Kalbino Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė
Nepakeičiamas kaip motinos meilė. Kas? Mintis pakalbinti vaikų gydytoją Kazimierą Vitkauską kilo dar skaitant jo monografiją tuo pačiu pavadinimu. Pakerėta nuoširdaus atsidavimo savo sričiai, besąlygiško tikėjimo moterimi-mama, atkaklumo laikantis savosios krypties ir įtaigaus knygos stiliaus, mintyse brandinau planą susipažinti su šiuo žmogumi. Kaip čia yra, kad iškilus gydytojas už pastangas prikelti žindymą tėvynėje Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos apdovanotas premija, o pačioje Lietuvoje retai kam žinomas? O nuostabi knyga, kurioje sudėta trisdešimties metų darbo patirtis, žinios iš specialių kursų bei seminarų užsienyje – retenybė, kuri turėtų sužavėti ne tik medikus, bet visus, kurie kaip nors prisideda prie vaikų auklėjimo. Taigi ilgai nedelsusi susisiekiu su gydytoju pediatru, tarptautinės Žindymo medicinos akademijos nariu ir užduodu klausimų, kurie padėtų gyvai atskleisti knygoje perteiktos informacijos esmę.
Kazimierai, kaip jūs, medikas, išugdytas pirmenybę teikti cheminiams preparatams, pasukote tokiu natūralistiniu keliu: iš kur tas besąlygiškas pasitikėjimas žindymo privalumais?
Žmonija užgimė laukinėje gamtoje ir jos gyvenimo ten istorija yra šimtus kartų ilgesnė, negu praleistoji tarp civilizacijos patogumų. Žindymas yra pačios Motulės Gamtos jau seniai seniai išrastas ir milijonus metų tobulintas žinduolių jauniklių (taip pat ir žmogaus) maitinimo būdas, kuriuo jiems teikiamas (kiekvienai rūšiai savas) pats natūraliausias maistas – motinos pienas. O kas galėtų būti geriau ar bent jam prilygti? Ar konservuotas „kūdikių maistelis” – „mišiniai”, kurie iš esmės yra kaitinimu į miltelius paverstas karvės pienas? Juk net ir suaugusiems žmonėms nepatariama valgyti tik konservus, juo labiau nuolat. Net ir šviežias gyvulių pienas žmogaus kūdikiui yra biologiškai svetimas savo sudėtimi, todėl gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą ir medžiagų apykaitą organizme, alergizuoti. Karvės piene tris kartus perdaug baltymų, bet trūksta arba visai nėra daugelio medžiagų, kurios būtinos mažo vaiko augimui ir vystymuisi bei atsparumui prieš ligas, nėra nei vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, kurios gali sunaikinti net ligas sukeliančias bakterijas.
O žindymas kaip veiksmas yra svarbus normaliam vaiko psichikos vystymuisi ir labai naudingas mamos sveikatai: stabdo kraujavimą po gimdymo, gerokai sumažina osteoporozės ir krūties vėžio atsiradimo pavojų vėliau gyvenime. Deja, tada, prieš tuos trisdešimt metų, kai medicinos dėstytojai mus dar studentus vedžiodavo po vaikų ligoninių palatas, ir paskui, pradėjęs dirbti vaikų gydytoju, mačiau beveik vien tik iš buteliuko mišiniais maitinamus kūdikius. Profesoriai ir docentai vienos kitos paskaitos pradžioje dviem sakiniais pagirdavo motinos pieną kaip geriausią maistą kūdikiams, ir iškart kalbą nukreipdavo į tikrovę – tik nedaugelis kūdikiu juo maitinami, nes dauguma motinų savo pieno turi per mažai, o ir tas pats greitai pasibaigiąs. Kodėl? Ar moterys dvidešimtajame amžiuje sunkiau gyveno ir buvo mažiau pavalgiusios negu urviniais laikais? Kažin… Tikriausiai priežastys kitos.
