You are currently browsing the Straipsniai category
Displaying 11 - 20 of 37 entries.

KĄ VALGYTI? 1. VISKĄ, KO ŠIRDIS GEIDŽIA

  • Posted on liepos 9, 2010 at 7:38 pm

Kūdikį krūtimi maitinanti motina – irgi žmogus, kuriam ne tik norisi, bet ir reikia vitaminų ir skanumynų. Taigi valgykite viską, ko širdis geidžia: obuolius, uogas, žuvį, mėsą, varškę, riešutus, medų… Aišku, sveikos mitybos ir produktų suderinamumo principai galioja visiems.

Anksčiau buvo labai akcentuojamos maitinančios motinos mitybos taisyklės, įvairūs dietos suvaržymai. Ypač absurdiškas yra žmonių susigalvotas prietaras, draudžiantis žindančiai motinai valgyti šviežius vaisius ir daržoves. Jokio mokslinio pagrindo neturi baimė, kad motinai pilvo pūtimą sukeliantis maistas gali sukelti pilvo pūtimą ir jos žindomam kūdikiui. Normalioms žarnų bakterijoms fermentuojant maisto skaidulas, pilve atsiranda dujų. Tačiau nei pačios skaidulos, nei dujos nėra absorbuojamos iš žarnyno į kraują, taigi negali patekti ir į motinos pieną. Kai kuriose daržovėse, pavyzdžiui, česnakuose, svogūnuose, ridikėliuose, taip pat kai kuriuose prieskoniuose, yra eterinių aliejų, turinčių charakteringą kvapą ar skonį, galintį išties persiduoti į pieną, ir kūdikiai kartais reaguoja. Vieniems tai patinka, bet būna ir atsisakančių žįsti česnaku kvepiantį pieną. Motinai suvalgius česnako, pirmąją valandą specifinio kvapo piene paprastai dar nėra, po dviejų valandų jis stipriausias, o paskui palaipsniui išnyksta. Panašiai būna ir su kitais prieskoniais.

Kartais kūdikiai netoleruoja tam tikrų produktų motinos maiste. Pastebėta atvejų, kai pilvo diegliai žindomiems kūdikiams atsirasdavo motinai valgius ne tik jau minėtų česnakų ir svogūnų, bet ir kopūstų, griežčių (sėtinių), pupelių, rabarbarų, slyvų. Nemalonumai paprastai pasireiškia tarp 4 ir 24 valandos po to, kai motina to maisto suvalgo. Jeigu įtariama, kad kuris nors produktas turi blogą poveikį kūdikiui per pieną, reikėtų stebėti, ar neatsiras kūdikiui virškinimo sutrikimo reiškinių pirmąją parą nuo to maisto suvalgymo, ar kartosis vėl jo suvalgius.

Skoniams ir kvapams, kurie patiriami dar esant gimdoje ir žindymo laikotarpiu, pirmenybė teikiama ir vėliau. Skirtingai negu vis tuo pačiu mišiniu nuolat maitinami „buteliniai“ vaikai, žindomi kūdikiai per motinos pieną patiria plačią įvairovę kvapų ir skonių, kurie gali nujunkymo laikotarpiu paskatinti noriau valgyti juos turintį maistą. Taigi žindanti motina tarsi sukuria vaiko mitybos įpročius ir polinkį drąsiau ragauti naują maistą.

Tačiau visiškai nederėtų kūdikio pratinti prie alkoholio. Iš motinos kraujo alkoholis lengvai patenka į jos pieną. Girtaujančių motinų žindomi kūdikiai blogiau auga (alkoholis slopina pieno tekėjimą krūtyje) ir gali būti pakenkiamos vaiko smegenys. Tik retkarčiais išgeriama vyno taurė blogo poveikio kūdikio sveikatai gal ir neturėtų, tačiau tai daryti geriau tuojau po žindymo, kad iki kito maitinimo alkoholio koncentracija piene jau būtų sumažėjusi.

Žindančios motinos kartais įspėjamos negerti kavos, juodosios arbatos, kokakolos, pepsikolos, kakavos, nes šie gėrimai turi kofeino, dėl kurio centrinę nervų sistemą stimuliuojančio poveikio kūdikis gali būti neramus ir jam sunku užmigti. Be to, kofeinas slopina geležies įsisavinimą iš motinos ir kūdikio virškinimo trakto, tuo didindamas mažakraujystės riziką. Tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, jog tik labai maža dalis kofeino iš motinos kraujo patenka į jos pieną ir dar mažiau jo aptinkama žindomo kūdikio kraujo serume, todėl saikingas kavos vartojimas nesukelia problemų žindomam kūdikiui. O didelių kiekių kofeino turinčių produktų maitinančiai motinai reikėtų vengti, ypač jeigu ji žindo neišnešiotą naujagimį. Tuomet kofeino pašalinimas iš organizmo vyksta lėčiau ir jis gali kauptis, sukeldamas vaikui sveikatos sutrikimų. Taip pat nereikėtų per daug valgyti ir šokolado, nes jame yra į kofeiną panašios medžiagos teobromino. Saikingai motinos valgomas šokoladas žindomam kūdikiui nesukelia nei pilvo dieglių, nei kitų virškinimo bėdų.

Kai kurie maisto produktai gali alergizuoti kūdikius, ypač turinčius įgimtą šeimos polinkį. Nereikia drausti motinai ko nors valgyti vien dėl to, kad ji žindo. Tačiau verta stebėti žindomo kūdikio reakciją į maistą. Kilus įtarimui, tokio produkto reikėtų vengti dvi savaites. Pavyzdžiui, esant nepalankiai alerginei anamnezei šeimoje, kūdikiui gali išryškėti alerginis bėrimas ar padidėjęs neramumas, jeigu motina vartoja daug pieno.

„Gerk pieną, kad būtų pieno“ – taip dažnai būdavo sakoma ir dabar galima išgirsti patariant žindančiai motinai. Tai ginčytinas teiginys jau vien dėl to, kad jokios gamtoje egzistuojančios žinduolių rūšies suaugę individai, taigi ir patelės, nevartoja pieno, tačiau sėkmingai žindo jauniklius. Daugeliui necivilizuotų žmonių genčių žodžiai, reiškiantys pieną, asocijuojasi tik su jų kūdikių ir kitų jauniklių maistu. Mūsų žmonės klaidingai galvoja, kad motina, gerdama daug karvės pieno, padidins savo pačios pieno kiekį. Motinos išgeriamas gyvulių pienas nėra kaip nors svarbus jos pačios pieno gamybai. Tiesa, pienas yra vienas iš kalcio šaltinių maiste, tačiau normali kalcio koncentracija motinos piene vis tiek būtų užtikrinama, jeigu motina ir negertų karvės pieno. Jeigu kalcio trūktų motinos maiste, jis būtų paimtas iš pačios motinos organizmo audinių ir pristatytas į motinos pieną gaminančias jos krūtų ląsteles. Taigi žindančiai motinai teisingiau būtų sakyti: kad tavo pačios organizmui nepritrūktų kalcio, jo reikėtų gauti su maistu, o vienas iš daugiausia jo turinčių maisto šaltinių yra gyvulių, pavyzdžiui, karvės, pienas ir jo produktai. Beje, yra žmonių, ypač suaugusių, kurie netoleruoja neperdirbto karvės pieno arba nemėgsta jo skonio. Tuomet labiau tiktų rauginto pieno produktai: jogurtas, varškė, sūris. Nedaug pieno produktų vartojančioms motinoms reikėtų per parą gauti apie 500–600 mg kalcio papildų, o beveik nevartojančioms – maždaug 1000–1200 mg per parą. Yra ir daugiau kalcio šaltinių maiste: pavyzdžiui, sezamo sėklos, lapiniai kopūstai, špinatai, brokoliai, kepenys, migdolai, konservuotos sardinės ir lašiša, valgomos kartu su suminkštėjusiais kaulais.

Taip pat ir normali geležies koncentracija motinos piene yra užtikrinama nepriklausomai nuo motinos mitybos. Jeigu jos trūksta maiste, panaudojama motinos kūno audinių, pirmiausia kraujo, geležis. Mažakraujystė nėra kliūtis žindyti. Geležies poreikis maitinančioms motinoms yra toks pat ar net mažesnis kaip prieš nėštumą, nes žindant vėliau atsinaujina mėnesinės, o be to, į pieną pereina mažiau geležies, negu jos netenkama per menstruacijas. Aišku, mažakraujyste sergančią motiną būtinai reikia gydyti, tačiau ji neturėtų nustoti žindyti kūdikio.

Žindančios motinos maiste turi būti pakankamai produktų, kuriuose gausu B grupės vitaminų (B1, B2, B6, B12) ir vitamino C. Jie yra tirpūs vandenyje, todėl motinos organizme jų atsargos nesukaupiamos. Taigi šių vitaminų trūkstant motinos maiste, mažiau jų būtų ir piene. Pakankamai B grupės vitaminų motina gautų valgydama duoną ir kitus grūdų produktus, vitamino B12 – pieno produktus, žuvį, mėsą ir kiaušinius. Vitamino C poreikis laktacijos metu taip pat padidėja. Daug jo yra šviežiuose vaisiuose, uogose ir daržovėse. Vitamino C ir kitų vandenyje tirpių vitaminų koncentracija motinos piene nepakyla aukščiau normalios, nes perteklius pašalinamas su šlapimu.

Jodo trūkumo profilaktikai rekomenduojama vartoti joduotą druską.

Riebaluose tirpių vitaminų kiekis piene mažiau priklauso nuo motinos dietos pokyčių. Vitaminų A ir D koncentracija piene išlieka normali, kol jų yra jei ne motinos maiste (svieste, kiaušinių tryniuose, kepenyse), tai jos kūno atsargose. Vitamino E (jo yra aliejuje, javų gemaluose, mėsoje, kiaušinių tryniuose, morkose) koncentracija didžiausia priešpienyje, nes naujagimiui labai svarbus jo antioksidacinis veikimas. Vitamino K didžiausias poreikis yra per gimdymą ir pirmosiomis naujagimio gyvenimo dienomis, kai būna didžiausia vidinio kraujavimo (ypač į smegenis ir į žarnyną) rizika. Kad vitamino K atsargos būtų užtikrintos, motinos maiste (morkose, salotose, špinatuose, kepenyse) jis ypač reikalingas nėštumo pabaigoje.

Taigi žindančios motinos maistas turi būti ne tik pakankamai kaloringas, bet dar svarbiau, kad jis būtų įvairus. Pasikliauti vien tik vaistinėse parduodamais vitaminų ir maisto papildų preparatais nereikėtų. Vitaminų ir mineralų įsisavinimas organizme iš dirbtinių maisto papildų ne visada yra efektyvus ir neprilygsta jų įsisavinimui iš natūralaus maisto.

