You are currently browsing the archives for balandžio 2010.
Displaying 1 - 10 of 16 entries.

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 3. VISADA KARTU

  • Posted on balandžio 30, 2010 at 3:02 am

Kūdikis auga labai greitai, todėl jis turi būti maitinamas ne tik dieną, bet ir naktį. Žindomų kūdikių miego pobūdis skiriasi nuo dirbtinai maitinamų. Žindomi kūdikiai dažniau pabunda naktį ir jų miego epizodai būna trumpesni, nes motinos pienas greičiau suvirškinamas ir lengviau įsisavinamas negu mišiniai. Posakis „Miega kaip kūdikis“ iš tiesų nelabai tinka pirmų kelių mėnesių kūdikėliams. Paprastai jie miega trumpais epizodais, dažnai prabusdami. Bet nereikia to vadinti miego sutrikimais – tai normalu. Net ir antrų trečių metų vaikas gali pabusti naktį išalkęs, tačiau dažnesnė neramaus miego priežastis yra vienumos baimė, jei mažylis guldomas atskirai. Aišku, gali būti ir kitų priežasčių: dantų dygimas, tvankus oras nevėdintame kambaryje ir t. t. Ar pavargsta mama, žindydama naktį? Tai pirmiausia priklauso nuo to, kur vaikelis migdomas. Jei mamai reikia dažnai keltis ir eiti prie atskirai savo lovelėje gulinčio ir nekantriai rėkiančio vaiko, ji labiau išsibudins ir tikriausiai ilgiau truks, kol vėl užmigs. Migdant kūdikį šalia savęs, jis lengvai pasiekiamas mamai net nesikeliant ir, pradėjęs žįsti, greitai nurimsta, neprižadinęs visų namų. Mama irgi netrukus vėl įminga. Jau žinome, kad žindymas dėl „motinystės“ hormonų prolaktino ir oksitocino veikia raminančiai, o naktį – ir migdančiai. Beje, smulkios Montgomerio liaukutės, esančios krūties odoje aplink spenelį, išskiria sekretą, turintį būdingą kvapą, kuris padeda kūdikiui pačiam susirasti motinos krūtį tamsoje. Po kiek laiko tai pasidaro taip natūralu, kad motinos net neprisimena, kiek kartų per naktį žindė. Žindymas – tai bene vienintelis darbas, kurį galima dirbti miegant. Miegoti kartu su kūdikiu yra saugu, nes motina jį instinktyviai jaučia.

Kūdikio poreikis būti greta motinos tiek pat svarbus, kaip ir noras valgyti. Tų gyvūnų, kurie jauniklių nenešioja, piene būna daug baltymų ir riebalų, jie žinda retai – kas kelias ar net kas penkiolika valandų. Žinduolių, kurie su mažyliais nesiskiria, pienas nebūna riebus, neturi daug baltymų, jaunikliai žinda beveik be pertraukos. Moters piene riebalų nedaug ir ypač mažai baltymų, o tai reiškia, kad kūdikį reikia dažnai žindyti ir nuolat būti su juo. Kur nors eidama motina gali kūdikį neštis kartu – ant rankų ar specialioje nešioklėje. Mūsų proprotėvių gamtoje ainiai žmogbeždžionės tokių prietaisų pasidaryti nemoka. Tačiau juos atstoja gauruota oda, į kurią nešamas mažylis įsikimba. Tą griebimo refleksą turi ir žmogaus naujagimis, tiktai nenaudojamas jis netrukus išblėsta.

Dar vienas žindymo privalumas – daugybė įspūdžių, kuriuos vaikas patiria visur būdamas ir keliaudamas drauge su savo mama (su abiem tėvais – dar geriau) ir kuriuos jis priima drąsiai, su pasitikėjimu, nes visada jaučiasi saugiai. Nekils pagunda mažylio palikti prižiūrėti kitiems, draugams ar giminaičiams, o ir jie negalės to reikalauti, nes priežastis rimta: mažylis žindomas ir privalo būti su mama. Vaikas netampa antrarūše asmenybe, priklausančia nuo aplinkybių ir kitų žmonių įgeidžių.

Maitinti krūtimi labai patogu. Galite keliauti nors ir per visą pasaulį, nesirūpindama, ar turėsite buteliukų ir čiulptukų, ar rasite švaraus vandens jiems plauti ir pačiam mišiniui paruošti, ar bus kur jį pašildyti, ar… ar rasite daktarą ir vaistų, juk žindomam kūdikiui nėra dėl ko sirgti. Beje, verta atsiminti, jog kūdikių maistelis visur labai brangus.

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 2. CHARAKTERIO IR ASMENYBĖS PAMATAI

  • Posted on balandžio 27, 2010 at 8:30 am

Mažo vaiko elgesiui svarbiausią reikšmę turi motinos elgesys su juo. Jeigu išalkus ar dėl kitko nerimaujant motina atsiliepia nedelsdama, kūdikis jaučiasi esąs veiksnus ir reikšmingas – į jo signalus reaguojama taip, kaip jis to norėjo. Tai jam suteikia ir savotišką galios arba įtakingumo pojūtį. Juk nenorėtumėte, kad Jūsų vaikas užaugtų vien tik paklusnus kitų užgaidų vykdytojas, be savo iniciatyvos ir laisvos valios pagrindų? Visuomenės būvio normas ir įstatymus jis suspės išmokti ir vėliau, o štai prigimtas veržlumas aktyviai siekti savo tikslo jau gali ir išblėsti, jeigu nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų jam leidžiama tik paklusti ir kantriai laukti. O kaip tik taip ir buvo, kai kūdikius maitindavo pagal valandas.

Jeigu kūdikis maitinamas iš buteliuko, atsakas į vaiko alkio signalą yra nenormalus. Maitintojas dėmesį sutelkia ne į patį pagalbos besišaukiantį vaiką, o į buteliuką (į kurį dar reikia supilti mišinį, kurį dar reikia paruošti ir pašildyti…). O jeigu dar laikomasi režimo, žiūrima į laikrodį ir tikrasis kūdikio poreikis gauti maisto netenkinamas, bet bandoma jį kitais būdais nutildyti, nes „dar ne laikas valgyti“? Tokiai situacijai kartojantis, vaikui belieka įsitikinti, jog jis yra visai nereikšminga figūra šiame pasaulyje. Mažyliai, kurių norų niekas nepaiso, neretai praranda tą impulsą, kuris verčia žmogų kovoti už gyvenimą.