Kad ir kokia išpuoselėta ir įvairiausias argumentais savo sistemos teisingumą pagrindžianti būtų bet kokio ugdymo sistema, žmogus visą gyvenimą išlieka ieškotoju ir savyje suranda vietos naujoms žinioms, kitokiam požiūriui. Tai, matyt, įrašyta žmogiškojoje prigimtyje. Taigi, nepaisant viso to, ko buvau mokomas ir kas buvo „kalama į galvą“ studijų metais, manyje, ačiū Dievui, irgi liko vietos kūrybiškumui bei kitokio požiūrio atsiradimui ir vystymui. Kitas dalykas – viena yra mokytis iš vadovėliu ir autoritetingų profesorių (kuriuos, deja, kartais nuo realaus gyvenimo skiria gana stora „tikėjimo mokslo pasiekimais ir savomis nepaneigiamomis žiniomis“ siena), kas kita – mokytis iš gyvenimo. Tuometinė moksliška teorija per Sveikatos Apsaugos Ministerijos potvarkius liepė: kūdikį maitinti galima tik griežtai nustatytu laiku, kas keturias valandas, o per visą naktį jis ir mama privalą ilsėtis ir miegoti atskirai. Mano, ką tik „iškepto“ gydytojo šeimynėlėje problemos dėl to kilo jau pirmąją dieną po mūsų pirmojo vaiko sugrįžimo iš gimdymo namų. Dieną sūnaitėlis nenorėjo laukti valgio ne tik keturias, bet ir poros valandų, o naktį niekaip nesutiko užmigti „savo lovelėje“. Man, specialiai mokytam žmogui, tai iškėlė didelį galvosūkį. O mano žmona, kuri nebuvo „specialistė“, išeitį surado labai greitai: „nesąmonės tos taisyklės, aš dėl jų savo mylimiausio vaiko nekankinsiu – darysiu taip, kaip darė mano mama – tegu vaikelis valgo, kada nori, ir miega kartu!“ Problemos išsyk dingo be jokių komplikacijų. Dovydą mamytė sėkmingai žindė ištisus metus. Taip pat ir antrąjį mūsų berniuką, paskui dar ir dukrelę – ją net tris metus. Kaip paprasta: tik klausyk savo vaiko, o ne ministro tvarkaraščių! Bet taip lengva buvo tik savam bute…
Praktikos pradžioje (1980 – aisiais – aut. past.) natūralaus žindymo idėja turėjo skambėti daugiau negu keistai. Ar nesijautėte kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais?
Praktiškai būdavo taip: jau iš gimdymo namų daugelis mamų grįždavo su nebežindomu naujagimiu arba kartu su vaiku parsiveždavo ir „labdarinių“ mišinių, kuriais seselės jį girdydavo „pritrūkus motinos pieno“. Nenuostabu, nes pagal tuometines taisykles žindymo pradžia buvo atidėliojama mažiausiai šešias valandas, o pagimdytą vakare leisdavo prie krūties tik kitą dieną, naujagimiai laikyti izoliuoti nuo mamų skirtingose palatose, nesulaukę nustatytų retų maitinimo valandų – girdyti iš buteliuko gliukoze arba mišiniu. Bet kokie natūralaus maitinimo suvaržymai ir trukdymai paprastai veda į žindymo sutrikimus, spenelių skaudėjimą, krūtų guzus bei uždegimus ir… į tikrą ar įsivaizduojamą motinos pieno trūkumą. Laktaciją – motinos pieno gamybą – išgelbėti būtų galėjęs dažnas žindymas dieną ir naktį bent jau sugrįžus namo ir medikų pamokymai, kaip gerai kūdikį priglausti ir išlaikyti prie krūties. Tačiau į klausimą, ką daryti, jeigu gal būt trūksta pieno, gydytojos ir seselės paprastai atsakydavo patarimu maitinti kūdikį mišiniu ir įteikdavo mamai receptą į „pieno virtuvėlę“. O juk tai buvo laikai, kai mamytės turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas iki trejų metų, su grįžimo į buvusį darbą garantija! Rodos, idealios sąlygos auginti vaiką sveiką, o žindymas kaip tik būtų „sveikas gyvenimo būdas“ nuo pat gimimo. Deja, 1980-aisiais natūralaus maitinimo idėja jau merdėjo: bent iki keturių mėnesių amžiaus žindomų kūdikių Lietuvoje bebuvo likę tik 10 procentų, o dauguma nujunkyti nuo krūties per pirmąsias gyvenimo savaites.