Continue reading KĄ VALGYTI? 1. VISKĄ, KO ŠIRDIS GEIDŽIA »

1 comment »

GERIAUSIA PRADŽIA: 3. SUGRĮŽUS NAMO

  • Posted on birželio 20, 2010 at 1:34 am

„Etatų“ dalybos

Sugrįžus iš gimdymo skyriaus namo, žindančiai motinai labai svarbi šeimos parama. Ji yra nepakeičiama „profesionalė“, nes niekas kitas nesugebėtų parūpinti motinos pieno – vienintelio kūdikiui reikalingo maisto. Tai – svarbiausias mamos „etatas“. Vyro pareiga yra sukurti ir materialiai aprūpinti žindymui tinkamą aplinką ir užtikrinti jos saugumą. Kūdikiui augant ir ilgėjant jo budrumo ir domėjimosi pasauliu intervalams, didėja tėvo reikšmė ir auklėjant mažylį. Tai gali būti nesudėtinga mankštelė ir masažas, linksmi žaidimai su pakutenimais, vaikelio maudymas. Naujagimiui motina besąlygiškai reikalinga, tad vyresnysis vaikas gali pasijusti lyg ir užmirštas, atstumtas. Tėčio dėmesys jam padės nepatirti skriaudos ir prisitaikyti prie naujo – vyresniojo brolio ar sesers – vaidmens.

Žindymas toli gražu nėra sunkus darbas. Tačiau jo sėkmei labai svarbi gera motinos nuotaika, sveikas maistas, pakankamas poilsis, malonūs santykiai ir palankus aplinkinių dėmesys. Susitaikykite su mintimi, jog nesuspėsite atlikti visų darbų. Nesidrovėkite paprašyti artimųjų pagalbos buitiniuose reikaluose. Pasportuokite, mankštinkitės – tai atgaivina pavargusius raumenis, pagerina kraujotaką. Būtinai kuo daugiau būkite lauke ir, suprantama, kartu su vaiku! Žindyti galima ir kelionėje. Nepraleiskite progos pasnausti, kai kūdikis miega. Mėgaukitės žindymu – tai ir poilsio valandėlės, ir įspūdžiai, kurių prisiminimas šildys Jus visą gyvenimą.

Kūdikio miegas

Posakiu „Miega kaip kūdikis“ tradiciškai apibūdinamas giliai, ramiai ir ilgai miegantis žmogus. Iš tiesų yra atvirkščiai. Miegas yra tarsi cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas suaugusiojo miego ciklas tęsiasi maždaug 1,5 valandos, ir didesniąją dalį to laiko, net 80 procentų, užima gilusis miegas. Kūdikio miego ciklai yra trumpesni, trunkantys tik maždaug 60 minučių, ir kiekviename jų apie 50 procentų laiko tenka paviršutiniškam miegui. Perėjimas iš vienos miego ciklo fazės į kitą yra labai jautrus periodas, kurio metu kūdikis gali lengvai prabusti. Jeigu tuo metu vaikas nejaus šalia savęs, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.

Tačiau kaip tik toks jautrus miego pobūdis kūdikystėje turi didelę prasmę. Juk kūdikiui kyla daug gyvybiškai svarbių poreikių, kuriuos reikia patenkinti. Pirmiausia jis auga ir dieną, ir naktį. Taigi jam reikia „statybinių“ medžiagų kūno ląstelėms daugintis ir augti ir energinių medžiagų visų tų ląstelių normaliai ir intensyviai veiklai užtikrinti. Ypač sparčiai vystosi kūdikio smegenys. „Budėdamos“ jos sprendžia daugelį naktį iškylančių problemų: pažadina kūdikį, kad šis prašytų valgyti išalkęs arba pats susirastų motinos spenelį (jis tai gali ir tamsoje, pagal būdingą kvapą), kai smegenyse esantis alkio centras praneša, jog reikia naujos maisto porcijos, kad paskatintų kūdikį šauktis pagalbos, kai šlapias, kai jam šalta ar per karšta, kai skauda…Todėl geriausia kūdikiui naktį miegoti šalia mamos. Čia ir jam pačiam bus ramiau, nes jausis saugus, ir visai šeimai, nes vaikui nereiks ilgai rėkti, kol prisišauks mamą ar tėtį. Mama, gulinti prie kūdikio, jo poreikius gali patenkinti net neatsimerkdama ir visiškai neišsibudindama iš miego. O žindomas kūdikis (tiksliau, prolaktinas, išsiskiriantis žindymo metu į motinos kraują) ją greitai vėl užmigdys. Kitaip būna keliantis ir einant prie atskirai gulinčio kūdikio jo nuraminti, sūpuojant ar nešiojant ant rankų, bandant jį vėl užmigdyti ir paguldyti atgal į lovelę.

Beje, nemanykite, kad užmigdyti kūdikį labai paprasta. Jis neužmiega taip greitai, kaip didelis vaikas ar suaugęs žmogus. Mamos ir tėčiai, tai patyrę, žino, kad kūdikio nepaguldysi tuoj pat į lovelę ar vežimėlį, vos tik jis užsimerkė – tam jis turi visiškai užmigti. Kol kūdikis yra paviršutiniško miego fazėje, jis vėl lengvai prabunda dėl menko dirgiklio, ir Jums teks migdymą pradėti iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai būtų laikas, atimtas iš Jūsų naktinio poilsio „biudžeto“. O jeigu kūdikis dar ir maitinamas dirbtinai, iš buteliuko, tai jau mažiausiai du žmonės turėtų nemiegoti: vienam teks raminti verkiantį kūdikį, kol kitas gamins jam mišinį ir šildys.

Kai kūdikis ir mama miega greta, darniai keičiasi jų abiejų miego ciklai. Motina lengviau atsibunda kūdikiui prabudus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir motinos miegas būna ramesnis. Jeigu išalkęs kūdikis sukruta, motina, gulėdama šalia, tai pajaučia ir kūdikį priglaudžia prie krūties, pati beveik ir neatsibusdama. O štai, kai kūdikis ir motina miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nėra suderinti, ir kūdikiui gali ne iš karto pavykti pažadinti savo verksmu giliai miegančią motiną. Kol ji atsikels ir prieis, abu jau bus visiškai išsibudinę, ir paskui abiem bus sunkiau užmigti. Motina labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia dėl neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį. Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių atsibudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai ir greitai virškinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišinių virškinimas mažylio pilvelyje vyksta sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės tėvų naktys garantuotos.

Kam nepatinka laikyti kūdikio savo lovoje per naktį, užmigusį gali perkelti į jo paties lovelę. Geriau, kad ji būtų pastatyta šalia, be jokio tarpo ir be bortelio į mamos pusę, o kūdikis gulėtų tame pačiame aukštyje, kaip ir mama.

Ar užtenka pieno?

Jei kas nors Jums pasiūlys pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis, žinokite – tas žmogus tikrai mažai apie tai išmano. Moters krūtis nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai naujokei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę tose už spenelio esančiose talpyklėlėse – pieno latakų praplatėjimuose – ančiuose (16 pav.). Bet tai toli gražu ne viskas, ką gautų kūdikis, pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis, ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūties ir karvės tešmens (ypač turint minty pienininkystei išvestas naminių gyvulių veisles). Karvės tešmens ančiai išties yra virtę „pieno cisternomis“ ir prieš melžimą jose gali susikaupti net iki 90 procentų viso tešmenyje esančio pieno. Motinos pieno didžioji dalis, kai ančiai jau užsipildę, laukia savo eilės latakėliuose ir alveolėse, ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo (veikiant pieno tekėjimo refleksui) nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu.

Kol kūdikis žindomas, motinos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Vėlgi dėl tų pačių nervinių impulsų, žindymo metu einančių nuo spenelio, hipofizyje išsiskiria hormonas prolaktinas, skatinantis pieną gamintis, ir kūdikis, ilgai žįsdamas, „prisišaukia“ ir pieną, atsirandantį bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali sėkmingai žindyti savo vaikus.12 Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, galima jam pasiūlyti ir antrąją krūtį.

Nebijokite žindyti dažnai. Riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija yra atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Taigi, kuo dažniau žindoma, tuo sotesnis yra moters pienas.

Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būtų kontrolinis kūdikio svėrimas prieš žindymą ir po žindymo. Tačiau kuri motina žino, kiek tą kartą jos vaikui pieno reikėjo? Per kiekvieną žindymą vaikas suvalgo skirtingai, priklausomai nuo jo apetito, nuo motinos nuotaikos ir daugelio kitų aplinkybių. Taip, mokslininkai yra apskaičiavę, kad, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu. Ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodami, kad sužinotumėte visų maitinimų metu gautų pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų. Neverta!

Tačiau jeigu Jums išties patinka aritmetika, tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką gavo pieno pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitokių skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų: jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo), kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas tampa labiau koncentruotas: darosi tamsesnis ir aštriau kvepia.

Net tuomet, jei paaiškėtų, kad pieno išties neužtenka, nebėkite iškart pirkti mišinių ir girdyti jais vaikelio. Geriau nedelskite pasitarti su išmanančiu žmogumi, pirmiausia savo vaikų gydytoju, ir kartu ieškokite problemos priežasties ir būdų pačiam geriausiam kūdikio maistui – motinos pienui – pagausinti.

Nesisielokite, jeigu Jūsų mažylis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o Jūsų draugės kūdikis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Pirmąjį pusmetį jam gali užtekti penkių šimtų gramų užaugti per mėnesį, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Nepasiduokite azartui, kad Jūsų vaikelis žūtbūt laimėtų svorio „varžybas“. Žindomo kūdikio nepriversite iš krūties suvalgyti daugiau, negu jis pats nori ir jo organizmui reikia. Džiaukitės, kad mažylis žvalus ir sveikas. Juk ne dėl svorio rekordo, o gyvenimui vaiką auginate!

Continue reading GERIAUSIA PRADŽIA: 3. SUGRĮŽUS NAMO »

Care to leave a comment? »

GERIAUSIA PRADŽIA: 2. NAUJAGIMIUI DRAUGIŠKA LIGONINĖ

  • Posted on birželio 11, 2010 at 7:16 pm

Kadangi dauguma moterų gimdo ligoninėse (arba gimdymo namuose), didelė dalis sėkmės priklauso nuo gimdymo skyriaus personalo supratimo ir veiksmų. Taigi geriausia gimdyti „naujagimiui draugiškoje“ ligoninėje. Lietuvoje jau yra kelios šį vardą pelniusios gimdymo pagalbos ir motinos ir vaiko sveikatos priežiūros įstaigos. O visos kitos aktyviai jo siekia ir stengiasi savo veikloje įgyvendinti principus, patvirtintus Pasaulio sveikatos organizacijos ir apibūdinamus kaip „Dešimt žingsnelių link sėkmingo žindymo“:

1. Šios įstaigos turi visiems darbuotojams prieinamą rašytinę žindymo skatinimo ir rėmimo programą. Ją taip pat primena ir matomose vietose pakabinti plakatai su „Dešimčia žingsnelių…“

2. Visi įstaigos darbuotojai turi būti išmokę šią programą įgyvendinti ir tai daro praktiškai. Jie mokomi individualiai ir grupiniuose kursuose, išlaiko pasiruošimo egzaminus.