Žindant kūdikį tada, kai jis pats to nori, patenkinami vaiko poreikiai ir jis būna aktyvus ir ryžtingas, siekdamas savo tikslo: alkio nuraminimo, motinos artumo, kai jam liūdna ar baugu ar kai jis nori bendrauti. Žindomas kūdikis turi daugiau galimybių kontroliuoti savo gyvenimą ir aplinką: pavyzdžiui, jis pats nusprendžia, kada jam baigti valgyti. Maitinant iš buteliuko ši „atsakomybė“ paprastai tenka motinai. Kai viską už vaiką nusprendžia kiti, kai ugdomas tik paklusnumas kitų valiai, pasyvus laukimas, kol leis, kol lieps, gali įsitvirtinti silpno ir pasyvaus charakterio savybės visam likusiam gyvenimui. Ar nebus jis ir užaugęs žmogus be iniciatyvos, susigūžęs, tik besižvalgantis laimės ateinant, bet nieko nedarantis jai pasiekti? Jau nuo kūdikystės su vaiku reikia bendrauti kaip su asmenybe, o ne laikyti tik savo daiktu ar įkyriu biologiniu vienetu, kurį, deja, tenka maitinti, nurengti, plauti, aprengti… Psichologai teigia, jog vaiko charakteris susiformuoja labai anksti – jau iki trejų metų. Jei per tą laiką vaikas patyrė motinos teikiamą šilumą ir saugumą, galėjo gyventi patenkindamas savo poreikius, o ne vien paklusdamas kieno nors nurodymams, tai jis jau turi tvirto charakterio pamatus. Žmonės, to nepatyrę, mažiau pasitiki savimi, nejaukiai jaučiasi svetimose vietose, sunkiai užmezga ir išlaiko ryšius su kitais žmonėmis.

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 1. BENDRAVIMO MOKYKLA

  • Posted on balandžio 24, 2010 at 10:00 pm

Kūdikio maitinimas krūtimi – tai ne vien jo alkio nuraminimas. Žindymas sujungia motiną ir naujagimį emociniu ryšiu, kuris palaipsniui perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu, darniai pakeisdamas ją psichologine sielų giminyste. Žindanti motina yra kūdikiui labai artima, todėl ir vėliau gyvenime supras jo reikmes ir asmenybę. Motinos, kurios vienus vaikus žindė, o kitus maitino iš buteliuko, sako, kad jų santykiai su žindytais vaikais yra geresni, šiltesni.

Artumas su motina, kurios tas pats širdies plakimas liūliavo dar įsčiose, suteikia ir kūno šilumą, ir saugumo jausmą, be galo svarbų mažam, negalinčiam savęs apginti kūdikėliui. Saugumą, žadinantį domėjimąsi pasauliu, drąsiai žvelgiant į jį iš mylinčio žmogaus glėbio. Nuo to kaip pirmaisiais gyvenimo metais patenkinamas kūdikio fizinio saugumo jausmas, priklauso ir tolesnis vaiko pasitikėjimas ar nepasitikėjimas jį supančia aplinka. Pasitikėjimas – tai drąsa ir veiklumas einant pirmyn, o nepasitikėjimas – baimė ir nuolatinė gynyba.

Žindymas – tai subtilus bendravimas su kūdikiu, nuoseklaus vaiko ruošimo gyventi tarp žmonių pradžia. Mūsų protėviai tai vadino „žadinimu“.Kūdikio smegenys – tarsi nuolat pasikraunanti baterija, kuriai energiją nerviniais kanalais suteikia jutimai. Maitinant kūdikį krūtimi yra žadinami visi penki žmogaus jutimai – regėjimas, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas, būtini geram fiziniam, protiniam ir emociniam vaiko vystymuisi. Kūdikio žindymas – tai procesas, kurio metu pripildomi emociniai tiek kūdikio, tiek motinos rezervuarai. Taigi ir aukštesnės emocijos, kaip, pavyzdžiui, meilė, taip pat formuosis jutimais gautos informacijos pagrindu. Vaiko meilė motinai. Ir motinos meilė vaikui taip pat.

Naujagimio regėjimas dar nelabai aštrus, nes tinklainės struktūros ir optinis nervas dar nevisiškai išsivystę. Spalvų margumynais pirmųjų mėnesių amžiaus kūdikio nesužavėsite, nes jis geriausiai mato išsiskiriančias baltas ir juodas detales. Žvilgsnį naujagimis sutelkia į stambius kontrastingus objektus, esančius netoli akių, ir geriausiai mato maždaug 30 cm atstumu – kaip tik toks nuotolis būna tarp kūdikio akių ir motinos veido, kai jis laikomas krūties lygyje žindant. Kūdikiai, atrodo, turi įgimtą polinkį vizualinę pirmenybę teikti žmonių veidams. Jau naujagimis iš dviejų šablonų, pavaizduotų 15 paveikslėlyje, žvilgsniu rinktųsi tą, kuris panašesnis į žmogaus veidą.

Žindomas kūdikis iš arti mato motinos veidą ir pažįsta jos nuotaikas. Naujagimį labiausiai domina ir ramina aukštesnių tonų garsai ir moteriški balsai, ypač kalba jo motinos, kurią išmoksta atskirti nuo daugybės kitų pasaulio garsų. Jis užuodžia jo artimiausiam žmogui būdingą kvapą ir junta pieno skonį, kuris jam bus gardumo etalonas. Švelniai laikomas ir glostomas ir tuo pačiu atsakydamas, kūdikis patiria glaudaus ryšio galią.

Žindymas gerina sąveiką tarp motinos ir kūdikio. Maitinimas krūtimi užtikrina, kad kūdikis yra liečiamas, dažniau paimamas ant rankų, paglostomas ir priglaudžiamas. Krūties juk nepaliksi kaip buteliuko, įstatyto kūdikiui į burną, ir neišeisi „svarbesnių darbų dirbti“. Maitinant dirbtinai iš buteliuko, kūniškas kontaktas neišvengiamai nyksta. XX amžiaus viduryje buvo išvedinėjama teorija, kad nereikia kūdikio be reikalo imti ant rankų, nešioti, myluoti, nes jis pripras ir išleps. Tačiau kūdikiai, kurie gyveno prieglaudose ir gavo visą jiems reikalingą maistą, neaugo. Jiems trūko kaip tik to artimo kontakto su žmogumi, lietimo ir glostymo, kurie svarbūs net ir įsisavinant maistą, nes skatina virškinimo fermentų išsiskyrimą. Sakoma, kad kūdikį reikia priglausti bent keturis kartus per dieną, kad jis išgyventų, aštuonis kartus – kad būtų sveikas, dvylika – kad būtų laimingas.

Kūdikiui žindant krūtį, motinos kūne vyksta ir grynai biologiniai procesai. Posmegeninėje liaukoje hipofizyje gaminasi ir į kraują išsiskiria hormonas prolaktinas. Jo pavadinimas yra lotyniškų žodžių junginys „pro lactum“, reiškiantis „dėl pieno“ arba „pieną skatinantis“, tačiau tai dar ne viskas – jis taip pat yra ir „motinystės hormonas“ – raminantis ir sutaikantis. Kaip tik dėl prolaktino didesnės koncentracijos motina yra labiau globojanti negu tėvas. Jeigu laboratoriniams gyvūnams suleidžiama prolaktino, jie ima elgtis „motiniškai“.

Tačiau ir jausmų patirtis labai svarbi motinystės brandai. Su kūdikiu nuolat būnanti motina labiau supranta jo elgesį. Stebėdama vaiko kvėpavimo ritmą, miego pobūdį, veido išraiškas, girdėdama verksmą, atpažįsta alkio, skausmo ir nerimo niuansus jo balse. Pagal tuos požymius, tarsi kūdikio jai siunčiamus ženklus, motina išmoksta suprasti kūdikio poreikius. Jam nebereikia verkti, užtenka tų ženklų. Galbūt tai būdingas muistymasis ar rangymasis, tam tikra veido išraiška, negarsus knerzėjimas. Motina tenkina kūdikio poreikius nelaukdama, kol mažylis pradės rėkti. O kūdikis, jau įpratęs, kad jo poreikiai tenkinami ir be rėkimo, net ir nebeskuba to daryti. Taip vaikas mokosi ramiai, su pasitikėjimu ir „be nervų“, bendrauti. Tarp jo ir tėvų įsivyrauja harmonija.