Buvau jaunas idealistas, įsivaizdavęs, jog privalau nuveikti kažką ypatingo, gero ne tik dėl savęs. Tai buvo laikai, kurios dabar be didelės simpatijos vadiname „sovietiniais“, o tada savo kailiu jutau tą ganėtinai nuožmų mūsų tautos likučių rusinimą ir susinimą. Žindymo propagavimas buvo savotiška rezistencija prieš okupantus. Kad ir mano vaikų bendraamžiai, jei ne laisvi, tai bent kiek laimingesni, labiau pamylėti ir sveikesni užaugtų… Kovojau (tada bet kokia aktyvesnė veikla ar darbas buvo vadinama „kova“) už „natūralų maitinimą“ (žodis „žindymas“ viešumoje laikytas gal net kažkiek nepadoriu) kaip sugebėjau, bet tikrai nuoširdžiai. Kiekvieną mano pediatrinės apylinkės mamytę įtikinėjau žindyti, prašiau ir liepiau (sovietijoje įsakymų labiau klausė). Mokiau kaip tai daryti sėkmingai – pagal savo „žindyk kūdikį visada kada jis nori“ teoriją, kurią susikūriau iš mano žmonos ir vaikų sėkmingo žindymo praktikos. Taigi pirmosios „vėjo malūnės“ buvo mano kolegės vaikų gydytojos, kurios nepritariančiai stebėjosi tokia „įžūlia anarchija“, o iš didelės viršininkės – Klaipėdos zonos pediatrės – gavau barti su įspėjimu, jog privalau laikytis Ministerijos patvirtintų kūdikių maitinimo Rekomendacijų. Bet aš buvau atkaklus. Net vežiodavausi į patronažus pas kūdikius svarstykles (to daugiau niekas nedarė) – kad jų mamos patikėtų, jog ir žindomas vaikas puikiausiai auga. Ten neretai susitikdavau ir antrosios rūšies „vėjo malūnėlius“ – močiutes, tų vaikelių mamyčių mamas ar anytas: „Iš kur to pieno bus pas mano dukrą, jeigu aš pati jo neturėjau? Girdžiau klijukais, o žiūrėk kokia didelė užaugo, išgyveno!“ Išgyveno ne visi…
Mano žmona pasakojo, kad jos mamytė per visą kelionę gyvuliniais traukiniais į pokario tremtį savo mažą dukrytę (pirmąją iš keturių!) maitino tik iš krūties ir į Sibirą nusivežė gyvą ir sveiką. O jos bendrakeleivė mokytoja, kuri nežindė pati, bet pirko pieną iš vietinių gyventojų stotyse, savo sūnelį kūdikėlį turėjo palikti pakelės kapelyje. Vėliau lygiai taip pat – žindymu – mano, tada dar būsimoji, uošvė išmaitino ir kitas tris jos dukreles (dvi iš jų gimusias tremtyje, kur nebuvo nei šiuolaikinių patogumų, nei skanumynų pertekliaus), kuriomis visomis, dabar jau suaugusiomis mamomis džiaugiasi jų laimingi vaikai ir Pasaulis. Trečiasis, pats plačiausias „vėjo malūnas“, buvo visuomenė, tada vadinta „liaudimi“. Žindymą ji laikė „žilos senovės atgyvena“, o net ilgiau kaip vos vieną mėnesį žindančias neretai pravardžiuodavo „karvėmis“. Čia jau vien individualiai „kovodamas“ nedaug pakeisi. Ėmiausi rašinėti žindymą giriančius straipsnius: „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ – rajoninėje „Kibirkštyje“ (1985 m.) ir „Dvi širdys – vienas plakimas“ – „Komjaunimo tiesoje“ (1987 m.) buvo pirmieji…
Žinių natūralaus maitinimo klausimais sėmėtės Anglijoje, Škotijoje, Amerikoje. Kas ten kitaip negu Lietuvoje?
Žinių išties pasitaikydavo pristigti. Tos, kurias gavau per medicinos studijas Universitete, buvo labai šykščios, netikros, iškreiptos. Vadovaujantis tuometiniu mokslu, žindymas („natūralus maitinimas“) buvo pakertamas nenatūraliomis priemonėmis kūdikiui vos užgimus. Viskas prasidėdavo savotiška tremtimi: tik iš tolo motinai parodžius naujagimį, juos abu išveždavo į skirtingas palatas ir leisdavo trumpam pasimatyti tik nustatytomis maitinimo valandomis. Tarsi kalėjime. Juk gamtoje jokia žinduolių rūšis su savo jaunikliais taip žiauriai nesielgia… Vien principingo šūkio „Žindyk, ir viskas bus gerai, nes tai natūralu!“, ne visada pakakdavo. Buvo mamyčių, verkiančių nuo spenelių žaizdų ir krūtų uždegimų, buvo neprivalgančių ir negreitai augančių kūdikių…
