingai nesikuklindama ( nes neprisiimu sau nuopelno už tai, kokia siela pasirinko gimti mano pagimdyto vaiko kūne) pasidalinsiu savo įžvalga iš patirties: manau jog to taip desperatiškai reikia tik labai nedideliam skaičiui vaikų: kaip gerb. gydytojas, o ir jūs pati, pastebėjote, tik jautriesiems. Ir didžiausiems kovotojams. Kodėl ir kam: paslaptis, kurios didingumu tiesiog reikia patikėti ir palikti atsiskleisti ateityje. Siluetas aiškėja akylam stebėtojui, tad iš jo ir galima semtis jėgų.
Geriausi linkėjimai jūsų kelionei: ką bepasirinktumėte. Ir nebijokite nei suklysti, nei pasiklysti. Nebijokite eksperimentuoti, imtis keisčiausių ir neįtikėtiniausių priemonių. Galbūt jums lemta nukeliauti ten, kur dar niekas nebuvo ir palikti savo pėdsaką, o po to padėti kitiems. Tiksliau jau padėjote. Man. Nes dabar ir man drąsiau.
|
|
|
11:50 am
lapkričio 11, 2013
|
Mamulė Mū
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai290 |
|
|
Pranešimas redaguotas 9:51 am – lapkričio 11, 2013 Mamulė Mū
O čia žinutė nuo racionaliosios ir žemiškosios, gal net griežtokos Mamulės Mū ( kad įrodytų, jog ir ji geba mąstyti logiškai ir jos patarimai atrodytų patikimesni ;)
Meskit darbą :)
Jūsų situacijos aprašyme įžvelgiu ne prašymą padėti nutraukti trimečio žindymą, o kitas tris pagrindines problemas: jūsų išsekimą, didelį vaiko poreikį ryšiui su jumis bei kitos gyvybės išnešiojimo klausimą.
Tai va viską vienas oficialus pranešimas išeiti ir išspręstų. Meskit tas žiurkių lenktynes, tą tariamos saviraiškos vergovę, savo vertės iliuzinį matą. Jūs niekam nieko neprivalote įrodinėti, gyvenkit gyvenimą. Susimąžinsit poreikius, turėsit laiko išgirsti, ko reikia jūsų kūnui ( kad vėl pastotumėt).
O dėl jūsų žaviojo atkakliojo trimetinuko ( man irgi žindant jis sukelia gana daug nemalonių pojūčių, bet jei gebi atsipalaiduoti ir juos susimažinti iki minimumo, pažvelgi į jį iš šalies, tai tiesiog negali nesižavėti): įsivaizduokit, jog augintumėte vaiką su specialiaisiais poreikiais: neįgalųjį. Ką darytumėte tada? Būtumėte darbą mesti tiesiog priversta, ypač jei jo poreikius galėtumėte patenkinti tik jūs. Žinoma, mokytumėte kuo geriau prisitaikyti visuomenėje, gerai paskirstytumėte savo jėgas priimdama kuo daugiau aplinkinių pagalbos, išmoktumėte išsisukti su minimaliomis lėšomis, o už tai jis jus džiugintų savo šypsena, savo pasiekimais, kad ir nedideliais, vien tuo, jog jis yra. Būtų sunku, taip. Bet čia našta ne skystablauzdėms…
Taigi. O jei ta tariama ne- galia, būtų šiek tiek kitokia, tokia taip- galia: vystausi taip sparčiai ir ypatingai, jog man reikia papildomos pagalbos. Negaliu tau, mama, tiksliai visko paaiškinti, bet rodau kitaip, jog šiuo metu man padėti gali tik tu.
Va tai tiek. Galima ir taip mąstyti, ar ne ;)
|
|
|
5:44 pm
lapkričio 11, 2013
|
astaskliute
| | |
| Narys | įrašai3 |
|
|
Šaunus Jūsų požiūris, Mamule Mū :) Pirmąją, ne racionaliają žinutę skaitydama net apsiverkiau iš džiaugsmo :) Ačiū Jums.
Tiesa, nepažįstu Jūsų, malonu būtų ir susipažinti :) nors kas ten žino, gal kur nors ir matėmės :)
Tiesą sakant, tas noras viską baigti užeina ir praeina. Kadangi dabar jis kažkuriam laikui praėjęs, tad atrodo visai ir nesunku, ir neskauda, ir nėra to nuovargio (gal ir išsimiegam geriau). Rimto darbo ne tiek daug turiu (pati taip susiorganizavau, kad jo dau nebūtų :)), turiu daugiau nerimto, kuris man teikia malonumą, o ne rutiną ir nuovargį.
Žodžiu, tas kelias, kaip sakote, yra rožėmis klotas, dažniausiai tos rožės labai gražiai žydi ir kvepia, ir tik retkarčiais parodo savo spyglius.
Bet galbūt vistiek yra viskam savo ribos, bent jau daugumai aplinkinių taip atrodo. Pažiūrėsim, kaip čia bus :)
|
|
|
10:01 am
lapkričio 12, 2013
|
Mamulė Mū
| | Vilnius | |
| Narys | įrašai290 |
|
|
Malonumas skaityti abipusis ;) Griežtoji Mamulė lengvai susigėdusi pėdina į tvartuko kampą ir pažada ateityje stengtis nesavimi nebūti :) O mes stengiamės ją paguosti ir sakom, jog gyvenime pasielgti drąsiai, rizikingai, sau nebūdingai kartais būna vienintelė išeitis ir nuostabus atradimas. Kartais suklysti, užtai mainais gauni…artumą. O kartais tik po daugelio metų sužinai, kam jos dar buvo reikalingos.
P. S. Pabendrauti gyvai visada yra gerokai smagiau. Aš visada už :)
|
|
Loading ...
Prisijungti
Nariai
Paieška 
Pradžia
Pridėti naują temą
Atsakyti į įrašą
Cituoti ir atsakyti 
Prisegti šį įrašą 