3. Jau nėštumo metu moterys supažindinamos su kūdikio žindymo privalumais, dirbtinio maitinimo pavojais ir maitinimo krūtimi principais. Tai atlieka nėščiųjų sveikata besirūpinantys moterų konsultacijų gydytojai ir akušerės. Jie rengia ir grupines paskaitas, tačiau subtilius asmeninius klausimus (pavyzdžiui, moters abejones dėl jos krūtų ar spenelių ypatybių) stengiamasi aptarti individualiai. Siekiama, kad reikalingą informaciją būsimoji mama (dar geriau, jeigu dalyvauja ir tėvelis, močiutės…) gautų iš anksto ir turėtų pakankamai laiko ją apsvarstyti. Juk, pavėlavus tai padaryti iki gimdymo, paskui gali kilti nesusipratimų, jeigu norima labai greitai pakeisti susiformavusią moters ir jos artimųjų nuomonę ar galbūt net tvirtą apsisprendimą dėl to, kaip ji maitins gimusį savo kūdikį.

4. Kūdikio žindymas pradedamas tuojau po gimimo (per pirmąjį pusvalandį). „Naujagimiui draugiškoje“ ligoninėje tai daroma nedelsiant ir neribojant trukmės. Motinai sudaromos sąlygos glausti naujagimį prie krūties tuojau pat pagimdžius. Visos kitos, mažiau svarbios, procedūros, tokios kaip virkštelės nukirpimas, naujagimio svėrimas ir prausimas, atliekamos vėliau. Naujagimis ant motinos kūno dedamas nuogas, nesuvystytas. Tuo užtikrinamas tiesioginis oda prie odos kontaktas, reikalingas abiem. Motinai, nes refleksiškai stimuliuoja gimdos susitraukimą, svarbų visiškam placentos išstūmimui, kraujavimo stabdymui ir gimdos grįžimui į normalią būseną. Naujagimiui, kadangi sąlytis su motina apsaugo nuo atsiskyrimo streso, jos skleidžiama šiluma kūdikį tobulai šildo (abu galima užkloti viena antklode, jei reikia – iš anksto sušildyta), o ant odos apsigyvenanti normali sveikos motinos mikroflora apgina naujagimį nuo hospitalinės (ligoninės) infekcijos.

Nenustebkite, jei naujagimis, pirmąjį kartą paguldytas jums ant krūtinės, neskuba tuojau pat apžioti spenelio ir žįsti. Tai bus palaipsnis procesas. Iš pradžių vaikas tik nurimsta, vėl pajusdamas motinos kūno šilumą ir įsiklausydamas į pažįstamą jos širdies plakimą. Paskui jis užuodžia nuo krūties sklindantį būdingą kvapą. Kūdikio burnoje ima rastis seilių. Tada jis tiesia rankutę, grabaliodamas pirštais ieško spenelio ir tarsi matuoja nuotolį. Jeigu tas „kelias“ tolimas, tai yra neužtenka vien pakelti galvą, kad pasiektų tikslą, naujagimis pamažu šliaužia prie jo atsispirdamas kojomis (tai – šliaužimo refleksas). Tie pirmieji judesiai dar labai nerangūs ir lėtoki, tačiau tikslas aiškus ir jis galop pasiekiamas.

Taigi, kol naujagimis iš tiesų pradeda žįsti motinos krūtį, būna praėję vidutiniškai penkiasdešimt minučių po gimimo. Dar apie pusvalandį tęsiasi pats pirmasis jo „balius“. Kaip ir suaugę žmonės, ne visi naujagimiai vienodi. Energingieji žinda stipriai ir godžiai, tinginėliai ir svajokliai mėgsta pailsėti, valgo gerokai ilgiau, su pertraukėlėmis.

Po Cezario pjūvio gimusiems galioja tos pačios taisyklės, tik labiau saugomas motinos pilvas. Jeigu operacija atliekama su vietiniu nuskausminimu (stuburo, arba epidurine, nejautra), naujagimį prie krūties glausti galima tuojau pat, o jeigu operuojama su bendra nejautra – tada, kai motina atsibunda po narkozės.

Kalbos apie tai, kad pagimdžiusi moteris dar neturi pieno, ataidi iš tų laikų, kai naujagimiams paprasčiausiai nebuvo leidžiama normaliai žįsti.

5. Motinos išmokomos išsaugoti ir skatinti pieno gamybą krūtyse tuomet, kai jos laikinai (o kartais ir nuolat) negali žindyti pačios. Pavyzdžiui, dar nepajėgus žįsti labai neišnešiotas naujagimis kurį laiką maitinamas per zondą. Geriausias maistas vis tiek yra motinos pienas, todėl pravartu mokėti ištraukti jį rankomis ar pientraukiu. Sergančiai motinai gydyti naudojamos radioaktyvios ir ląstelių augimą bei dauginimąsi stabdančios medžiagos, patekusios į krūtų pieną, gali būti kenksmingos kūdikiui. Tuo metu pienas taip pat reguliariai ištraukiamas, kad laktacija nesibaigtų ir, terapijos kursui pasibaigus, moteris galėtų žindymą sėkmingai tęsti.

6. Naujagimiai maitinami tik motinos pienu, jiems neduodama jokio kito maisto ar gėrimo, jeigu tam nėra medicininės priežasties. (1) Pagimdžiusios moters pienas, tiksliau – priešpienis (arba krekenos), naujagimiui yra be galo naudingas. Kūdikis nukenčia, jeigu jo negauna, o kitoks maistas gali trikdyti virškinimą, sukelti alergiją ir kitas problemas. (2) Bet koks kitas maistas ar gėrimas, duodamas naujagimiui, slopina motinos laktaciją, nes dalinai ar visiškai pasotindamas retina, trumpina ir silpnina naujagimio darbą žindant, tai yra iš krūties pašalinant ten jau pasigaminusį pieną ir „užsakant“ naują. (3) Įpratęs prie čiulptuko (jei tuos kitus skysčius gauna iš buteliuko), naujagimis gali nebenorėti imti krūties arba žinda ydingai – čiulpia tik spenelį, jį žalodamas.

7. Motina su naujagimiu gali būti kartu visą laiką. Tai labai svarbu judviejų tarpusavio psichologiniam ryšiui, o ypač kūdikio saugumo jausmui užtikrinti. Būdama kartu, motina gerai pažįsta savo vaiką, supranta jo poreikius ir gali žindyti kūdikį visada, kai jis išalksta. Naujagimio lovytė stovi greta motinos lovos, tačiau geriausia, jeigu ji panaudojama tik kaip „atsarginė vieta“, o mažylis guli ir miega prisiglaudęs prie mamos.

8. Skatinama žindyti kūdikį pagal jo poreikius. Esant reikalui, gimdymo skyriaus personalas padeda patarimais ir praktiškai. Juk motina gali turėti ir klaidinančios informacijos, pavyzdžiui, iš vyresnės kartos seniau gimdžiusių moterų, prisimenančių, kaip jos žindydavo griežtai pagal laikrodį, su ilga nakties pertrauka… Pats kūdikis turi būti žindymo „direktorius“, jis geriausiai jaučia, kada išalksta ir kiek jam reikia suvalgyti, kad pasijustų sotus, nebadautų ir nepersivalgytų. Beje, naujagimis ir pirmųjų mėnesių kūdikis auga labai sparčiai, maisto medžiagų ir energijos savo organizmui jis naktį sunaudoja ne mažiau negu dieną. Motinos pienas labai greitai suvirškinamas ir įsisavinamas. Taigi ir žindyti tokį kūdikį kelis kartus per naktį yra normalu.

9. Neduodama krūtimi maitinamiems kūdikiams jokių čiulptukų. Šie daiktai ypač pavojingi pirmosiomis savaitėmis, kol dar neįsitvirtinę žindymo įgūdžiai. Plačiau apie tai rašiau skyrelyje „Naujagimio draugai ar priešai?“, o kaip čiulptukai gali lemti žmogaus burnos ir veido vystymąsi, aptarsime tolėliau skyriuje „Žindymas ir stomatologija“.

10. Drauge su pirminės sveikatos priežiūros įstaigomis (poliklinikomis, ambulatorijomis) inicijuojama ir globojama žindančių motinų savitarpio paramos grupių veikla, o iš gimdymo įstaigos išvykstančios motinos informuojamos apie jas. Ten visada galima pasitarti, o geri pavyzdžiai patraukia ir padrąsina.

Continue reading GERIAUSIA PRADŽIA: 2. NAUJAGIMIUI DRAUGIŠKA LIGONINĖ »

14 comments on GERIAUSIA PRADŽIA: 2. NAUJAGIMIUI DRAUGIŠKA LIGONINĖ »

GERIAUSIA PRADŽIA: 1. GIMIMO DIENA

  • Posted on gegužės 31, 2010 at 12:11 am

Ar Jums tai patiktų?

Pasvajokime. Įsivaizduokite: vieną gražią dieną Jūs sužinote, kad būsite mama…
Trečiai nėštumo savaitei įpusėjus, mažulytė Jūsų vaikelio širdutė jau plaka! Praeina dar trys mėnesiai, ir jau pati pajuntate savo pilve kažką neįprastai sujudėjus. Specialistai pasakytų: „Tai vaisius.“ Tačiau Jūs nesutinkate – ten mažas žmogutis, Jūsų sūnaitėlis arba dukrytė, Jus švelniai pakuteno. O gal draugiškai įspyrė, išdykėlis… Kai iki pirmojo pasimatymo lieka du mėnesiai… vienas… savaitė, vis labiau nekantraujate. Abu. Jūs vakarop pailstate nešiodama nemažą svorį savyje, kartais ir šonus pamaudžia, o ir vaikeliui darosi ankštoka. Jūsų krūtys, atrodo, jau irgi pasiruošusios: žiūrėk, ima ir ištrykšta lašelis kitas gyvybės syvų…

Ir štai toji Diena jau!.. Išties, pripažįstate, gimdymas – tai ne lengvutis pasivaikščiojimas: taip įtemptai, sunkiai ir… skausmingai dar neteko dirbti niekada. Jūs tikrai nusipelnote Šventės – begalinio džiaugsmo kartu su Jūsų Gimusiu Vaiku!
Bet kas gi čia? Akušerė Jums iš tolo parodo: berniukas. Arba: mergaitė. Ir viskas! Jūsų išsvajotąjį kūdikėlį išsineša naujagimių palatos seselė. Belieka džiaugtis vienai pačiai. Beje, neskubėkite krykštauti iš laimės: pasirodo, Jūs kraujuojate, placenta nenoriai išeina… Jums maigo pilvą, apkrauna ledais, leidžia gimdą sutraukiančius vaistus… „O kur dabar mano vaikelis? Kaip ten jam?“ – ilgesingai žvelgiate durų pusėn.