Todėl reikėjo subtilesnio supratimo apie moters laktaciją ir kūdikio žindymo fiziologiją. Iš kur gauti žinių? Jokio interneto tada dar nebuvo… Tačiau didžiosiose Vilniaus bibliotekose pasistengęs rasdavau šiek tiek pažangesnės rusiškos literatūros, tarp jos – ir užsienio mokslinius straipsnius referuojantį žurnalą. O kai grįžo išsvajotoji Lietuvos Nepriklausomybė ir griuvo sienos, skiriančios nuo Europos, ėmė rastis ir naujų, labai viliojančių, galimybių. Bet aš… nemokėjau kalbų. Tiesa, mokykloje būta prancūzų kalbos pamokų, bet ji man kažkodėl nelabai patiko ir beveik nieko atminty neužsiliko. Todėl, jau keturiasdešimtmetis, skubiai ėmiausi mokytis pačios populiariausios tarptautinės kalbos, anglų: iš savo vaikų mokyklinių vadovėlių, bibliotekose persirašytų garso kasečių. Vėliau turėjau daug progų pasidžiaugti dėl šito savo ryžto! 1997 vasarą laimėjau savo pirmąją kelionę į užsienį. Į Londoną, miestą kurį buvau labiausiai svajojęs aplankyti. Su Jungtinių Tautų Vaikų Fondo (UNICEF) stipendija keliavau į keturių savaičių kursus „Žindymo politika ir praktika“ Londono Universiteto Vaiko Sveikatos Institute. Ten sužinojau daug naujo, vertingo ir įdomaus. O jeigu ko nepavykdavo gerai suprasti klausant paskaitas, galėjau pasitikslinti iš gausybės straipsnių ir naujausių to meto knygų, parsivežtų grįžtant namo. Už kokius nuopelnus ten papuoliau? Ką gi, į savo laišką-paraišką UNICEF‘ui įrašiau neblogus rezultatus, pasiektus prikeliant žindymo tradiciją savam krašte, sudėjau laikraščiuose ir žurnaluose publikuotus straipsnius, pranešimus, skaitytus Lietuvos gydytojų suvažiavimuose ir konferencijose, taip pat ir VII-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume. Sėkmė pastarajame, matyt, paliko neblogą įspūdį ir tautiečiams iš JAV, nes vėliau, kai 2001 m. vasarą susitikome Čikagoje (ten buvau pakviestas į jubiliejinę žindymą visame pasaulyje propaguojančios Tarptautinės Motinų Lygos – La Leche League – konferenciją) gavau Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjungos premiją už žindymo gaivinimą Tėvynėje. Tie 500 dolerių buvo pačiu laiku, nes grįžęs iškart galėjau atsiskaityti su pinigų tai kelionei skolinusiais draugais. Taigi vienas esminis skirtumas tuomet ir buvo tai, jog tos šalys buvo gerokai turtingesnės už mus… Ir gal todėl, o gal ir ne vien todėl – dosnesnės (iš Lietuvos valdžios ar organizacijų nesu gavęs nieko)… Pirmiausia todėl aš ir pamačiau Angliją, Škotiją, Ameriką… Vieną, Paryžių, Florenciją, Ženevą, Stambulą… Paprastai vykdavau į kokią nors Tarptautinę gydytojų konferenciją ar Pasaulinį Kongresą. Aš jiems – įdomų ir aktualų (žindymo renesansas tuomet buvo „ant bangos“) pranešimą, o jie, renginio organizatoriai, man už tai – atleidimą nuo dalyvio mokesčio, nemokamą apgyvendinimą, ekskursijas po posėdžių, kelionės išlaidų kompensavimą.
Taigi, negalėčiau sakyti, jog būti „Don Kichotu“ visai neapsimoka – per žindymo propagandą aš, eilinis provincijos rajono poliklinikos pediatras, trijų vaikų tėvas, skaičiavęs, kaip su jais išgyventi nuo algos iki algos, pamačiau nemažai pasaulio, o kai kur nusiveždavau ir savo šeimynėlę…
Skaitant jūsų knygą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ susidaro įspūdis, kad žindymas yra tam tikra gyvenimo kultūra. Ar teisingas mano pastebėjimas, kad žindymas formuoja ypatingą – darnų ir natūralų – mamos ir vaiko ryšį?
Manau, pastebėjote ir įvardijote labai tiksliai – natūralus kūdikio maitinimas iš tiesų atspindi tam tikrą gyvenimo kultūrą. Pradedant nuo pradžių – iš kur kyla natūralaus kūdikio maitinimo siekis? Tikriausiai iš požiūrio, jog vis dėlto kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra „protingosios gamtos“ pėdsakas, įrašytas instinktų (fiziologiniame lygmenyje) ir intuityvaus žinojimo (dvasiniame ir psichologiniame lygmenyse) pavidalais. Vadovaujantis tokiu požiūriu kyla pasitikėjimas savo jėgomis, nes suprantame – žinios, kurias gauname iš autoritetingų patarėjų, medicinos vadovėliu ir pan. dar nėra viskas, turime kažką daugiau. Kodėl visuomenė išgyveno, kai visų šių žinių dar nebuvo? Tikriausia todėl, kad Kūrėjas į kiekvieno prigimtį įrašė tai, ką žmogus privalo ne tiek žinoti, kiek jausti – jausti tai, kas yra teisinga jam ir kitiems. Motinos, kurios pasitiki savo natūralia prigimtimi, dar turi tą vidinį intuityvųjį žinojimą, ko reikia jų kūdikiui.