Kai tarp kūdikio ir motinos yra harmonija, reiškia, jog jie įsijaučia vienas į kitą. Dauguma tėvų ir vaikų, o ir apskritai šeimos, visuomenės ar net žmonijos problemų kyla dėl nejautrumo, nenoro suprasti vienas kito poreikius, nepasitikėjimo. Naujagimis, kūdikis ar net paauglys nėra piktybiškas nusikaltėlis, suplanavęs skriausti, varginti ir išnaudoti savo tėvus. Jis prašo to, ko jam būtinai reikia, ir priemonių tiems poreikiams patenkinti. Visi naujagimio poreikiai yra pasireiškimas jame esančios gyvybės vystymosi programos, kuri verčia vaiką sąveikauti su aplinka. Kūdikio poreikių tenkinimas yra ne lepinimas, bet sąlygų vaiko vystymuisi sudarymas. Jeigu kūdikis negali patenkinti savo poreikių, jis darosi irzlus. Klysta tie auklėtojai, kurie sako, kad „vaikui reikia išsirėkti“, nes taip jis „užgrūdinamas“ ir pagaliau „liausis triukšmavęs“. Jei vaikas rėkia – dar ne bėda, blogai, kai į jo riksmą niekas nereaguoja. Kūdikiai, kuriems leidžiama ilgai rėkti, kuriuos apima neviltis, ilgainiui gali tapti neurotikais ar net psichiškai nesveikais žmonėmis. Jei neatsiliepiama, kai vaikas šaukiasi pagalbos, tai reiškia, jog jis neišmoks savarankiškumo, nes bejėgis kūdikis negali būti savarankiškas. Viena, ką jis įsisąmonins, – kad jo niekas nemyli ir niekam jis nereikalingas. Jeigu į kūdikį žiūrima kaip į bejausmį daiktą, iš jo atimama teisė, kurios nori kiekvienas žmogus, tai teisė būti išklausytu, suprastu ir mylimu. Gyvenime ir taip bus nusivylimų, visai nebūtina, kad dar ir tėvai tyčia vaiką apviltų.

Ypač daug tėvų dėmesio ir kantrybės reikalauja vadinamieji didelių poreikių kūdikiai. Tai būsimieji nenuoramos, energingi žmonės su „ugnele“. Jie yra gamtos (teisingiau, pačių tėvų – per genus) apdovanoti veržliu temperamentu, kuris turėtų užtikrinti, kad jie gaus tėvų dėmesio tiek, kiek jiems reikia. Didelių poreikių kūdikis intensyviau ir atkakliau siunčia aplinkiniams dėmesio reikalaujančius signalus. Jeigu jam reikia, kad būtų paimtas ant rankų, jis rėks tol, kol tai bus padaryta. Tai genai verčia vaiką intensyviau domėtis aplinkos reiškiniais ir aktyviai bendrauti su žmonėmis – juk to nepadarysi pasyviai gulėdamas lovytėje ir abejingai žiūrėdamas į lubas ar nusibodusį barškalėlį.

NAUDA MOTINAI: 5. APSAUGA NUO DIABETO

  • Posted on balandžio 24, 2010 at 12:29 am

Daugeliui moterų, sergančių lėtinėmis ligomis, dėl normalių hormoninių pokyčių per nėštumą būna laikina simptomų remisija, tai yra pagerėjimas. Kai moteris žindo kūdikį, tie hormoniniai pokyčiai dar ne tuojau pat grįžta į pradinę būklę. Tai įvyksta palaipsniui kūdikio nujunkymo nuo krūties laikotarpiu, taigi ligos remisija tęsiasi ilgiau negu nežindžiusiai motinai. Toks laikinas visiškas ar dalinis pasveikimas nėštumo ir žindymo metu būna motinoms, sergančioms, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, reumatoidiniu artritu, išsėtine skleroze, vilklige.

Diabetas yra lėtinė liga, kurios metu būna sutrikusi angliavandenių apykaita dėl kasos fermento insulino trūkumo (jeigu tai I tipo, nuo insulino priklausantis, „vaikų“, diabetas) arba nepakankamo insulino panaudojimo (II tipo, nuo insulino nepriklausantis, „suaugusiųjų“, diabetas). Tuomet su maisto cukrumi gauta gliukozė neperkeliama iš kraujo į kūno audinių ląsteles ir nepaverčiama jų energija. Kadangi vaikus gimdo santykinai jaunos moterys, jų amžiui labiau būdingas „vaikiškasis“ diabetas. Joms ne tik galima, bet ir labai patartina žindyti savo kūdikius.

Pieno cukrus laktozė yra didžiausia po vandens sudedamoji motinos pieno dalis. Laktozės gamybai krūtyse panaudojama gliukozė iš motinos kraujo. Gliukozės koncentracija maitinimo vien tik krūtimi laikotarpiu motinoms, sergančioms cukriniu diabetu, būna gerokai mažesnė negu toms, kurios nustoja žindyti, ar toms, kurios visai nežindė. Netgi tada, kai žindančios motinos gauna gerokai daugiau maisto kalorijų. Kadangi kraujyje lieka mažiau laisvos gliukozės, tai ir mažiau reikia insulino jai įsisavinti. Daugeliui diabetikių motinų žindymo laikotarpiu užtenka insulino dozių, mažesnių ketvirtadaliu ar perpus už tas, kuriomis jos gydėsi iki nėštumo. Beje, gydymas insulinu yra suderinamas su kūdikio žindymu: insulino molekulės yra per didelės, kad galėtų pereiti į motinos pieną. Kai kurioms motinoms diabetikėms žindymo laikotarpiu būna visiška diabeto remisija, kuri kartais tęsiasi net kelerius metus. Tuomet ir insulino leistis visai nereikia.

Nors daugumai nėščiųjų pagerėja gliukozės įsisavinimas iš kraujo, yra moterų, kurioms nėštumo metu atsitinka atvirkščiai. Jeigu anksčiau diabeto neturėjusiai moteriai per nėštumą būna padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje, tai vadinama gestaciniu (nėštuminiu) diabetu. Jis pasitaiko nuo 2,5 procento iki 7 procentų nėščių moterų. Nėščiųjų diabeto priežastys nėra tiksliai žinomos. Pagal vieną iš mokslinių prielaidų kai kurioms nėščioms moterims placentos hormonai gali blokuoti insulino veikimą. Tai vadinama rezistencija (atsparumu) insulinui. Dėl to insulino poreikis gliukozės įsisavinimui iš kraujo užtikrinti gali labai padidėti, kartais net trigubai.