Košmaras? Bet tai dar ne viskas. Mažiausiai šešias valandas – tokios taisyklės, o jei gimdėte vakarop, tai dar ir visą naktį, praleidžiate viena. Galite graudžiai verkti dėl neteisybės, galite kliedėti bandydama užmigti arba vėl kantriai svajoti apie būsimą laimę – Jūsų valia. Vaikelis? Jis irgi kaip į tremtį išvarytas: nei mamytės širdelės šalia, nei mielo jos balso. Tik nerimas ir baimė tarp tokių pat rėkiančių bendrakeleivių mažose geležinėse lovytėse. Ant sienos šaltai tiksi viską čia reguliuojantis bejausmis laikrodis: tu – vie – nas, tu – vie – nas, tu – vie – nas… Mažutis nesutinka, jis nori pas mamytę, tik ten jam bus saugu ir gera. Tačiau ko pasiekia rėkdamas? Jo burnytę užkemša guminiu čiulptuku – šitaip čia sutramdomi triukšmadariai.

Na tai kaip, ar patinka? O juk tai visai ne fantazijos, taip visai dar neseniai buvo! Paklauskite savo mamos, jei netikite. Jūs pati taip gimėte. Beje, ir Jūsų mama šitaip pradėjo savo kelionę šioje žemėje. Ir aš.

Paskui, jau kitą rytą, mus visus, kietai į vystyklus susuktus „belaisvius“, seselės sudėdavo (buvo ir liaudiškas posakis tam reiškiniui prigijęs – „suštabeliuodavo“) ant geležinio vežimėlio lentynų ir veždavo į pasimatymą su mūsų mamytėmis. Ta „rėkianti mašina“ riedėdavo gimdymo skyriaus koridoriumi, sustodama prie kiekvienos palatos durų, ir jos keleivius išdalydavo mamoms pusvalandžiui, kad pamaitintų. Bet iš tikrųjų leisdavo žindyti ne ilgiau kaip 10–15 minučių, o patį pirmąjį kartą – tik penkias, „kad spenelių nenugraužtų“. Tada motinų niekas nemokė, kaip reikia žindyti, o naujagimiai „savajame gale“ jau buvo įpratinti čiulpti čiulptukus, taigi ir su krūtų speneliais elgėsi taip pat: siurbė juos negailestingai. Jeigu išalkę. O jei ne, jeigu vaikeliukas jau ten, naujagimių palatoje, per anksti išalkdavo ir pernelyg garsiai šaukė, jis buvo nuraminamas ne tik gumine „tūte“, bet ir prigirdomas gliukozės tirpalo. Atveždavo jį apspangusį nuo to saldinto vandens, tad motinai belikdavo tik gėrėtis savo kūdikėliu, abejingai gulinčiu šalia krūties arba ir visai užmigusiu.

Pasimatymo laikas netrukdavo baigtis, mus vėl „suštabeliuodavo“ į grįžtantį atgal vežimą, o mamoms liepdavo imtis labai rimto darbo – „nusimelžti likusį pieną“, kad naujagimiai vėl išalkę turėtų ką valgyti ir kad krūtys „nesudegtų“. Rėksniams to ištraukto pieno paprastai neužtekdavo, todėl būdavo panaudojama ir „atsarginė amunicija“ – buteliukai su B mišiniu, tai yra pusiau praskiestu karvės pienu. Pažinojau motinų, kurios taip ir grįždavo namo išmokusios tik išsitraukti pieną rankomis ar pientraukiais, tačiau nesugebančios žindyti. Įgudus „meistriškai nusimelžti“, taip maitinti kūdikį galima gana ilgai. Pažįstu mamų, tai dariusių beveik visus metus. Suprantama, ir tuomet vaikas gauna motinos pieną, kuris milijoną kartų geriau už bet kurį mišinį, tačiau aš vis dėlto balsuočiau už tikrą žindymą.

Būkite drąsi

Išties, dabar jau yra kitaip. Tą ypatingąją dieną gimdymo skyriuje visiems rūpės, kad gera būtų judviem, patiems svarbiausiems: Motinai Gimdytojai ir Ateities Žmogui. Būkite drąsi! Prašykite, kad Jūsų gimusį vaikelį kuo greičiau glaustų Jums prie krūties. Geriausiai, jeigu naujagimis guldomas mamai ant pilvo nuogutis: motinos kūnas jį šildys, o jus abu apglobusi lengva antklodėlė (ją juk visai nesunku pašildyti iš anksto) neleis tai šilumai išsisklaidyti. Vaikelis nurims jausdamas Jūsų šilumą ir girdėdamas Jūsų širdies plakimą. Naujagimis, jei jam leidžiama greitai priglusti prie mamytės, už tai atsidėkoja taip pat nedelsdamas.

Sveika nenėščios moters gimda mažesnė už jos kumštį. Gimus vaikui, motinos gimda – kaip didelis subliūškęs ir pavargęs raumeninis maišas. O darbas juk dar nebaigtas: vien tik vaikutį (žinoma, kartais jų būna du, dar rečiau trys, keturi…) pagimdyti negana, reikia ir placentą. Ji, darbštuolė, ilgus mėnesius perdavinėjusi iš Jūsų į dar negimusio vaikelio kraują maisto medžiagas ir deguonį, jau visas savo pareigas atliko. Taigi ačiū ir… viso gero! Tik štai pati placenta vargu ar pasišalins, ją reikia išstumti. Jeigu bent gabalėlis pasiliks, bėdų neišvengsime: po gimdymo užsitęsusio kraujavimo, o kažkada gal ir tos užsilikusios ir priaugusios placentos liekanos supiktybėjimo. Be to, dabar ir kūdikis būtų skriaudžiamas: placentos gabalėliai, nors ir mažiausi, išskirdami savo hormonus į motinos kraują, gali trukdyti pienui gamintis.

Taigi gimda dar negali ilsėtis. Kas ją paskatins ir jai padės? Savo, nors ir nedideliu, svoriu naujagimis spaudžia motinos pilvą ir kartu gimdą, o prigludęs prie krūties, žįsdamas ar bent liesdamas ją burnyte, jis skatina refleksinį oksitocino išsiskyrimą iš motinos hipofizio. Šis hormonas, su krauju nuneštas į gimdą, ten sužadina raumenų susitraukimus. Placentą išstūmus lauk, jos vietoje gimdoje lieka žaizda. Susitraukdami gimdos raumenys užspaudžia gyslutes, ir kraujavimo nebūna arba jis negausus. Štai taip naujagimiai yra išgelbėję tūkstančius savo mamų nuo didelio nukraujavimo, o ten, kur buvo paprotys naujagimių nežindyti, daugelis gimdyvių gausiai kraujuodavo, o neretai dėl to ir mirdavo.

Prigludęs pirmą kartą prie motinos krūties, naujagimis pasirūpina ir savimi. Prisimename iš „Žindymo mokslo“: žindant kūdikį, motinos hipofizis išskiria du hormonus. Jau minėtąjį oksitociną, kuris priverčia susitraukti ne tik gimdoje, bet ir aplink alveoles pieno liaukose esančias raumenų ląsteles ir taip pastumia pieną tekėti iš krūties gelmės link spenelio. Ir kitą hormoną – prolaktiną, skatinantį naujo pieno gamybą. Išties, motinos krūtys kūdikio maitinimui pasiruošia gerokai prieš gimdymą ir jose jau būna priešpienio. Tačiau padėtį tuomet dar valdo nėštumo hormonai, kurių svarbiausioji užduotis – padėti išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Tai – estrogenai ir placentos hormonas progesteronas. Jie slopina pieno gamybai stimuliuoti reikalingą hormoną prolaktiną. Tik tada, kai pagimdomas vaikelis, estrogenų antplūdis atslūgsta, o pasišalinus placentai, iš motinos kraujo pamažu skirstosi ir progesterono likučiai. Užtruktų tris keturias dienas, kol prolaktinas būtų laisvas veikti visa jėga. Tačiau tiek ilgai laukti nenori vaikas, jis gyvas, jam reikia valgyti ir augti! Būtent apie tai naujagimis ir praneša motinos organizmui, priglusdamas prie krūties ir pateikdamas savo pirmąjį „užsakymą pietums“. Burnyte liesdamas spenelį, kūdikis pasiunčia nervinius signalus į motinos hipofizį, kad ten išsiskiriančio prolaktino banga viršytų estrogenų ir progesterono lygį. Taigi kuo daugiau signalų, tai yra kuo dažniau ir ilgiau kūdikis žinda krūtį, tuo daugiau prolaktino ir tuo gausiau pieno bus pagaminama. Mes jau žinome – tai paklausos ir pasiūlos dėsnis.

Pirmasis „mazgas“

Tuojau po gimdymo mezgasi stiprus ir nuolatinis psichologinis ryšys tarp motinos ir vaiko. Pirmiau tai buvo pastebėta gyvulių ir žvėrių elgsenoje. Juk dar vaikystėje esame girdėję perspėjimą: neimkite į rankas ką tik gimusių šuniukų, kačiukų, triušiukų…, nes pirmiau juos turi apuostyti ir aplaižyti, o tai reiškia – pripažinti savais, tikroji jų motina. Jaunikliai tikrąja motina, jei jos pačios nejaučia, neužuodžia ir nemato, gali palaikyti tuo metu šalia esantį visai svetimą gyvį ar net daiktą. Taip ir žmogaus naujagimis gali ištikimai pamilti buteliuką su čiulptuku, pačią gimdytoją suvokdamas tik kaip priemonę tam daiktui gauti.

Anksčiau buvusi įprasta tradicija gimusį vaiką tik iš tolo parodyti motinai, o kartu, reikštų, ir motiną – naujagimiui, yra grynai simbolinė. Naujagimis koncentruoja savo žvilgsnį ne toliau kaip pusė metro, todėl, supažindinant su mama, jį reikia padėti motinai ant krūtinės: leisti ją užuosti, išgirsti jos kvėpavimą, paliesti ranka jos odą, pamatyti jos akis ir paragauti savosios gyvybės šaltinio – motinos krūtų pieno. Visa tai užtrunka valandą dvi. Ne paslaptis, mūsų visuomenėje būna moteriškių gegučių, kurios pagimdžiusios palieka vaikus valstybei, bet taip pat žinau faktų, kai, įkalbėtos bent pabandyti žindyti, ne viena savo tvirtą išankstinį nuosprendį atšaukė ir vaikelius augino pačios. Per oda prie odos kontaktą naujagimis stimuliuoja globėjišką motinos elgesį ir didina jos norą ir sugebėjimą žindyti. Išties, čia suveikia ne tik geri norai, bet ir hormonai. Ypač oksitocinas. Ne veltui jis dar vadinamas „meilės hormonu“.

Pirmojo susilietimo ir žindymo metu ant naujagimio odos ir į virškinimo traktą patenka normalių motinos mikroorganizmų, kurie yra nepatogeniški (nesukelia ligų). Saugūs motinos mikroorganizmai apsigyvena pas naujagimį, nepalikdami vietos nepažįstamiems ir kenksmingiems mikrobams, skatindami kūdikio imuninės sistemos vystymąsi be rizikos, kad gali kilti liga, nes su motinos pienu gaunami specifiniai antikūnai ir kitos apsauginės medžiagos tuos motinai „pažįstamus“ mikroorganizmus patikimai kontroliuoja.