Pažiūrėkime, pasitaiko motinų, kurios nei lankiusios kokių specialių kursų, nei turėjusios kūdikių priežiūros patirties, bet kažkokiu stebuklingu būdų sugeba rūpintis savo naujagimiu ir išvengti įvairiausiu problemų. Kodėl? Todėl, kad daugelis dalykų yra įrašyta prigimtyje, todėl kad šios moterys pasitiki savo intuityviuoju žinojimu ir juo vadovaujasi. Taigi motinos pasikliovimas savo iš natūralios prigimties kylančiu intuityviu žinojimu, kuria darnų ir natūralų mamos vaiko ryšį, nes jis paremtas ne kažkieno primetamomis žiniomis ir nesibaigiančiais (kartais ir vienas kitam prieštaraujančiais) patarimais, o natūraliu žinojimu, intuicija, gamtos padovanotais instinktais. Visa tai palaiko Gamtos nustatytą tvarką ir natūralumą. O faktinis žmogiškųjų ryšių audimas ir formavimas darniai ar nedarniai, su atitinkamomis pasekmėmis, vyksta kasdien.
Žindymo sėkmei reikia, kad mama labai įsiklausytų, įsijaustų į vaiką – nors ir labai mažą, tačiau žmogų, subtiliai suprastų jo poreikius ir norus. Tai, toli gražu, ne visada sutampa su valingais iš šalies primestais viršininkiškais kūdikių maitinimo tvarkaraščiais, kurių anksčiau būdavo privaloma laikytis. Mama tada turėjo būti klusni tvarkaraščio vykdytoja, o kūdikis – mažasis žmogus – beveik niekas kaip subjektas, tik objektas, kurį reikia ir galima užpildyti maistu Sveikatos Apsaugos Ministerijos metodiniuose nurodymuose nustatytomis valandomis. Tvarkaraščio vykdymas buvo siektinoji vertybė ir laikytas svarbesniu už būdą ir turinio – maisto – rūšį: mamos ir vaiko santykiai turėjo vystytis pagal visuotinį liepiančio viršininko ir vykdančio pavaldinio modelį, kuris buvo diegiamas kaip pagrindas vėlesnei „tvarkingai“ nemąstančio bet įsakymus besąlygiškai vykdančio „tarybinio piliečio“ veiklai darželyje, mokykloje, darbe…
Žindymas yra aukščiausio mandagumo kultūra, tobulo bendravimo pasireiškimas, natūrali demokratija: buteliuką gali diktatoriškai įsprausti net ir nenorinčiam valgyti/gerti kūdikiui į burną: pro čiulptuko skylę liesis skystis, ir vaikas bus priverstas jį ryti, nes antraip mirtinai užspringtų. Nemandagiai kūdikį pažindyti beveik neįmanoma, nes žindymas yra darbas/veikla, kuriam atlikti reikia darniai derančio abipusio noro ir sutikimo. Žindymas vaikui teikia ne tik patį geriausią maistą, bet ir saugumą, greitą ir užtikrintą nusiraminimą, garantiją kad yra mylimas… Taigi žindymas yra tolygus meilei. Jie abu – NEPAKEIČIAMI!
O kaip tėtis? Kur čia jo vaidmuo?
Tėtis yra labai svarbus ir absoliučiai reikalingas. Žinodamas, jog kūdikio žindymas yra nepakeičiamai svarbus, ir kad tai yra toks darbas, kurio negali padaryti niekas kitas, o tik kūdikio mama, ir suprasdamas, kad to darbo negalima atidėti kitai savaitei, dienai ar net valandai, tėtis pasistengs visomis savo galiomis ir išgalėmis padaryti taip, jog mama turėtų kuo geresnes galimybes ir sąlygas šitą jos ypatingąją pareigą, „pagrindinį etatą“, atlikti kuo geriau.
Tėvas privalo užtikrinti namų gerovę, gyvenimo stabilumą, šeimos saugumą, maistą, stogą ir ramybę moters/žmonos sieloje. Ir… lovą, kurioje sutilptų visi – mama, tėtis ir kūdikis. Antraip, kūdikiui būti šalia mamos – pirmenybė!
Kažkodėl dabar vėl darosi madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas ir patirtų su juo neapsakomą ryšį. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir (!) tėvas gautų atostogas. Tam, kad pasidžiaugtų savo atžala, pasirūpintų namais ir… padėtų žmonai/mamai, bet ne ją pavaduotų. Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku. Pavyzdžiui, masažuodamas kūdikį ir padarydamas jam kasdienę mankštelę arba maudydamas, žaisdamas su mažyliu, kalbindamas jį ir išeidamas su juo pasivaikščioti, tėvas išties būtų ir daug artimesnis vaikui ir patirtų tikrąją tėvystės laimę.
Visi tėveliai svajoja apie sveiką vaiką. Kokia žindymo reikšmė šiame kontekste?