Gestacinis diabetas dažniausiai išsivysto antroje nėštumo pusėje, tarp 24 ir 28 savaitės. Nors insulinas negali prasiskverbti pro placentą, tačiau gliukozė ir kitos maisto medžiagos pro ją praeina ir gimdoje augančio kūdikio kraujyje taip pat gali pasidaryti per didelė gliukozės koncentracija. Tai verčia kūdikio kasą gaminti papildomai insulino, kad visa gliukozė būtų panaudota. Organizmo poreikius viršijanti gliukozė paverčiama riebalais, kurie kaupiami atsargai poodžio riebaliniame audinyje. Tokį per didelį kūdikį ne tik motinai būna sunkiau pagimdyti, bet ir jo paties traumų pavojus gimstant labai padidėja. Kūdikio polinkis gaminti insulino perteklių gali išlikti ir po gimimo. Kadangi insulinas skatina riebalų kaupimą kūne, tokie vaikai, o paskui ir suaugę, linkę tukti ir vėliau gyvenime susirgti antrojo tipo cukralige.

Nėščiųjų diabetas paprastai praeina po gimdymo, tačiau jį patyrusioms moterims tikimybė susirgti „suaugusiųjų“ cukralige vėliau gyvenime yra didesnė. Veiksmingiausia priemonė siekiant išvengti antrojo tipo diabeto vystymosi yra svorio metimas, tai yra perteklinių kūno riebalų atsikratymas. Ypač tai aktualu, jeigu žmogaus svoris 20 procentų ir daugiau viršija idealųjį svorį. Greta sveikos mitybos ir tinkamos fizinės mankštos jums labai padės ir žindymas. Kūdikį žindanti motina, palyginus su nežindančia, pieno gamybai kasdien papildomai sunaudoja beveik 500 kalorijų. Tai prilygsta maždaug 7 kilometrų bėgimui. Jeigu motina žindymo laikotarpiu valgo saikingai, panaudojamos ir kūno riebalų atsargos, taigi, nors ir nesmarkiai, „deginamas“ jos svorio perteklius.

Žindymas ir laktacija (pieno gamyba) dėl tuomet vykstančių hormoninių pokyčių moters organizme, net ir savaime, nepriklausomai nuo kūno svorio pasikeitimų, yra susiję su geresne gliukozės ir insulino homeostaze (organizmui tinkamu jų tarpusavio santykiu). Žindančios motinos organizme pagerėja insulino veikimas ir gliukozės perkėlimas iš kraujo į kūno ląsteles. Per didelės apimties tyrimą, atliktą JAV, buvo nustatyta, kad ilgiau trunkantis žindymas yra susijęs su mažesne antrojo tipo diabeto išsivystymo rizika. Kiekvieni laktacijos metai gestacinį diabetą turėjusiai moteriai „suaugusiųjų“ cukraligės išsivystymo tikimybę per vėlesnius 15 metų sumažina 15 procentų. Net ir pats gestacinis diabetas moterims, kurios anksčiau žindė kūdikius, per kitus nėštumus išsivysto dvigubai rečiau negu nežindžiusioms arba jis būna lengvesnis.

Kūdikio žindymas – tai darbas, kurį serganti ar kitaip neįgali moteris gali atlikti taip pat gerai ir patirti tokį pat didžiulį džiaugsmą, kaip ir visiškai sveika moteris. Tai ir labai prasminga veikla, skatinanti moters savigarbą ir pasitikėjimą savimi. Taigi ir gerą nuotaiką, padedančią įveikti bet kokią ligą.

NAUDA MOTINAI: 4. APSAUGA NUO OSTEOPOROZĖS

  • Posted on balandžio 22, 2010 at 7:46 am

Osteoporozė – tai kaulų išretėjimas, gresiantis jų trapumu, dažnais, kartais net savaiminiais, lūžiais. Nuo šios ligos labiausiai kenčia moterys po menopauzės. Osteoporozė vystosi dėl to, kad sumažėja kaulinio audinio tankis, tai yra kalcio koncentracija jame. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu kalcio reikia daugiau, nes šis mineralas būtinas ir kūdikio kaulinėms struktūroms.

Kalcio koncentracija motinos piene pastovi ir nepriklauso nuo moters mitybos. Taigi žindomo kūdikio aprūpinimas kalciu yra garantuotas. Vaiko mama, jeigu su maistu gaunamo kalcio nepakaktų, pieno gamybai ir gyvybiniams savo organizmo poreikiams panaudotų šio mineralo atsargas, esančias savo pačios kūne. Tad turėtų „atimti“ jį iš savo pačios kaulų. Gamta pasirūpino, kad kūdikį žindančiai motinai taip neatsitiktų, o jeigu ir įvyktų, skriauda būtų atlyginta su kaupu.

Prolaktinas, pieno pasigaminimą skatinantis hormonas, išsiskiriantis iš hipofizio į motinos kraują žindymo metu, pagerina kalcio įsisavinimą iš maisto, pagreitindamas vitamino D virtimą jo aktyviąja forma moters organizme. Taigi normaliai besimaitinančiai motinai kalcio deficitas negresia. Tačiau, jeigu atsitiktų taip, kad maistinio kalcio laikinai neužtektų, dar ne bėda. Hormoninis žindančios moters kalcio apykaitos reguliavimas, tai yra geresnis šio mineralo įsisavinimas iš maisto, tęsiasi ir kūdikį nuo krūties nujunkius. Tyrinėtojai, stebėję moteris po gimdymo ilgiau, pastebėjo greitą kaulų tankio atsikūrimą nujunkymo laikotarpiu. Ilgai (6 mėnesius ir daugiau) žindant sumažėjęs kaulų tankis į pradinį bazinį lygį paprastai sugrįžta jau iki pirmųjų metų pabaigos. Be to, ir kito kalcio apykaitą reguliuojančio, prieskydinių liaukų hormono koncentracija po kūdikio nujunkymo taip pat būna gerokai didesnė negu kitais gyvenimo laikotarpiais. Tai irgi turi reikšmės tam, kad žindžiusių moterų kaulų tankumas po nujunkymo būtų lygus arba didesnis nei prieš gimdymą.

Taigi net ir toms krūtimi maitinusioms motinoms, kurių kaulų mineralų tankis laktacijos metu sumažėja, po nujunkymo jis vis tiek pasidaro didesnis negu nežindžiusių moterų. Motinos kaulų mineralų tankis su kiekvienu žindytu vaiku padidėja maždaug po 1,5 procento. Dėl to sumažėja osteoporozės vystymosi rizika ir stuburo slankstelių, dubens, šlaunikaulių ir žastikaulių lūžių pavojus. Vakarietėms moterims kaulų lūžiai dėl osteoporozės pasitaiko šešis kartus dažniau negu kinėms, nors pastarųjų maiste kalcio yra mažiau. Matyt, turi reikšmės tai, kad Kinijoje moterys maitina krūtimi ilgiau nei Vakaruose.

ŽINDANČIOS MOTINOS VAISTAI

  • Posted on balandžio 21, 2010 at 3:50 pm

Medicinos mokslas įrodė ir gydytojų praktika patvirtina, jog motinos pienas – pačios gamtos sukurtas ir milijonus metų tobulintas – yra geriausias maistas kūdikiui ir net saugo jį nuo daugelio ligų. Teikdamas saugumo jausmą, žindymas svarbus vaiko psichinei brandai bei santykių su motina ir visoje šeimoje harmonijai. Žindančios moters sveikata irgi laimi. Deja, kaip ir kiti žmonės, žindančios motinos kartais suserga, prireikia vaistų… Ką tada daryti? Ar galima žindyti geriant vaistus?