Priešpienio galia

Jį dar vadina krekenomis. Savo išvaizda – gelsvesnis ir tirštesnis – priešpienis skiriasi nuo vėliau atsirandančio subrendusio, arba tikrojo, pieno. Dėl šio savitumo mūsų protėviai juo nepasitikėjo, manė esant nešvarų ir kenksmingą. Nežinia, kas pirmasis ir kur sugalvojo tokią nesąmonę, tačiau šis prietaras gyvavo nuo senovės daugelyje pasaulio šalių. Pagimdžiusiai motinai neleisdavo žindyti kūdikio, o priešpienį, kol „ateis tikrasis pienas“, liepdavo nusitraukti rankomis ir išpilti. Tai tęsdavosi dvi, tris, keturias dienas, o naujagimiui tuomet duodavo ką kita, kas išties dažnai būdavo ir nešvaru, ir žalinga. Pavyzdžiui, Lietuvoje naujagimiui į burną įdėdavo vadinamąjį žindį – audeklo skiautę, prikimštą sukramtytos duonos, riešutų, saldainių ar kitokių „skanumynų“. Dar XX amžiaus pradžioje kūdikių mirtingumas Lietuvoje kėlė siaubą. Reta šeima užaugindavo visus joje gimusius vaikus. Tarsi rusiška ruletė skynė gyvybes, kai absurdiškas draudimas žindyti naujagimius tiesiog mėtė juos loterijon: mirs ar gyvens?

Priešpienis pripildo krūtų alveoles paskutinįjį nėštumo trimestrą ir išskiriamas kelias dienas po gimdymo. Net jeigu motina visą nėštumo laiką žindė kitą vaiką, jos pienas vis tiek pereis priešpienio stadiją kaip tik prieš naują gimdymą ir po jo. Tai lemia gimdymo hormonai. Priešpienis labai gerai atitinka specifinius naujagimio poreikius. Dėl imunoglobulinų ir įvairių kitų apsaugos faktorių gausos krekenas galima laikyti ne vien maistu, bet ir vaistu. Priešpienio imunoglobulinai padengia nesubrendusią naujagimio žarnyno gleivinę, taip saugodami nuo bakterijų, virusų, parazitų ir kitų patogeninių faktorių. Krekenos turi ir vidurius laisvinančių savybių, tuo padėdamos naujagimiui greičiau pašalinti iš žarnyno pirmąsias tamsias išmatas – mekonijų, kuriame susikaupia dėl perteklinio vaisiaus hemoglobino irimo atsipalaidavęs bilirubinas, ir taip išvengti naujagimių geltos. Kol priešpienis palaipsniui pasikeičia subrendusiu pienu, trunka nuo 3 iki 14 dienų po gimdymo.

Continue reading GERIAUSIA PRADŽIA: 1. GIMIMO DIENA »

Care to leave a comment? »

ŽINDYMO MOKSLAS: 4. KŪDIKIO GLAUDIMAS

  • Posted on gegužės 23, 2010 at 6:39 pm

Žindymas gulint

Kartais kūdikį tenka žindyti gulint ant nugaros, pavyzdžiui, tuojau pat po gimdymo (kol dar nepasišalino placenta) ar pirmąją parą po cezario pjūvio. Tuomet motinai padeda gimdymo skyriaus slaugytojos. Vėliau patogiau žindyti gulint ant šono (22 pav.).

Po galva pasikiškite pagalvę, tačiau vaikeliui verčiau gulėti lygioje vietoje. Visu kūneliu, ne tik veidu, jis turi būti priešais motiną: juk nepatogu valgyti, o ypač ryti, pasukus galvą į šoną? Nepatogu tai daryti ir palenkus galvą žemyn arba labai atsilošus. Taigi kūdikio galva ir kūnas turi būti vienoje linijoje, o veidas ir liemuo – vienoje plokštumoje. Glauskite kūdikį prie savęs, prilaikydama ranka. Kita lieka laisva, jeigu reiks, ja galėsite prilaikyti krūtį. Nespauskite vaiko galvelės, lenkdama ją pirmyn – kūdikiui tai nepatinka, jis pyks ir bandys išsivaduoti. Kūdikėlio rankas išlaisvinkite iš vystyklų ir pirštinių, kad jis galėtų liesti mamytę. Šis oda prie odos kontaktas skatina ne tik pieno tekėjimą iš krūties, bet ir švelnius motinos jausmus, kūdikio psichomotorinį (proto ir judesių) vystymąsi. Išvis geriausia, kai nuogas kūdikis liečiasi prie motinos visu kūneliu. Kol vaikas dar susičiaupęs, „nutaikykite“ jį taip, kad nosies galas būtų priešais spenelį. Mat tuomet, kai glausite prie krūties, vaikas išsižiodamas truputį atloš galvą ir spenelis pateks į viršutinę burnos dalį, leisdamas po savimi palįsti liežuviui. Pažįstamas mamos ir pieno kvapas paskatins kūdikį ieškoti. Taigi, kai jis plačiai išsižios, greitu ir tiksliu (bet švelniu) judesiu glauskite vaiką prie savęs kuo arčiau, kad galėtų žįsti, o ne temptų už spenelio, vien tik jį sugriebęs burna.

Nespauskite krūties pirštais ir ypač venkite vadinamųjų „žirklių“, kai ji, tarsi cigaretė, sugnybiama tarp smiliaus ir didžiojo. Taip užspaudžiami latakėliai ir trukdoma pienui tekėti, o jei pirštai nuslysta per arti spenelio, kūdikis negali apžioti pakankamai daug krūties. Didelę ir minkštą krūtį galima delnu prilaikyti iš apačios. Jeigu vaikelis prie krūties prigludęs tinkamai, paprastai lieka tarpelis prie nosies ir jis gali laisvai kvėpuoti.

Gero prigludimo požymiai:

• kūdikio galva ir liemuo yra vienoje linijoje, jis veidu ir visu kūnu atsisukęs į motiną;
• kūdikis pilvu prigludęs prie motinos, o jo galva truputėlį atlošta (ne per daug, nes tada būtų sunku ryti);
• smakras remiasi į krūtį (žindymo metu jis, lengvai masažuodamas, padeda pienui iš apatinės krūties dalies tekėti link spenelio);
• plačiai pražiotoje burnoje atsiduria visa spenelį supanti areolė arba jos diduma, o tai, kas lieka neapžiota, labiau matosi viršuje (20.a pav.);
• apvalūs iškilę žandai byloja, jog burna gerai užpildyta „žindymo speniu“ (kurio tik apie trečdalį sudaro pats spenelis).

Labai svarbus yra dar vienas, subjektyvus, kūdikio gero priglaudimo požymis – gera motinos savijauta žindant. Jūs galite justi pieno tekėjimą krūtyje veikiant oksitocino refleksui, kartais pasireiškiantį smulkiu padilgsėjimu krūtyje, tačiau nėra jokių spenelio skausmų.

Blogo prigludimo požymiai:

• kūdikio galva pakreipta į šoną, palinkusi arba per daug atlošta liemens atžvilgiu, arba kūdikis guli šonu į motiną, veidas nėra tiesiai priešais krūtį;
• tarp kūdikio ir motinos yra didelis tarpas, o tam, kad pasiektų krūtį, kūdikio galva ir kaklas palinksta į priekį ir žemyn;
• kūdikio smakras neliečia motinos krūties;
• burna siaurai pražiota, apima tik spenelį, už jo esanti areolė lieka neapžiota arba apžiota nepakankamai ir daugiau jos matosi žemiau kūdikio burnos (20.b pav.);
• kūdikio žandai įdumba, nes burnos neužpildo „žindymo spenys“ ir ji lieka apytuštė.

Spenelio skausmas maitinant kūdikį krūtimi yra ženklas motinai, jog kūdikis blogai prigludęs ir čiulpia tik spenelį, maigydamas ir trindamas jį tarp dantenų ir siurbdamas jo odą. Tokį žalojantį spenelio čiulpimą reikia kuo greičiau nutraukti ir glausti kūdikį prie krūties iš naujo. Tačiau spenelio iš burnos jėga traukti negalima, taip jis bus dar labiau traumuojamas. Įkiškite savo mažylį pirštą į kūdikio burnos kampą, kad pasidarytų tarpelis orui įeiti, ir, užkišusi pirštą už spenelio galo, jį išstumkite lauk.

Žindymas sėdint

Visos aukščiau išvardytos kūdikio gero priglaudimo prie krūties taisyklės galioja ir motinai, kuri žindo sėdėdama. Energingas kūdikis galbūt pavalgys ir greičiau, tačiau vidutiniškai žindymas tęsiasi 20–25 minutes, o lėtesnis, su pertraukomis žindąs vaikelis gali užtrukti ir ilgiau kaip pusvalandį. Taigi ir Jums teks šitiek laiko išsėdėti vienoje vietoje. Pasirinkite patogią, geriau žemesnę, su atrama nugarai, kėdę. Jei ji per aukšta, pravers pakojis.

Yra keletas kūdikio laikymo būdų, kai žindoma sėdint. Tradicinis, labiausiai įprastas, yra pirmųjų mėnesių amžiaus kūdikio guldymas ant tos pačios kaip ir krūtis rankos, kai delnu prilaikomas užpakaliukas (kad kūdikėlis nenuslystų), o galva remiasi į dilbio viršutinę dalį (23.a pav.). Labai maži, neišnešioti naujagimiai laikomi ant priešingos nei krūtis rankos, kai visas vaikelis sutelpa ant mamos dilbio ir ištiesto delno (23.b pav.). Kūdikį galima laikyti ir kitaip, kai galva guli ant mamos delno, o liemuo – po pažastimi (23.c pav.). Tai patogu žindant ūgtelėjusius dvynukus ar gydant pieno sąstovį apatinėje šoninėje krūties dalyje (čia jis kaip tik ir pasitaiko dažniausiai): vaikas žįsdamas smakru masažuoja krūtį, stumdamas pieną link spenelio. Nepamirškite: kaip belaikytumėte kūdikį, pradėdama žindyti Jūs vaikelį kelkite prie krūties, o ne pati lenkitės prie jo. Todėl pravartu šalia turėti ką nors tinkamą pasikišti po ranka, ant kurios guli vaikas. Pavyzdžiui, kietoką pagalvę ar sulankstytą antklodę.

Priglaustas prie krūties, kūdikis pirmiausia padaro keletą energingų trumpų judesių burna, taip sužadindamas oksitocino refleksą. Santykinai liesesnis, jau laukiantis ančiuose pradinis pienas teka gausiai, taigi ir kūdikis iš pradžių žinda nesustodamas, o paskui, riebesniam galiniam pienui iš krūties gelmių lėčiau atitekant, ir žindimo judesiai lėtėja, daugėja poilsio pertraukėlių. Gerai prie krūties prigludęs kūdikis žinda efektyviai ir be triukšmo: neišgirsite jokio tik spenelio čiulpimui būdingo čepsėjimo lūpomis ar pliaukšėjimo liežuviu.

Jei gerai prigludęs, kūdikis gali žįsti krūtį tiek ilgai, kiek jam patinka. Pasisotinęs pats ją paleidžia. Kiekvieną maitinimą pradėkite iš kitos krūties. Jeigu vieną krūtį ilgokai žindęs kūdikis vis dar nesotus ir nerimsta, jį galima perkelti prie antrosios. Pasisotinęs naujagimis ar pirmųjų mėnesių kūdikis paprastai užmiega, o vyresnis, paleidęs krūtį, gali būdrauti toliau.