Žindymas yra sveikas gyvenimas nuo gimimo. Tai būdas, kuriuo kūdikiui tiekiamas pats sveikiausias maistas, teikiantis viską, ko reikia kūdikiui gerai augti ir vystytis. Jis visada šviežias, šiltas ir švarus. Žindymas kūdikį saugo nuo infekcijų ne tik sumažindamas galimybę ligų sukėlėjams patekti į vaiko organizmą per užterštą maistą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais faktoriais – antikūnais. Su juo mama atsiunčia net ir gyvų ląstelių, galinčių gaudyti ir naikinti pavojingus mikrobus. Neveltui kai kurios tautos motinos pieną vadina „baltuoju krauju”.
Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą: Todėl žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis, negu nežindomų. Kai žmonės guodžiasi, jog „kūdikėlis paaugs ir nebesirgs taip dažnai”, jie tais žodžiais išsako savo įspūdžius apie daugumos mažų vaikų sveikatą. O dauguma, deja, dar žindomi per trumpai, todėl ir ligoti. Neretai nuoširdžiausi gydytojo norai padėti, patarimai ir detalūs paaiškinimai kaip maitinti kūdikėlį, atsimuša moters sąmonėje kaip žirniai į sieną. Ji mieliau klauso kaimynių, anytų, draugių ir bendradarbių, kurių kiekviena save nori rodyti pavyzdžiu: štai aš nežindžiau savo vaikų, o užaugo… Taip, užaugti visi mes šiaip taip užaugame. Bet, žiūrėk, dar nė kariuomenėje netarnavusiam vaikinui streikuoja skrandis, dar negimdžiusiai jaunai moteriai jau sopa inkstus, daugelis žmonių kenčia diskomfortą dėl alerginių bėrimų, astminio dusulio, nemažėja vaikų ir paauglių, kurių jaunystės džiaugsmus apkartina nutukimas ir visos dėl to kylančios problemos ir ligos. Kai gydytojai tas ligas gydo, jau nelengva atrasti, kur slypi jų šaknys. O jos dažnai sudygsta jau tada, ankstyvajame gyvenimo laikotarpyje…
Knygoje apstu informacijos, medicininių terminų. Nepaisant to, aš ją tarsi „prarijau“ (320 puslapių perskaičiau per 2 dienas; panašiu tempu prisipažino skaičiusi ir ją man padovanojusi draugė.) Ar niekada nesvajojote apie rašytojo karjerą?
Ne, apie tai nesvajojau. Tik svajojau „padaryti daugiau“: kad pagal savo išgales prisidėčiau prie kūdikių žindymo tradicijos atgimimo Lietuvoje. Išties mūsų šalies kūdikių žindymo rodikliai buvo kone patys žemiausi gal būt net viso pasaulio mastu. O Žemaitijoje – žemiausi Lietuvos mastu. O Plungės rajone – žemiausi Žemaitijos mastu! Taigi papuoliau į pačią tinkamiausią „kovoti už natūralų kūdikių maitinimą“ vietą mūsų planetoje! Ir atėjo toks metas, kai informacijos sukaupęs buvau tikrai nemažai, o paskleisti ją galėjau tik santykinai nedaugeliui. Galvoje jau šmėstelėdavo nedrąsi mintis, jog būtų gerai viską sudėti į vieną vietą – pvz., knygą, kuri galėtų būti žinių apie žindymą kupinu šaltinėliu mamoms, šeimoms. Prie „starto linijos“ mane netikėtai pastatė pats likimas, kai sužinojau, jog rajonuose, taip pat ir mūsų, kasmet būna rengiami Sveikos gyvensenos projektų konkursai. Parašiau tokią programą, kurios esmė buvo išleidimas knygos, nemokamai „bibliotekos principu“ dalinamos jaunoms mamoms ir medikams, kurių darbe tokios žinios reikalingos. Konkurse laimėtų pinigų pakako sumokėti tik redakcijai už maketo paruošimą ir spaustuvei už 200 knygų spausdinimą. Man neteko nei cento. Tačiau… gavau kompiuteriu paruoštą knygos maketą! O jo pagrindu aš pats (pamokytas ir padedamas mano sūnaus informatiko) jau galėjau kurti maketą naujai, pataisytai ir papildytai, knygai. Ir tada vėl pasvajojęs ėmiausi padaryti dar daugiau: po metų parašiau panašius projektus jau visų keturių Telšių apskrities rajonų sveikos gyvensenos konkursams. Trys iš jų laimėjo knygų (atitinkamai kiekvieno iš tų rajonų poreikiams) išspausdinimo finansavimą, o mano liūdesį dėl nesėkmės ketvirtajame (didžiausiame ir turtingiausiame – Mažeikių rajone) prablaškė geras draugas, pataręs ir padrąsinęs išleisti kažkiek knygų pačiam ir paskolinęs dalį reikalingų pinigų. Ir taip 2009 metų pabaigoje pasaulį išvydo du knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ variantai: (1) mėlynais viršeliais – nemokamai dalinamos nėščioms mamoms ir medikams tik Plungės, Rietavo ir Telšių rajonuose ir (2) rudais viršeliais, kurias galima rasti knygynuose visoje Lietuvoje.