Nereceptiniai vaistai nepavojingi

Laimei dauguma nereceptinių vaistų žindomiems kūdikiams reikšmingo pavojaus nesukelia. Tačiau nenustatinėkite diagnozės ir neskirkite gydymo sau pati. Tai geriau padarys profesionalas – gydytojas. Bet jeigu karščiuojate ar kenčiate skausmą, jau laukdama pagalbos galite išgerti vaistų nuo temperatūros ar skausmo. Acetaminofenas (paracetamolis) ir ibuprofenas žindomam kūdikiui nepakenks, nes į motinos pieną patenka tik labai maža motinos išgertų šių vaistų dalis. Be to, jie nėra toksiški ir tinka net naujagimių gydymui. Taip pat saugus yra ir aspirinas (acetilsalicilo rūgštis), jeigu vartojamas ne ilgai, o tik vieną kitą kartą.

Kosulį raminantys ir atsikosėti padedantys vaistai su ambroksoliu ir ecetilcisteinu, dusulį lengvinantis salbutamolis ir kiti vaistai nuo bronchų astmos jokio pavojaus žindomam kūdikiui nekelia.

Antibiotiką galima pasirinkti

Gydytojui būtinai pasakykite, jog esate kūdikį maitinanti motina ir žindymą norite tęsti. Jis parinks tokius vaistus, kurie nepakenktų kūdikiui. Jeigu prireiktų antibiotikų, tai galima rinktis, pavyzdžiui, iš tų, kuriais būna gydomi ir susirgę vaikai. Natūralių ir sintetinių penicilinų, gentamicino, daugumos cefalosporinų, eritromicino ir azitromicino mažiau kaip 1 procentas nuo motinai paskirtos dozės patenka į jos pieną, o iš pieno į kūdikio kraują – dar mažiau. Retai pasitaiko alergija antibiotikams, o gydymui tęsiantis ilgiau, kūdikį reikia stebėti dėl galimos pienligės ar viduriavimo. Tačiau rizika nedidelė, nes motinos pienas padeda žarnyne išlaikyti normalią mikroflorą. Jeigu galima pakeisti kitais antibiotikais, žindančiai motinai geriau neskirti, ypač ilgais kursais, tetraciklino ir levomicetino

Priešgrybeliniai ir prieštuberkulioziniai vaistai nėra kontraindikacijos žindymui. Bet aktyvioje plaučių tuberkuliozės stadijoje motina neturėtų būti kartu su kūdikiu, kad jo neužkrėstų. Šios infekcijos bacilos plinta per orą, į pieną jos nepatenka. Taigi kūdikį dirbtinai (pientraukiu) ištrauktu motinos pienu gali maitinti kitas, jį prižiūrintis, žmogus.

Atsargumo reikalaujantys vaistai

Žindančios moterys patiria ne tik natūralios motinystės teikiamą aiškią gyvenimo prasmę, bet ir raminantį žindymo metu pagausėjančių hormonų (prolaktino ir oksitocino) poveikį. Dėl to neretai būna visiškas ar bent dalinis, psichinių ligų simptomų išnykimas, laikinas pasveikimas nuo depresijos, epilepsijos. O jeigu gydymo reikėtų, daugelis švelniai veikiančių prieštraukulinių ir raminančių vaistų žindomam kūdikiui nekenkia. Prireikus stipresnio, išmanąs gydytojas specialistas parinks Jums geriausiai tinkantį. Dėl teoriškai galimo kūdikio smegenų veiklos slopinimo, galinčio pasireikšti neįprastu mieguistumu, kvėpavimo retėjimu, aktyvumo ir apetito sumažėjimu, žindančiai motinai derėtų labai atsargiai elgtis su antidepresantais ir kitais psichotropiniais, ypač raminančiaisiais, vaistais, negerti jų daugiau ir didesnėmis, negu paskirta gydytojo, dozėmis.

Ir nuo kraujospūdį mažinančių vaistų toksinio poveikio žindomiems kūdikiams paprastai nebūna, tačiau patariama stebėti ar nepasidarys mažylis vangesnis, neretės jo pulsas.

Kartais žindyti draudžiama!

Kai radioaktyvūs cheminiai junginiai yra naudojami motinos tyrimams, būtina laikinai padaryti žindymo pertrauką, kadangi tos medžiagos gali patekti į pieną ir kelti pavojų kūdikio sveikatai. Įvairios radioaktyvios medžiagos organizme užsibūna nevienodą laiką, nuo 12 valandų iki savaitės. Todėl dar prieš paskiriant tokį tyrimą, perspėkite gydytoją, kad norėsite žindymą tęsti. Jis paaiškins, kada vėl galėsite žindyti. O iki tol Jums teks pieną iš krūtų ištraukinėti rankomis arba pientraukiu ir išpilti. Taip darykite, kad pieno gamyba krūtyse nesustotų. Jeigu motina radioaktyvios medžiagomis yra gydoma, kūdikio žindymo pertrauka gali užtrukti daug ilgiau, gal būt net kelis mėnesius. Kūdikio žindyti negalima ir tuomet, kai motina yra gydoma priešvėžiniais ląstelių dauginimąsi ir augimą stabdančiais vaistais.

Vaistai, kurių reikia mažiau…

Dauguma vaistų, kuriais gydoma nuo reumatoidinio artrito ir kitų sąnarių ligų, išsėtinės sklerozės, vilkligės, žindomiems kūdikiams nepakenkė. Be to, jų gali ir nereikėti arba užtenka mažesnių dozių, nes daugeliui lėtinėmis ligomis sergančių moterų, dėl normalių hormoninių pokyčių, nėštumo metu būna laikina remisija (pagerėjimas). Jei moteris žindo, tie pokyčiai užtrunka ilgiau.

Daugeliui motinų diabetikių žindymo laikotarpiu taip pat pakanka trečdaliu mažesnės ar net tik pusės iki nėštumo naudotos insulino dozės. Taip būna todėl, jog dėl pieno gamybos gerokai padidėja organizmo energijos sąnaudos. Atitinkamai sumažėja gliukozės koncentracija kraujyje ir insulino poreikis. Beje, žindomam kūdikiui motinos insulino dozė nesvarbi, nes šio vaisto molekulės yra per didelės, kad patektų į pieną.

… arba nereikia iš viso

Esama vaistų, kurie žindymo laikotarpiu nepageidautini, nes gali trikdyti pačią laktaciją, t.y., pieno gamybą motinos krūtyse. Tarp jų ir geriamieji kontraceptikai – nuo pastojimo saugantys preparatai, kurių sudėtyje yra hormonų estrogenų. Jeigu tokios tabletės vartojamos laktacijos pradžioje, po gimdymo nepraėjus nei 6 savaitėms, pieno gamyba gali būti stabdoma. Tuomet labiau tiktų vien tik progesterono turinčios piliulės, kurios įtakos pieno gamybai beveik nedaro. Bet dar geriau – apsieti be jokių kontraceptikų. O nereikia jų, nes motiną nuo naujo nėštumo saugo pats kūdikis. Jeigu motina kūdikį pirmuosius šešis mėnesius po gimdymo tik žindo ir taip dažnai, kaip jis nori, tuo laiku naujo nėštumo tikimybė artima nuliui. Gal netikite, sakysite: „Kodėl?“ Atsakymas į šį klausimą Jūsų laukia kitame straipsnyje „Žindymas saugo nuo nėštumo“.