Atminkite – kūdikis visąlaik turi matyti motinos veidą ir jos akis, o Jūs negailėkite jam dėmesio: šypsena ir kalba. Gal jis dar nesupras žodžių prasmės, tačiau toks bendravimas labai svarbus mokantis būti žmogumi.

Svarbiausioji taisyklė

Gamta nežiūri į žmogaus sumeistrautą laikrodį, ji turi savus dėsnius. Jei maitinimas yra išties natūralus, kūdikis yra to proceso „dirigentas“. Ne laikrodis (tas prietaisas atsirado palyginti labai neseniai, o žindymo istorija skaičiuoja jau daug tūkstantmečių), ne gydytojas ir ne slaugytoja, ir ne mama yra gamtos įgalioti nuspręsti, kada reikia valgyti, o pats kūdikis. Kaip tik jis geriausiai žino ir kiek pieno išalkus jam reikia suvalgyti, kad pasijustų sotus.

Gamta suteikė savo vaikams gebėjimą reguliuoti gaunamo maisto kiekį per apetito kontrolės mechanizmą. Maitinamas pagal poreikį, kūdikis ne tik pats suvalgo būtent tiek, kiek jam reikia, bet kartu jis reguliuoja ir pieno gamybą motinos krūtyse. Būtent kūdikis žįsdamas „nurodo“ motinos pieno liaukoms, kiek pieno pagaminti kitam kartui. Todėl žindymą dar galima vadinti ir „kūdikio vadovaujamu“ maitinimu.

Bet kas gi bepriklauso nuo pačios motinos? Ogi svarbiausias „politinis“ sprendimas: žindyti savo vaiką! Todėl ir verta kovoti už kiekvienos motinos teisę išmanyti žindymo gerumus ir maitinimo iš buteliuko blogumus, ir už kiekvieno mažo žmogaus teisę būti mylimam. Taigi glausti kūdikį prie krūties reikia su meile. Tai – visų svarbiausioji taisyklė. Ir pamoka šiandienai ir visam gyvenimui. Išmokti mylėti vaikui labai naudinga. Už meilę jis pelnys meilę. Kaip ir Jūs.

Continue reading ŽINDYMO MOKSLAS: 4. KŪDIKIO GLAUDIMAS »

9 comments on ŽINDYMO MOKSLAS: 4. KŪDIKIO GLAUDIMAS »

ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI

  • Posted on gegužės 15, 2010 at 6:55 pm

Jau žinome, kad pasigaminęs pienas teka latakėliais ir kaupiasi galinių latakų praplatėjimuose – talpyklose, dar vadinamose ančiais. Šie yra po tamsesniuoju laukeliu aplink spenelį – areole. Kad pienas trykštų lauk, tuos ančius reikėtų spausti ir pieną iš jų stumti pro spenelį. Iš esmės tai yra melžimas. Svarbiausias „darbininkas“, kuriam tenka ši užduotis žindant, yra kūdikio liežuvis. Ne veltui liežuvį sudaro raumenys. Jeigu kūdikis gerai paima krūtį, jis savo burna apžioja ne tik spenelį, bet ir didesniąją areolės dalį. Tada ištiestas į priekį liežuvis palenda po pieno ančiais ir jo gale kylanti raumeninė banga tarsi volelis slenka varydama pieną į vaiko burną, kaip pavaizduota 19 paveikslėlyje. Kai kūdikis gerai žinda, motinos spenelis atsiduria giliai burnoje, sudarydamas vidutiniškai trečdalį to, ką vaikas yra apžiojęs. Speneliui niekas negresia: viršuje jis saugiai remiasi į gomurį, o apačioje švelniai masažuojamas (bet netrinamas) banguojančio liežuvio.

Kitaip būna, jei kūdikis apžioja vien tik motinos spenelį ir jį čiulpia. Tada spenelis maigomas tarp dantenų, trinamas, o dar baisiau yra tai, kad vaikas, siekdamas pieno, spenelį siurbia. Guma, ir ta ilgainiui išburktų, o juk krūties spenelis – viena gležniausių ir jautriausių moters kūno vietų. Siurbiamas spenelis pučiasi ir brinksta, plona jo paviršiaus odelė tempiasi, atsiranda įtrūkimų, kurie ne tik labai skausmingi, bet gali ir kraujuoti. Čiulpiant kūdikio burna lieka pustuštė, taigi yra vietos orui, kuris gali būti nurytas kartu su pieno gurkšniais. Oras kaupiasi skrandyje, ir dėl to vaikelis gali dažnai atpylinėti paguldytas. Tai retai atsitinka po normalaus žindymo. Be to, čiulpdamas kūdikis įpranta laikyti liežuvį atitrauktą ties spenelio galu, panašiai kaip čiulpdamas čiulptuką (pabandykite pačiulpti savo piršto galą ir pažįsti visą pirštą, ar jaučiate skirtumą?).

Kaip atrodo gerai krūtį žindantis kūdikis? 20a paveikslėlyje matome jį plačiai išsižiojusį, diduma laukelio – areolės slepiasi vaiko burnoje, o neapžiotos jos dalies daugiau lieka viršuje. Kūdikio smakras prisiglaudęs prie krūties ir net šiek tiek ją spaudžia, žindymo metu savo judesiais tarsi masažuodamas ir padėdamas pienui tekėti iš krūties apačios link spenelio. Galva truputėlį atlošta, tad lieka erdvės tarp nosies ir krūties vaikui kvėpuoti. Žandukai apvalūs, iškilę, nes kūdikio burna užpildyta apžiotos krūties dalies.

20b paveikslėlyje nupieštas čiulpiantis kūdikis. Motinos krūtį jis laiko lyg buteliuką su čiulptuku – tik už spenelio. Burna vos pražiota, smakras toli nuo krūties, o skruostai spenelio siurbimo metu įdubę (jei piešinys apimtų ir motiną, tikriausiai pastebėtume skausmo išraišką jos veide).

Įprasti čiulpti kūdikis gali ne tik girdomas iš buteliuko su čiulptuku, bet ir raminamas čiulptuku tuštuku. Ypač negerai, kai čiulptukas duodamas naujagimiui, kol jis dar neįgudęs žįsti.

Naujagimio refleksai

Naujagimis yra labai supratingas – jei paprašau išsižioti, jis taip ir padaro. Na, aš, tiesa, pasinaudoju gudrybe: sakydamas: „Išsižiok, mielasis (mieloji)“, pirštu paliečiu jo smakriuką. Išties vien to ir pakaktų, pabandykite. O jei paliesite skruostuką, tai vaikelis ne tik išsižios, bet ir galvą ton pusėn pasuks. Tai – ieškojimo refleksas. Ne pirštą, suprantama, o motinos krūtį naujagimis norėtų pagauti. Jeigu atidžiau įsižiūrėtumėte į atvirą kūdikio burną, pamatytumėte liežuvį tarsi suplotą jos dugne ir iškištą priekin (21 pav.). Šitaip naujagimis paruošia vietą, kad galėtų apžioti kuo daugiau motinos krūties ir pakišti liežuvį po pieno ančiais, esančiais po areole toliau už spenelio.

Kaip tik tokį plačiai išsižiojusį vaiką ir reikia dėti prie krūties. Kai kūdikis gomuriu pajunta spenelį, jis čiumpa viską burna, dar labiau priglusdamas ir ypač stipriai prisispausdamas smakru. O tada, raginamas žindimo reflekso, darbo imasi liežuvis. Ir, suprantama, jei jo veikla sėkminga, pro spenelį švirkščia pienas, kuris, suvilgydamas liežuvio šaknį, sužadina rijimo refleksą. Šis refleksas – „ištikimiausias“ ir išlieka visą žmogaus gyvenimą. Ieškojimo refleksas būdingas tik naujagimystei ir, kol jis veikia, reikia įtvirtinti gerus žindimo reflekso įgūdžius, į kūdikio burną įleidžiant tik vienintelį „svečią“ – motinos krūtį. Jokių čiulptukų ir buteliukų neleiskite net artyn prie mamą turinčio naujagimio.

Continue reading ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI »

3 comments on ŽINDYMO MOKSLAS: 3. ŽĮSTI – TAI NE ČIULPTI »

ŽINDYMO MOKSLAS: 2. FIZIOLOGIJA

  • Posted on gegužės 8, 2010 at 7:33 pm

Laktacijos pradžia

Gimus vaikui ir išėjus placentai, progesteronas iš motinos kraujo palaipsniui dingsta ir netrukus priešpienio ima daugėti. Nors priešpienio krūtyse būna jau nėštumo metu, tik hormoniniai pokyčiai po gimdymo „įjungia“ pieno gamybą visu greičiu. Kai estrogeno ir progesterono koncentracija kraujyje krenta, prolaktinas jau gali veikti netrukdomas – „pienas ateina“. Maisto medžiagų, reikalingų pienui gamintis, pristatymui užtikrinti intensyvėja kraujotaka krūtyse. Jeigu naujagimis nežindomas, krūtys prisipildo tiek, kad daugiau nebetelpa, ir moteris 3–4 parą pradeda justi veržimą ir net skausmą, o dėl prisidedančio uždegimo gali ir sukarščiuoti. Gali, tačiau nebijokite, Jums to tikriausiai nebus. Taip atsitikdavo, ir išties labai dažnai, kai pirmąjį maitinimą krūtimi labai atidėliodavo, naujagimius laikydavo atskirai nuo motinų ir žindydavo retai, pagal valandas, ir su ilgomis nakties pertraukomis. Motinoms, kurios pradeda žindyti tuojau pat po gimdymo ir daro tai dažnai, kiek tik kūdikis nori, pienas gausėja „treniruojančiu režimu“ jau pirmąją parą ir vėliau, todėl jokio krūtų skausmingo pabrinkimo su karščiavimu nebūna.

Paklausos ir pasiūlos dėsnis

Du motinos hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – yra pagrindiniai „veikėjai“ dviejų refleksų: pieno gaminimo ir pieno išstūmimo arba tekėjimo. Žindymo metu nerviniai impulsai iš spenelio eina į smegenų pagumburį ir tuomet iš priekinės hipofizio dalies išskiriamas prolaktinas, kuris, su krauju nuneštas į krūtis, skatina pieno gamybą liaukinėse ląstelėse (17 pav.). Aišku, kad kuo ilgiau ir intensyviau kūdikis žinda, tuo daugiau prolaktino yra motinos kraujyje ir tuo daugiau pieno pagamina jos pieno liaukos. Prolaktino išsiskyrimą paskatinti gali ir kitoks mechaninis spenelio dirginimas, atsirandantis, pavyzdžiui, pieną nutraukiant iš krūties rankomis ar pientraukiu, tačiau kūdikio žindymas yra veiksmingiausias ir natūraliausias būdas.