XXI amžiuje mes tarsi „atkasame“ iš užmaršties tas senąsias tiesas, kurias puikiai išmanė mūsų protėviai. Kaip manote, kodėl buvome jas pamiršę? Ką daryti, kad šios klaidos nebekartotume?
Iš tiesų, gaila, kad tai, kas mūsų protėviams atrodė teisinga, natūralu ir priimtiniausia, vėliau buvo išstumta ir viso to vietą užėmė kiti dalykai, paremti labiau žmogaus proto produktais, nei natūraliu teisingumo pajautimu, kylančiu iš vidinio intuityviojo žinojimo. Matyt, taip surėdytas pasaulis – vystymasis vyksta banguojant – norime patobulėti, į aukščiausią vietą iškeldami protą, deja, pamirštame išmintį ir tokiu būdu tik „grįžtame keliais laipteliais žemiau“. Taigi, tikslas pakilti, sukelia pasekmes – nuosmukį. Paradoksalu, bet taip yra. Ką padarysi, mokomės ir tobulėjame darydami klaidas. Svarbiausia, kad tai, ką žinojome, niekur nedingsta, o vis dėlto prasimuša į paviršių ir su dar didesniu pasitikėjimu skinasi sėkmės kelią. Ką daryti, kad nebekartotume klaidos? Klaidų visada bus. Jei klaidos nedarys 99 iš 100 žmonių, 1 vis tiek padarys, jei jo tobulėjimui to reikės. Nebūkime perfekcionistai ir palikime vietos netobulumui, kurio pasaulyje irgi turi būti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Tačiau, gera žinia yra ta – kol nepadarai klaidos, nežinai, kad tai klaida, o kai klaida jau padaryta, nebereikia jos daryti, nes ji jau įvardijama kaip „klaida“. Taigi, nusisukimas nuo natūralaus kūdikių maitinimo papročių mums jau parodė, kad tai buvo klaida, taigi, gal antrojo karto nebereikės?
Viename iš mamų portalų perskaičiau tokią mintį: „Jei nežinai, kaip būti mama, tai žindai, žindai, ir pamažu išmoksti.“ Kaip jūs, kaip medikas, šį teiginį komentuotumėte?
Žindymas gerina sąveiką tarp motinos ir kūdikio. Maitinimas krūtimi užtikrina, jog kūdikis yra liečiamas, dažniau paimamas ant rankų, paglostomas ir priglaudžiamas. Krūties juk nepaliksi, kaip buteliuko, įstatyto kūdikiui į burną, ir neišeisi „svarbesnių darbų dirbti“. Maitinant dirbtinai, iš buteliuko, kūniškas kontaktas neišvengiamai nyksta.
Dvidešimtojo amžiaus viduryje buvo išvedinėjama „teorija”, jog nereikia kūdikio „be reikalo” imti ant rankų, nešioti, myluoti, nes jis „pripras ir išleps”. Tačiau kūdikiai, kuri, gyveno prieglaudose ir gavo visą jiems reikalingą maistą, neaugo; jiems trūko būtent to artimo kontakto su žmogumi, lietimų ir glostymų, kurie svarbūs net ir maisto įsisavinimui, nes skatina virškinimo fermentų išsiskyrimą.
Sakoma, jog kūdikį reikia priglausti bent keturis kartus per dieną, kad jis išgyventų, aštuonis kartus – kad būtų sveikas, dvylika – kad būtų laimingas. Kūdikiui žindant krūtį, motinos kūno viduje vyksta ir grynai biologiniai procesai Po smegenimis esančioje liaukoje hipofizėje gaminasi ir į kraują išsiskiria hormonas prolaktinas. Jo pavadinimas yra lotyniškų žodžių junginys „pro lactum“ reiškiantis „dėl pieno“, arba „pieną skatinantis“, tačiau tai dar ne viskas; jis taip pat yra ir „motinystės hormonas“ – raminantis ir sutaikantis. Kaip tik prolaktino didesnės koncentracijos motiną daro labiau globojančia, negu tėvas. Jeigu laboratoriniams gyvūnams suleidžiama prolaktino, jie ima elgtis „motiniškai“. Tačiau ir jausminė patirtis labai svarbi motinystės brandai. Su kūdikiu nuolat būnanti motina labiau supranta jo elgesį. Stebėdama vaiko kvėpavimo ritmą, miego pobūdį, veido išraiškas, girdėdama verksmą, atpažįsta alkio, skausmo ir nerimo niuansus jo balse. Pagal tuos požymius, tarsi kūdikio jai siunčiamus ženklus, motina išmoksta suprasti kūdikio poreikius. Kai kūdikis ir motina yra harmonijoje vienas su kitu, jie įsijaučia vienas į kitą. Dauguma tėvų-vaikų, o ir bendrai šeimos, visuomenės, ar net žmonijos problemų iškyla dėl nejautrumo, nenoro suprasti viens kito poreikius, nepasitikėjimo. Visi naujagimio, kūdikio, vaiko poreikiai yra pasireiškimas jame esančios gyvybės vystymosi programos, kuri verčia mažajį žmogų sąveikauti su aplinka. Todėl kūdikio poreikių tenkinimas yra ne lepinimas, bet sąlygų vaikui vystytis sudarymas.