Kaip sumažinti vaisto poveikį kūdikiui

Pirmiausia kartu su gydytoju verta apsvarstyti: ar toks gydymas tikrai reikalingas, ar būtinas nedelsiant? O gal jį galima atidėti vėlesniam laikui? Vaistų poveikiui labiausiai jautrūs naujagimiai. Jų žarnynas lengviausiai praleidžia vaistus į kraują, kepenys dar nepakankamai subrendę vaistus nukenksminti, o inkstai nepajėgūs juos efektyviai pašalinti iš organizmo.

Stenkitės vaistą panaudoti taip, kad būtų išvengta didžiausios jo koncentracijos motinos piene? Paprastai tai būna tarp 1 – 3 valandų po vaisto priėmimo. Tokiu atveju geriau būtų vaistą vartoti tuojau pat po žindymo ir kitą kartą kūdikį žindyti praėjus bent 3 valandoms. Arba vaistą priimti (jeigu jis vartojamas tik kartą dienoje) prieš ilgiausią kūdikio miego epizodą. O jeigu to laiko neužtektų, duoti atsibudusiam išalkusiam kūdikiui iš anksto (dar prieš vaisto pavartojimą) ištraukto motinos pieno.

Kas svarbiau?

Nors išties kenksmingų žindomam kūdikiui vaistų yra labai nedaug, tačiau vartojimo instrukcijose daug dažniau rasime parašyta, jog žindančioms motinoms patariama vaisto nevartoti arba vartojant tą vaistą geriau nežindyti. Neretai taip daroma todėl, kad, siekiant didesnio pelno, pagailima skirti lėšų detaliems klinikiniams tyrimams, ypač jeigu jie brangūs ir ilgai užtrunka. Vaistų firmos nori teisiškai apsidrausti nuo atsakomybės, jeigu lieka bent mažiausia abejonė. Bet ar teisinga būtų dėl abejotinos abejonės aukoti garantuotai naudingą ir nuostabų dalyką – kūdikio žindymą? Teisėju tegu bus Jūsų gydytojas…

NAUDA MOTINAI: 3. SAUGO NUO KRŪTIES VĖŽIO

  • Posted on balandžio 20, 2010 at 7:50 am

Krūties vėžys yra dažniausia piktybinė onkologinė moterų liga. Dar 1700 metais italas Bernardinas Ramacinis buvo pastebėjęs, kad krūties vėžiu daug dažniau sirgo vienuolės negu ištekėjusios moterys. Kraštuose, kur moterys pradeda gimdyti jaunos, rečiau daro abortus, būna mažiau krūties vėžio atvejų. Tyrinėjimai, atlikti JAV, Švedijoje ir Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Kinijoje, parodė, jog žindymas gali beveik pusiau sumažinti sergamumą krūties vėžiu, palyginus su nežindžiusiomis moterimis. Ir kuo ilgesnis žindymas, tuo didesnė ta apsauga. Daugelis aplinkybių gali turėti įtakos šios ligos vystymuisi, bet ją tyrinėję mokslininkai labiausiai įsidėmėjo priklausomybę tarp krūties vėžio atsiradimo dažnumo ir ankstyvo lytinio subrendimo, mažo gimdymų skaičiaus ir kūdikių nežindymo.

Krūtyse yra ne tiktai pieną gaminančios liaukos, bet ir smulkios apokrininės liaukutės, į pieno latakėlių spindį išskiriančios nedaug vadinamojo krūtų skysčio. Jame linkusios kauptis potencialiai kancerogeniškos medžiagos, iš kurių mokslininkai labiausiai įsidėmėjo cholesterolio epoksidą. Jos gali išprovokuoti pieno latakėlių epitelio ląstelių supiktybėjimą ir nekontroliuojamą dauginimąsi, tai yra krūties vėžio vystymąsi. Jautresnės yra mažai diferencijuotos ląstelės niekada negimdžiusių moterų krūtyse, tačiau itin pažeidžiamas yra bręstančios nėščios moters pieno liaukų latakėlių epitelis, kurio vystymasis ląstelių dauginimosi pusiaukelėje buvo netikėtai sustabdytas dėl aborto. Atitinkamai labiau subrendusi yra jau pagimdžiusios, o atspariausia – visiškai išsivysčiusi ilgai vien tik žindžiusios motinos krūtis. Be to, kuo ilgiau tęsiasi kūdikio žindymas, tuo mažiau galimybių potencialiems kancerogenams paveikti krūtų epitelio ląsteles, nes jos yra reguliariai „nuplaunamos“ tekančiu pienu. Cholesterolio epoksido koncentracija krūtų skystyje po gimdymo ir žindymo būna mažesnė ir tokia išsilaiko apie dvejus metus. Cholesterolio epoksidui pasigaminti reikalingas cholesterolis, o jo gausiau yra riebiai valgančių ir antsvorį turinčių moterų organizme. Polinkis nutukti gali atsirasti jau kūdikystėje, o priežastys yra permaitinimas girdant iš buteliuko ir baltymų perteklius karvės piene. Baltymai turi savybę skatinti riebalų kaupimąsi kūne. Maisto riebalai yra lytinių hormonų gamybos žaliava, o kūno riebalai spartina pastarųjų virtimą moteriškaisiais lytiniais hormonais – estrogenais. Estrogenai stimuliuoja lytinį brendimą, todėl nutukusioms mergaitėms mėnesinės gali prasidėti net penkeriais metais anksčiau.

Mėnesinės susijusios su cikliškais estrogenų koncentracijos pakilimais moters organizme. Estrogenų veikiamos pieno liaukų epitelio ląstelės greičiau auga ir dauginasi. Tuo metu jos būna jautresnės ir krūtų skysčio kancerogenų poveikiui. O nenormalios, supiktybėjusios ląstelės estrogenų terpėje savo ruožtu dauginasi dar intensyviau, ir auglio atsiradimo tikimybė didėja. Aišku, įtakos turi ir bendras organizmo atsparumas, o jis, bėgant metams, silpsta, todėl vėžio išsivystymo rizika didesnė keturiasdešimtmetėms. Po menopauzės sumažėja epitelio augimą skatinantis estrogenų veikimas, kartu ir krūties karcinomos rizika. Taigi nenormaliai dėl kancerogenų poveikio pakitusių krūtų ląstelių atsiradimo tikimybė didžiausia iki pirmojo vaiko gimdymo, jų piktybiško dauginimosi rizika dėl estrogenais prisotintos terpės didesnė vėliau ir yra atvirkščiai proporcinga gimdymų skaičiui ir vaikų žindymo trukmei. O motina, žindanti mergaitę, saugo nuo krūties vėžio sykiu du žmones: save ir savo dukterį.

NAUDA MOTINAI: 2. APSAUGA NUO NĖŠTUMO

  • Posted on balandžio 18, 2010 at 9:00 pm

Jau senovėje žinota, jog žindymas nutolina moters galimybę vėl pastoti. Tačiau dvidešimtajame amžiuje dauguma gydytojų tai pavadino „bobučių prasimanymais“, o šimtai „patyrusių“ moterų yra pasiryžusios „liudyti net teisme“, jog žindymas nuo nėštumo neapsaugo. Trumpiausias atsakymas būtų toks: žindymas žindymui nelygu.