Pieno gamyba krūtyse priklauso nuo pieno poreikio. Jei kūdikiui maža to, ką rado motinos krūtyje, jis žinda toliau (tą pačią krūtį arba jau kitą), per spenelį pasiųsdamas dar „užsakymo skambučių“ į hipofizį, kad šis, išskirdamas daugiau prolaktino, „palieptų“ pieno liaukoms gaminti pieno gausiau. Ir atvirkščiai, jei pieno per daug, pasisotinęs kūdikis krūtyje palieka dalį pieno. Tas likutis yra tartum ženklas, jog kitą kartą pieno reikės mažiau. Įsivaizduokime, jei taip ir būtų, kaip kartais žmonės pasako: „Pieno pas moterį yra arba nėra, vienos jo turi daug, o kitos mažai, ir nieko čia nepakeisi.“ Tada tai moteriai, kuri „užprogramuota“ turėti pieno daug ir ilgai, atsitikus taip, jog kūdikio nebėr, pienas vis gaminstųsi ir gamintųsi, mėnesius, metus… Taigi ne vien tik motinos hormonai, kurie vienodai veikia abi krūtis, bet ir kiekvienos krūties ištuštinimo efektyvumas reguliuoja pieno pasigaminimą kiekvienoje krūtyje ar net atskirame jos segmente. Daugelis moterų yra sėkmingai išmaitinusios savo kūdikius viena krūtimi.

Po daug iškart suvalgantis kūdikis žinda rečiau negu tas, kuris, mažiau valgęs, greičiau vėl išalksta. Naujagimiai auga sparčiausiai, todėl valgo dažnai, taip pat ir naktį kelis kartus ieško motinos krūties. Kiekvienas kūdikis ilgainiui susikuria savąjį maitinimosi ritmą. Žmonės skirtingi, bet nėra motinos, kuri, išnešiojusi ir pagimdžiusi sveiką kūdikį, pati būdama sveika ir gyvendama žmoniškomis sąlygomis, negalėtų jo išmaitinti savo pienu. Ir dvynukus, ir trynukus, ir… Jei tik pati to nori! Tai – būtiniausioji sąlyga.

Pieno tekėjimo refleksas

Be prolaktino – pieno „gamintojo“, žindymas refleksiškai stimuliuoja ir oksitocino – pieno „varytojo“ – sekreciją užpakalinėje hipofizio dalyje. Šis hormonas sukelia alveoles supančių raumeninių ląstelių susitraukimus ir taip stumia pieną į latakėlius. Kartais pienas net ištrykšta srovele ir iš kitos krūties tuo metu, kai mažylis žinda pirmąją. Moteris gali justi pieno tekėjimo refleksą kaip šilumą, dilgsėjimą ar spaudimą krūtyse arba gali ir visai jo nepastebėti, jeigu nekreips dėmesio į kūdikio žindymo ritmą.

Oksitocino reikšmė pieno tekėjimui įvairuoja priklausomai nuo kiekvienos biologinės rūšies pieno liaukų sandaros. Tradiciniai pieniniai gyvuliai turi dideles pieno „cisternas“, talpinančias 50 procentų ir daugiau pieno, kurį galima išmelžti nepriklausomai nuo pieno tekėjimo reflekso. Iš rūšių, neturinčių tokių didelių „talpų“, kaip, pavyzdžiui, žiurkės, triušiai, kiaulės, šunys… ir žmogus, be pieno išskyrimo reflekso galima išgauti tik nežymų pieno kiekį.

Kartais būna situacijų, kai pienas neteka, jeigu krūtys taip perpildytos, jog didelis atgalinis slėgis latakėliuose ir alveolėse neleidžia oksitocinui sukelti raumeninių ląstelių susitraukimo. Taip gali atsitikti, kai kūdikis blogai žinda ir pienas pasilieka. Šiltas kompresas ar dušas, trupučio pieno ištraukimas rankomis arba pientraukiu galėtų tą vidinį slėgį sumažinti ir leisti refleksui veikti. Gaila, kad šitas pieno tekėjimo susilaikymas neretai klaidingai suvokiamas kaip pieno trūkumas ar netgi nesugebėjimas žindyti, o kūdikio primaitinimas kitu maistu tą tik įsivaizduojamą trūkumą paverčia realybe.

Labai svarbus pasitikėjimas. Jei motina tikrai nori maitinti pati ir pasitiki savimi, tai ir problemų beveik nebūna. O jeigu priešingai – yra kamuojama dvejonių žindyti ar nežindyti, tai ir menkiausius nesklandumus ji sutinka kaip priežastį žindymui baigti.

Oksitocinas yra „surišantysis“ hormonas, turintis didelį poveikį ne tik motinos ir vaiko, bet ir seksualinių partnerių tarpusavio santykiams. Jis taip pat dalyvauja lytiniame sujaudinime ir orgazme (pienas gali ištrykšti iš krūtų tuo metu). Oksitocinas dar vadinamas „meilės hormonu“, jis daro žindančią moterį fiziškai kitokią negu toji, kuri maitina dirbtinai. Oksitocinas žadina globėjišką elgesį, kuris gamtoje yra būtinas reprodukcijos sėkmei. Abu hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – veikia moters nuotaiką, fizinę būklę ir jos elgesį įvairiomis situacijomis. Daugelis motinų yra pastebėjusios, jog jautėsi ramesnės, kol žindė vaikus, ir lengviau tuomet sprendė visas gyvenimo problemas. Mat laktacija slopina nervų sistemos hormoninį atsaką į stresą. Savo ruožtu stresas gali trukdyti oksitocino išsiskyrimui, taigi ir pieno tekėjimui krūtyje. Motinai gali atrodyti, jog jai baigiasi pienas. Išties pieno yra, ir ne mažiau, tik reikia nusiraminti ir žindyti kūdikį. Bežindant pienas pradės tekėti, oksitociną išsiskirti paskatins spenelio stimuliavimas.

Pieno tekėjimo refleksas gali būti slopinamas, jeigu motina gyvena ar turi žindyti kūdikį aplinkoje, kur kiti žmonės tam nepritaria. Jeigu dar ir kūdikis blogai pridedamas prie krūties (apžioja tik spenelį ir atsiranda jo skausmingų įtrūkimų), tai žindymas neretai būna pasmerktas nesėkmėms.

Oksitocino išsiskyrimas yra sąlyginis refleksas. Jį sukelia ir pažįstami vaizdai bei veiksmai, susiję su žindymu ir pasiruošimu jam, motinos mintys apie kūdikį, o ne vien tik tiesioginis kontaktas su spenelio nerviniais receptoriais kūdikiui žindant (18 pav.). Tyrimais nustatyta, kad oksitocino koncentracija pakyla 30 procentų, kai moteris mato ir girdi nerimstantį kūdikį, ir 20 procentų, kai ji ruošiasi žindyti. O prolaktino moters kraujyje daugėja tik tada, kai kūdikis žinda krūtį.

Dvi svarbiausios objektyvios sąlygos, kad žindymas būtų veiksmingas: 1) geras kūdikio prigludimas prie krūties, 2) žindymo laiko neribojimas. Ne mažiau reikšmingos ir subjektyvios aplinkybės: socialinės (visuomenės požiūris į kūdikių žindymą), psichologinės (pačios motinos noras žindyti ir šeimos nuostata), emocinės (teigiamos emocijos padeda, neigiamos – trukdo).

Continue reading ŽINDYMO MOKSLAS: 2. FIZIOLOGIJA »

3 comments on ŽINDYMO MOKSLAS: 2. FIZIOLOGIJA »

ŽINDYMO MOKSLAS: 1. ANATOMIJA

  • Posted on gegužės 4, 2010 at 5:35 pm

Daugelis mano, jog tai, ar bus kūdikis žindomas, ar ne, jau yra likimo nulemta. Esą vienos moterys pieno turi, o kitos – ne, ir nieko čia nepakeisi. Išties galiu Jus pradžiuginti: ir tuose reikaluose žmogus yra savo laimės kalvis.

Pažvelkime į 16 paveikslėlį.

Moters krūtyje yra daugybė pieną gaminančių ląstelių. Tokių ląstelių grupės, sukibusios savo sienelėmis, sudaro savotiškus maišelius – alveoles, į kurių vidų išsiskyręs pienas išteka mažyčiais latakėliais, toliau besijungiančiais į vis didesnius. Aplink alveolę yra tinklelis raumeninių ląstelių, kurios susitraukdamos išstumia pieną iš to „maišelio“, o latakėlių sienelių raumeninės skaidulėlės jį varo tolyn link spenelio, netoli kurio yra praplatėjimai – pieno ančiai, kur pienas kaupiasi. Visą pieno liauką, sudarytą iš kelių skilčių, gaubia oda, kuri krūties priekyje, prieš pereidama į spenelį, yra tamsesnė. Tas laukelis aplink spenelį – areolė – yra kaip tik virš pieno ančių. Kad kūdikis gerai išžįstų pieną, jis turi apžioti didumą areolės, savo minkštomis dantenomis masažuoti ančius ir iš apačios prigludusiu liežuviu stumti pieną į savo burną krūties spenelyje esančiais latakėliais. Jei vaikas apžioja tik spenelį ir bando iš jo pieną siurbti, atsitinka negerų dalykų. Pirma, kūdikis gali likti nepavalgęs, antra, gležna spenelio odelė nuo ilgo maigymo ir stipraus siurbimo įtrūksta. O kadangi spenelis dėl nervinių galūnėlių gausos jame yra jautrus, tos žaizdelės labai skauda. Tai ne tik kančia motinai: skausmas refleksiškai stabdo pieno tekėjimą iš krūties.

Net ir gerai prie krūties prigludusį kūdikį pažindžius, verta spenelį patepti lašeliu motinos pieno (jau žinome, jog galinis pienas pats riebiausias). Bet, jei ir užmirštumėte, ne bėda. Pati gamta pasirūpino: areolės odoje yra mažų Montgomerio liaukučių, tarsi smulkių spuogelių, kurių išskiriamas sekretas patepa laukelį ir spenelį, kad nedžiūtų. Be to, šis tepalėlis turi baktericidinių medžiagų, saugančių nuo infekcijos. Ir dar, jis savitai kvepia, priviliodamas kūdikį apžioti krūtį būtent ten, kur reikia, net ir tamsią naktį, jei pati mama miega. Taigi nederėtų žindančiai moteriai plauti spenelių su muilu, juo labiau tai daryti dažnai. Užteks rytą vakarą nusiprausti po dušu. Svarbiausia – švarūs drabužiai!

Kiekvieną iš dviejų moters pieno liaukų sudaro 15–20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiamojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą. Pieno liaukos struktūra panaši į medį, ant kurio smulkiausių šakelių – latakėlių kekėmis išsidėsčiusios alveolės – „lapeliai“. Segmentus sudaro nuo 10 iki 100 alveolių kekių. Paprastai, žindant tik vieną kūdikį, funkcionuoja ne visos abiejų liaukų skiltys. Iš bėdos moteris galėtų žindyti tik viena krūtimi (pavyzdžiui, Kinijoje ir buvęs toks paprotys). O maitinant dvynukus ar trynukus reikia daugiau pieno, tad į darbą įsitraukia daugiau arba net visos pieną gaminti galinčios ląstelės. Prisidedant vis kitam žindančiam vaikui, daugėja aktyvaus liaukinio audinio.

