Noriu pasidalinti dar visai šviežiais įspūdžiais iš ligoninės. Ką tik parsivežiau namo savo 4 kleckiuką. Gimdžiau Jonavoje. Pas nuotabią daktarę ir puikią akušerę. Pačio gimdymo nė už nieką nekeisčiau į buvusius 3 VIlniuje – dėmesys neišpasakytas. Tiek prieš, tiek po. Ir pagalbos visada galima sulaukti net neprašius, tik deja ta pagalba labiau jaunų mamų žlugdymas.
Pasiguldžiusiu nakčiai mažylį šalia savęs į lovą, atklausiau dar visai jaunutės akušerės pamokslą apie kažkokį naują mistinį pseudo įstatymą, draudžiantį naktį vaiką laikyti šalia savęs dėl galimų neigiamų pasėkmių. Iš nuostabos net nesusipratau paklaust kas ir kaip mane nubaus jei to įstatymo nesilaikysiu. Ir ar vyrą galima šalia guldytis šalia savęs – nes neigiamų pasėkmių irgi būna.
Turėjau ir dvi palatos kaimynes – abi po cezario. Kaip skaudu buvo žiūrėti, kai dieną naktį jos farširavo savo mažiukus mišinukais ir "soskėm". Vietoj to, kad duotų krūtį.O sesutės jom tik antrino – pieno dar nėra, bus 4 parą po operacijos. Ir maistas pas mus ne koks – einu atnešiu dar buteliuką.Nė viena nepasakė, kad dėkit vaiką dažniau prie krūties, o mamos beviltiškai spaudžiojo krūtinę bandydamos išsunkti bent lašelį pienuko (priešpienio). Vos ne su ašarom akyse. Ir neviltim veiduos.
Tuo tarpu mano mažius gavo kiek ir kada norėjo, o krūtinė jau 2 dieną "plyšo". Būčiau pamaitinus saviškį ir dar kaimynių vaikus.
Kaip gaila, kad nė viena sesitė net nesivargina pasiieškokti naujesnės informacijos, o varo senas, dar mano močiutės ir mamos tiesas.
Ir kaip gaila, kad moterys, besiruošdamos tapti mamomis, nesiruošia SĄMONINGAI motinystei, o pasileidžia pasroviui – atseit tai įgymta ir neįmanoma nemokėti būti mama. Nemokėti gal ir neįmanoma, tiesiog kartais mokame ir žinome nepakankamdai.