Vaisingumo esmė

Mėnesinių ciklų metu moters kiaušidėse, pakaitomis vienoje ir kitoje, bręsta po vieną folikulą, kuriame vystosi kiaušinėlis – moteriškoji lytinė ląstelė. Subrendęs folikulas plyšta ir iš jo išsilaisvina kiaušinėlis. Tai vadinama ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį ir juo slenka į gimdą. Jeigu tos kelionės metu kiaušinėlį pasitinka vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai, gali įvykti apvaisinimas. Gimda jau iš anksto ruošiasi priglausti naują gyvybę, “pakloja patalėlį”: jos sienelė sustorėja, o gleivinė pasidaro minkšta ir puri. Taigi kiaušinėlio išsiskyrimas yra būtinas apvaisinimui, o tinkamas gimdos pasiruošimas būtinas naujai gyvybei išlikti ir vystytis. Žinoma, jeigu kiaušinėlis neapvaisinamas, tai ir “patalėlis” nereikalingas – tuomet įvyksta menstruacijos: gimdos sienelės gleivinė pasišalina su krauju. Visus šiuos procesus valdo hormonai.

Folikulų augimą kiaušidėse skatina hipofizio hormonai gonadotropinai, o iš plyšusio folikulo kiaušidėje susiformavęs geltonkūnis gamina hormoną progesteroną, paruošiantį gimdos gleivinę apvaisintam kiaušinėliui priimti. Progesteronas taip pat slopina gonadotropinų gamybą hipofizyje, tuo būdu stabdydamas naujų folikulų brendimą kiaušidėse. Jeigu moteris pastoja, tada vaisiaus audiniai gamina geltonkūnį nuo sunykimo apsaugančias medžiagas, o geltonkūnis toliau produkuoja hormonus, slopinančius gonadotropinų sekreciją hipofizyje, ir mėnesinių ciklai laikinai sustoja. Ši pertrauka tęsiasi per visą nėštumą ir dar kurį laiką po gimdymo. O kiek ilgai ji užtruks, gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, bet labiausiai nuo kūdikio žindymo.

Antrasis prolaktino darbas

Kūdikiui žindant krūtį yra dirginamas spenelis ir nerviniai impulsai perduodami į motinos smegenis. Tuomet posmegeninė liauka hipofizis į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Krūtyse prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas verčia pieną tekėti link spenelio. Be to, šie hormonai atlieka ir kitus darbus. Oksitocinas padeda gimdai susitraukti po gimdymo, o prolaktino antroji užduotis – stabdyti folikulo brendimą ir neleisti kiaušinėliui ištrūkti į kiaušintakį. Tačiau šitai prolaktinui pavyksta tik tuo atveju, jeigu motinos kraujyje jo yra užtektinai daug. Taip būna žindoma dažnai (1pav.), kaip paprastai ir nori pagal savo poreikį maitinami kūdikiai. O jeigu žindymo epizodai yra reti, tik kas keturias valandas ir dar su netrumpesne kaip 6 valandų nakties pertrauka, kaip iš motinų reikalauta „tvarkaraštinio“ maitinimo laikais (dar visai neseniai, kai gimdė jūsų mamos!) prolaktino koncentracija tarp žindymų gali sumažėti tiek, jog nedaug skirsis nuo nežindančių moterų prolaktino koncentracijos kraujo plazmoje (2 pav.). Tuomet, aišku, folikulų brendimas kiaušidėse nebus pakankamai slopinamas ir moteris galės vėl pastoti.

Trys sąlygos

Maksimalus nuo nėštumo saugantis poveikis būna, jeigu (1) motina kūdikį maitina tik iš krūties, neduoda jam jokio kito maisto ar gėrimo ir žindo dažnai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną – keturių. Palanki aplinkybė yra kūdikio migdymas kartu, arba bent jau lovelėje šalia, ranka pasiekiamai. Prisilaikant šių patarimų ir, jeigu (2) dar nebuvo pirmųjų mėnesinių, apsaugos nuo nepageidaujamo pastojimo (3) iki 6 mėnesių po gimdymo statistinė tikimybė yra ne mažesnė kaip 98 procentai.

Mėnesinių atsinaujinimas yra galimai grįžtančio vaisingumo požymis. Tačiau jis nebūtinai reiškia, jog moteris jau pastotų, nes pirmieji (neretai net keli) mėnesinių ciklai, jei motina žindo kūdikį toliau, dar būna be ovuliacijų, o ir joms atsinaujinus, dar gali nepakakti hormonų, subrandinančių gimdą apvaisinto kiaušinėlio išsaugojimui. Šešių mėnesių „rėmai“ minimi todėl, kad maždaug nuo tokio amžiaus kūdikiams pradedamas duoti papildomas tirštas maistas ir dėl to retėja ir trumpėja žindymai bei ilgėja intervalai tarp jų. Tačiau jeigu papildomas maistas kūdikiui duodamas nedidelėmis porcijomis ir tik po žindymo, motinos vaisingumo slopinimas gali užtrukti dar gana ilgai.

Kam to reikia?

Gamtai rūpi viena – gyvybės Žemėje išsaugojimas. Ilgesnės pertraukos tarp gimdymų leidžia motinos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaisiaus vystymuisi, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol motina vaikui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

NAUDA MOTINAI: 1. STABDO KRAUJAVIMĄ PO GIMDYMO

  • Posted on balandžio 18, 2010 at 7:48 am

Žindymo nauda motina, kaip ir jos kūdikis, džiaugsis visą gyvenimą, o prasideda ji tuojau pat po gimdymo. Naujagimis, priglusdamas prie motinos krūties ir burna dirgindamas spenelio nervinius receptorius, praneša, kad jam reikia pieno. Reaguodama į šį užsakymą, posmegeninė endokrininė liauka hipofizis išskiria hormonus, kurie, nukeliavę su krauju į krūtis, stimuliuos jose pieno gamybą ir tekėjimą. Hormonas prolaktinas (lactum lotyniškai reiškia pienas) skatins pieno gaminimą, o hormonas oksitocinas vers pieną tekėti. Oksitocinas stimuliuoja raumenų skaidulėlių, supančių pieną gaminančias liaukutes (alveoles), susitraukimą, ir taip pienas pastumiamas latakėliais link spenelio. Iš tos pačios rūšies ląstelių sudaryti ir gimdos raumenys, o gimdymo metu ir tuojau po to jie yra ypač jautrūs oksitocinui. Po vaiko gimdymo gimda būna pavargusi, tačiau ilsėtis jai dar nevalia, nes privalo išstumti placentą. Štai tada žindymo sukeltos oksitocino bangos ir ateina gimdai į pagalbą: jos raumenys susitraukia stipriau – juk svarbu, kad visa placenta išeitų, nes jos liekanos gali būti užsitęsusio kraujavimo ir net gimdos auglių priežastimi. Ten, kur būta placentos, gimdoje lieka kraujuojanti žaizda. Oksitocino paskatinti stipriau susitraukti, raumenys užspaudžia trūkusias gyslutes, ir kraujavimo beveik nebūna arba jis baigiasi daug greičiau negu naujagimio nežindant.