Pieno liaukų vystymasis

Dar negimusi mergaitė jau yra gamtos ruošiama būsimai motinystei. Pieno liaukos vystytis pradeda šeštosios vaisiaus gyvenimo savaitės pabaigoje. Penkioliktą savaitę jau yra 15–20 pieno liaukos segmentų užuomazgų. Aštuntą mėnesį jau būna susiformavusių latakėlių ir alveolių. Prieš gimdymą ir per gimdymą padaugėja motinos placentos lytinių hormonų, kurių gali patekti į vaisiaus kraujotaką ir paskatinti naujagimio pieno liaukučių veiklą: jos paburksta, o kartais išsiskiria vienas kitas pieno lašas. Lytinio brendimo laikotarpiu, veikiant hormonams (kiaušidžių folikulų estrogenams), intensyviai vystosi liaukinis audinys ir pieno latakėliai.

Moteriai pastojus, ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu estrogenai skatina latakėlių augimą. Po trečiojo mėnesio placentos progesterono veikiamas spartėja alveolių vystymasis, o daugėjant hipofizio hormono prolaktino, jose pradeda gamintis priešpienis. Tačiau jo yra nedaug, nes laktaciją (pieno gamybą), kol vaikas nepagimdytas, stabdo placentos hormonas progesteronas. Progesterono veikimas toks stiprus, jog net nedidelės placentos dalys, užsilikusios po gimdymo, gali ir vėliau trukdyti pienui rastis. Bet kai pasišalina visa placenta, pienas gali nevaržomai gamintis net ir tuomet, kai nėštumas baigiasi šešioliktą savaitę.

Per nėštumą krūtys padidėja ir sunkėja, tamsėja areolė aplink spenelį, intensyvėja ir gausėja kraujotaka, plečiasi paviršinės venos. Išvešančiam liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio. Krūtų pokyčiai yra ankstyvas nėštumo požymis. Jūs pirmiau pastebėsite, kad nebeužsisega marškinėlių sagutės, daug anksčiau, negu nebesueis sijono užtrauktukas. Pagimdžiusios moters krūtys, lyginant su jų būkle prieš nėštumą, vidutiniškai padidėja 225 mililitrais. Neišvengiamai tempiasi krūtų oda, todėl naudinga jas iš apačios prilaikanti higieniška liemenėlė. Tačiau ji neturėtų spausti, nes užveržtoje vietoje sutrikdomas pieno ištekėjimas, gali būti traumuojami latakėliai ir vystytis uždegimas. Net ir kūdikio nežindžiusios moters krūtys savo forma po to, kai liaukinis audinys vėl susitrauks, jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų.

Continue reading ŽINDYMO MOKSLAS: 1. ANATOMIJA »

Care to leave a comment? »

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 3. VISADA KARTU

  • Posted on balandžio 30, 2010 at 3:02 am

Kūdikis auga labai greitai, todėl jis turi būti maitinamas ne tik dieną, bet ir naktį. Žindomų kūdikių miego pobūdis skiriasi nuo dirbtinai maitinamų. Žindomi kūdikiai dažniau pabunda naktį ir jų miego epizodai būna trumpesni, nes motinos pienas greičiau suvirškinamas ir lengviau įsisavinamas negu mišiniai. Posakis „Miega kaip kūdikis“ iš tiesų nelabai tinka pirmų kelių mėnesių kūdikėliams. Paprastai jie miega trumpais epizodais, dažnai prabusdami. Bet nereikia to vadinti miego sutrikimais – tai normalu. Net ir antrų trečių metų vaikas gali pabusti naktį išalkęs, tačiau dažnesnė neramaus miego priežastis yra vienumos baimė, jei mažylis guldomas atskirai. Aišku, gali būti ir kitų priežasčių: dantų dygimas, tvankus oras nevėdintame kambaryje ir t. t. Ar pavargsta mama, žindydama naktį? Tai pirmiausia priklauso nuo to, kur vaikelis migdomas. Jei mamai reikia dažnai keltis ir eiti prie atskirai savo lovelėje gulinčio ir nekantriai rėkiančio vaiko, ji labiau išsibudins ir tikriausiai ilgiau truks, kol vėl užmigs. Migdant kūdikį šalia savęs, jis lengvai pasiekiamas mamai net nesikeliant ir, pradėjęs žįsti, greitai nurimsta, neprižadinęs visų namų. Mama irgi netrukus vėl įminga. Jau žinome, kad žindymas dėl „motinystės“ hormonų prolaktino ir oksitocino veikia raminančiai, o naktį – ir migdančiai. Beje, smulkios Montgomerio liaukutės, esančios krūties odoje aplink spenelį, išskiria sekretą, turintį būdingą kvapą, kuris padeda kūdikiui pačiam susirasti motinos krūtį tamsoje. Po kiek laiko tai pasidaro taip natūralu, kad motinos net neprisimena, kiek kartų per naktį žindė. Žindymas – tai bene vienintelis darbas, kurį galima dirbti miegant. Miegoti kartu su kūdikiu yra saugu, nes motina jį instinktyviai jaučia.

Kūdikio poreikis būti greta motinos tiek pat svarbus, kaip ir noras valgyti. Tų gyvūnų, kurie jauniklių nenešioja, piene būna daug baltymų ir riebalų, jie žinda retai – kas kelias ar net kas penkiolika valandų. Žinduolių, kurie su mažyliais nesiskiria, pienas nebūna riebus, neturi daug baltymų, jaunikliai žinda beveik be pertraukos. Moters piene riebalų nedaug ir ypač mažai baltymų, o tai reiškia, kad kūdikį reikia dažnai žindyti ir nuolat būti su juo. Kur nors eidama motina gali kūdikį neštis kartu – ant rankų ar specialioje nešioklėje. Mūsų proprotėvių gamtoje ainiai žmogbeždžionės tokių prietaisų pasidaryti nemoka. Tačiau juos atstoja gauruota oda, į kurią nešamas mažylis įsikimba. Tą griebimo refleksą turi ir žmogaus naujagimis, tiktai nenaudojamas jis netrukus išblėsta.

Dar vienas žindymo privalumas – daugybė įspūdžių, kuriuos vaikas patiria visur būdamas ir keliaudamas drauge su savo mama (su abiem tėvais – dar geriau) ir kuriuos jis priima drąsiai, su pasitikėjimu, nes visada jaučiasi saugiai. Nekils pagunda mažylio palikti prižiūrėti kitiems, draugams ar giminaičiams, o ir jie negalės to reikalauti, nes priežastis rimta: mažylis žindomas ir privalo būti su mama. Vaikas netampa antrarūše asmenybe, priklausančia nuo aplinkybių ir kitų žmonių įgeidžių.

Maitinti krūtimi labai patogu. Galite keliauti nors ir per visą pasaulį, nesirūpindama, ar turėsite buteliukų ir čiulptukų, ar rasite švaraus vandens jiems plauti ir pačiam mišiniui paruošti, ar bus kur jį pašildyti, ar… ar rasite daktarą ir vaistų, juk žindomam kūdikiui nėra dėl ko sirgti. Beje, verta atsiminti, jog kūdikių maistelis visur labai brangus.

Continue reading ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 3. VISADA KARTU »

4 comments on ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 3. VISADA KARTU »

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 2. CHARAKTERIO IR ASMENYBĖS PAMATAI

  • Posted on balandžio 27, 2010 at 8:30 am

Mažo vaiko elgesiui svarbiausią reikšmę turi motinos elgesys su juo. Jeigu išalkus ar dėl kitko nerimaujant motina atsiliepia nedelsdama, kūdikis jaučiasi esąs veiksnus ir reikšmingas – į jo signalus reaguojama taip, kaip jis to norėjo. Tai jam suteikia ir savotišką galios arba įtakingumo pojūtį. Juk nenorėtumėte, kad Jūsų vaikas užaugtų vien tik paklusnus kitų užgaidų vykdytojas, be savo iniciatyvos ir laisvos valios pagrindų? Visuomenės būvio normas ir įstatymus jis suspės išmokti ir vėliau, o štai prigimtas veržlumas aktyviai siekti savo tikslo jau gali ir išblėsti, jeigu nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų jam leidžiama tik paklusti ir kantriai laukti. O kaip tik taip ir buvo, kai kūdikius maitindavo pagal valandas.

Jeigu kūdikis maitinamas iš buteliuko, atsakas į vaiko alkio signalą yra nenormalus. Maitintojas dėmesį sutelkia ne į patį pagalbos besišaukiantį vaiką, o į buteliuką (į kurį dar reikia supilti mišinį, kurį dar reikia paruošti ir pašildyti…). O jeigu dar laikomasi režimo, žiūrima į laikrodį ir tikrasis kūdikio poreikis gauti maisto netenkinamas, bet bandoma jį kitais būdais nutildyti, nes „dar ne laikas valgyti“? Tokiai situacijai kartojantis, vaikui belieka įsitikinti, jog jis yra visai nereikšminga figūra šiame pasaulyje. Mažyliai, kurių norų niekas nepaiso, neretai praranda tą impulsą, kuris verčia žmogų kovoti už gyvenimą.

Žindant kūdikį tada, kai jis pats to nori, patenkinami vaiko poreikiai ir jis būna aktyvus ir ryžtingas, siekdamas savo tikslo: alkio nuraminimo, motinos artumo, kai jam liūdna ar baugu ar kai jis nori bendrauti. Žindomas kūdikis turi daugiau galimybių kontroliuoti savo gyvenimą ir aplinką: pavyzdžiui, jis pats nusprendžia, kada jam baigti valgyti. Maitinant iš buteliuko ši „atsakomybė“ paprastai tenka motinai. Kai viską už vaiką nusprendžia kiti, kai ugdomas tik paklusnumas kitų valiai, pasyvus laukimas, kol leis, kol lieps, gali įsitvirtinti silpno ir pasyvaus charakterio savybės visam likusiam gyvenimui. Ar nebus jis ir užaugęs žmogus be iniciatyvos, susigūžęs, tik besižvalgantis laimės ateinant, bet nieko nedarantis jai pasiekti? Jau nuo kūdikystės su vaiku reikia bendrauti kaip su asmenybe, o ne laikyti tik savo daiktu ar įkyriu biologiniu vienetu, kurį, deja, tenka maitinti, nurengti, plauti, aprengti… Psichologai teigia, jog vaiko charakteris susiformuoja labai anksti – jau iki trejų metų. Jei per tą laiką vaikas patyrė motinos teikiamą šilumą ir saugumą, galėjo gyventi patenkindamas savo poreikius, o ne vien paklusdamas kieno nors nurodymams, tai jis jau turi tvirto charakterio pamatus. Žmonės, to nepatyrę, mažiau pasitiki savimi, nejaukiai jaučiasi svetimose vietose, sunkiai užmezga ir išlaiko ryšius su kitais žmonėmis.

Continue reading ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 2. CHARAKTERIO IR ASMENYBĖS PAMATAI »

3 comments on ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 2. CHARAKTERIO IR ASMENYBĖS PAMATAI »