Dėl to paties, raumenų susitraukimą skatinančio, veikimo, žindymas padeda gimdai greičiau grįžti į pradinį dydį ir padėtį, taigi mažesnė būna gimdos nuslinkimo ir iškritimo rizika.

PASIRINKIMO LAISVĖ

  • Posted on balandžio 16, 2010 at 11:11 pm

Teisingai pasirinkti gali tas, kuris žino, ką renkasi. Daug metų Vakaruose, ypač JAV, buvo eskaluojama ir platinama po pasaulį „demokratiška“ idėja, kad nereikia labai daug aiškinti, koks geras yra motinos pienas ir kaip nuskriaudžiamas kūdikis, jo negavęs. Girdi, tada motinos jaus kaltę.111 Iš tikrųjų taip nuo atsakomybės nori išsisukti tikrieji kaltininkai, tai yra tie, kurie įtikinėjo, jog tai pasirinkimas iš dviejų lygiaverčių kūdikių maitinimo būdų, tie, kurie laikė motinas ir naujagimius skirtingose palatose, net skirtinguose gimdymo namų skyriuose, kurie neleido kūdikio žindyti tada, kai jis pats išalkęs paprašo, bet mokė žindyti griežtai pagal valandas, o tarp maitinimų girdyti saldintu vandeniu (gliukoze) ir arbatėlėmis, tie, kurie draudė kūdikį imti ant rankų ,,be reikalo”, tie, kurie liepė jį migdyti atskiroje lovelėje ir raminti čiulptuku…

Tikrai ne motinos kaltos, jei nuo jų buvo slepiama tiesa apie laktacijos fiziologiją, o gydytojai, kurie, užuot skatinę ir mokę žindyti, karštakošiškai išrašinėjo receptus mišinėliams, vos tik mamos suabejodavo, ar tikrai užtenka pieno. Galbūt iš tikrųjų jos tik laukė padrąsinimo, nes jau gyveno žindymui abejingoje, o neretai ir ganėtinai nedraugiškoje aplinkoje ir visuomenėje, kuri krūtimi maitinančias moteris nesidrovėdavo pravardžiuoti „karvėmis“. Motinų saugojimo nuo kaltės psichologija tikrieji kaltininkai ne vien tiktai siekia išvengti pasmerkimo (o gal ir nukentėjusiųjų pykčio?). Ji „penima“ ir finansuojama mišinių gamintojų, buteliukų gamintojų, čiulptukų gamintojų, arbatėlių gamintojų pirmiausia tam, kad toliau klestėtų pelningas biznis, sukraunantis jiems turtus. Ten, kur tamsa ir neišmanymas, klesti sukčiai ir apgavikai.

Mišinių firmų globojamoje literatūroje žindymas dažnai vaizduotas kaip pusiau seksualus, intymus ir labai privatus reiškinys. Visuomenei buvo įteigiama, kad žindyti tinka tik mažus kūdikius (gal tik naujagimius). Buvo peršama „išeitis“ – kuo greičiau vaiką nujunkyti ir pereiti prie maitinimo iš buteliuko. Nelaukiant, kol jis, jau pradėjęs vaikščioti ir kalbėti, ,,pridarys gėdos”, ieškodamas ar prašydamas krūties. Daugelis moterų įtikėjo, kad žindymas būtų varžantis, gyvenimą labai apribojantis ir įkalinantis jas namuose dalykas. O juk kaip tik „butelinis“ kūdikio maitinimas suvaržo kelionių galimybes, nes būtent jam reikia specialios įrangos, indų, higienos priemonių. Kokių daiktų reikia žindymui?

Laisvo pasirinkimo teisė buvo grįsta nežabota mišinių reklama ir visuomenės dezinformacija apie visuotinę hipogalaktiją (mažapienystę), gaila, pačios suklaidintos visuomenės, taip pat ir gydytojų, platinama. Laisvo pasirinkimo teorijos puoselėtojai dedasi labai humaniški, ginantys moterų teises. Beje, tėveliais jie irgi „rūpinasi“. Dabar madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir (!) tėvas gautų atostogas. Tam, kad pasidžiaugtų savo atžala, pasirūpintų namais ir… padėtų motinai, o ne ją pavaduotų. Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku. Pavyzdžiui, masažuodamas kūdikį ir padarydamas jam kasdienę mankštelę (tai labai pravartu ir rachito profilaktikai) arba maudydamas, žaisdamas su mažyliu, kalbindamas jį ir išeidamas su juo pasivaikščioti, tėvas išties būtų daug artimesnis vaikui ir patirtų tikrąją tėvystės laimę.

Natūralus maitinimas – žindymas – yra vienintelis normalus kūdikio maitinimo būdas, visi kiti yra nenormalūs, bet jų kartais prireikia. Pavyzdžiui, labai neišnešiotas naujagimis maitinamas per zondą, našlaitis – iš buteliuko. Gyvenime būna ir daugiau atvejų, kai prireikia nenatūralių priemonių. Štai inkstas yra natūralus, normalus gyvo organizmo veiklos valymo ir atliekų šalinimo organas, tačiau jeigu jo nebėra arba jis neveikia, žmogaus gyvybę gelbsti dirbtiniu inkstu vadinamas aparatas. Jeigu kūdikis nebeturi motinos arba ji „neveikia“, vargšo vaikelio gyvybę gelbsti čiulptuku apmautas buteliukas su dirbtiniu maistu – gyvulio pieno arba augalų (pavyzdžiui, sojos) miltų pagrindu pagamintu mišiniu.

Labai pasistengus tikriausiai įmanoma padaryti kojos protezus iš gyvulių kaulų ir pavadinti juos biologiniais (kaip ir biologinis yra gyvulio pienas), bet jūs turbūt sutiksite, jog tokios kojos niekada nebus normalios. O žmogui invalidui tai yra išganymas, kurio jis nepasirinko pats atsisakydamas savo normalių kojų. Todėl absurdiška siūlyti motinai rinktis savo kūdikio maitinimo būdą. Tokią kiaulystę galėjo sugalvoti tik protezų, atsiprašau, mišinių gamintojai ir pardavėjai, o paskui kartoti neišmanėliai.

Aš linkiu pačių geriausių protezų nelaimės nuskriaustiems žmonėms ir linkiu pačių geriausių mišinių vargšams našlaičiams. Bet kaip sveikas kojas turintys nesirenka protezų, taip gyvas ir sveikas motinas turintiems kūdikiams nesiūlykime našlaičių maisto.

Nuotraukoje, kurią matote žemiau, motina maitina du savo kūdikius dvynukus: berniukas žinda krūtį, o mergaitė (ji mirė kitą dieną) – girdoma mišiniu iš buteliuko. Taip daryti jau po gimdymo liepė uošvė, nusprendusi, jog moteris neturės užtektinai savo pieno abiem vaikams. Kad jos būtų žinojusios, jog kaip tik žindymas skatina gamintis pieno tiek, kiek jo reikia, o dvi krūtys motinai tam ir duotos, kad nereiktų rinktis „geresnio“ vaiko…

Kazimieras Vitkauskas, 2010.