Knyga iliustruota menininkų paveikslais, kuriuose matome gražią moterį. Šis estetikos dvelksmas transliuoja mintį: Motinystė yra menas. Ar tokia ir yra jūsų knygos žinutė?
Ačiū už įdomų pastebėjimą – iš tiesų, šie menininkų paveikslai pateikia gražią, laimingą, ramybę skleidžiančią moterį-motiną. Manau, tikri meno kūriniai yra tie, kurie paliesdami kiekvieno žmogaus sielą, jį įkvepia taip pat kurti meną.
Menas skatina meniškumą, skatina sukurti kažką naujo ir išreikšti save. O kur daugiau, jei ne motinystėje moteris gali labiausiai save atskleisti? Menas yra tai, kam reikalingas nuolatinis aktyvumas ir kūryba, o argi motinystė nėra būtent tokia sritis?
Juk moteris kiekvieną akimirką dalyvauja savo vaikelio gyvenime ir galima drįsti sakyti – kuria jį arba bent jau prisideda prie jo kūrybos. Bet kokiam menui būdingas unikalumas, autentiškumas ir savęs per meną pratęsimas už savo ribų. O juk motinystė yra pats nuostabiausias savęs pratęsimas už savo ribų – auginant savo vaikelį ir atiduodant jam tai, ką savyje motina turi geriausia – ji save realizuoja pačiu nuostabiausiu būdu.
Ką galėtumėte palinkėti merginoms ir moterims, esamoms ir būsimoms mamoms?
Moterys turi nuostabią dovaną – jų prigimtis surėdyta taip, kad jos sugeba giliau pasisemti žinių iš savo intuicijos, jos turi artimesnį prigimtinį jausminį ryšį su Kūrėju, jos pačios yra Didžiosios kūrėjos – naujos gyvybės priėmėjos, puoselėtojos, augintojos.
Mano didžiausias palinkėjimas – merginos, moterys, esamos ir būsimosios mamytės, puoselėkite savo prigimtinį žinojimą, semkitės tos išminties, kuri glūdi Jūsų kolektyvinėje pasąmonėje, o paprasčiau kalbant – išminties, kuri sukaupta per amžius visų mūsų protėvių ir įrašyta Jūsų vidiniame potenciale, užkoduota genuose. Nepasikliaukite aklai kitų žmonių, gal net ir „specialistų“ primetama nuomone, neskubėkite lengvabūdiškai jos vykdyti, bet pirmiausia paklauskite savęs: „Ką manau aš pati, ką man šiuo klausimu pasakytų Išmintingoji moteris, glūdinti mano viduje?“ Pasitikėkite savimi. Jumyse yra visa, ko jums reikia. Iš daugybės informacijos šaltinių, kuriais yra perkrautas dabartinis informacinės visuomenės pasaulis, atsirinkite tai, kas iš tiesų yra sveikiausia, naudingiausia ir kokybiškiausia Jums, Jūsų mažyliui ir laimingam Jūsų šeimos gyvenimui.
* * *
2012 m. kovo 17 d., 11 val.
Kviečiame į pirmąją Kaune
knygos ,,Nepakeičiamas kaip motinos meilė” autoriaus
Kazimiero Vitkausko paskaitą
„Naujagimio ir kūdikio žindymas“
Paskaitos turinys:
I dalyje „RINKIMĖS GERIAUSIĄ!“ aptarsime mamos pieno ir žindymo naudą.
II dalyje „ŽINDYMO MOKSLAS“ apžvelgsime: (1) su žindymu susijusią mamos ir kūdikio anatomiją ir fiziologiją, (2) sėkmingo žindymo principus ir (3) pasitaikančias problemas.
III dalyje „GIMIMO DIENA“ susipažinsime su naujagimio žindymo pradžia.
Paskaita nemokama.
Trukmė 1,5 val. + 30 min. bendravimui ir atsakymams.
Paskaita vyks Vytauto Didžiojo Universiteto 422 auditorijoje, Donelaičio g. 52.
Išankstinė registracija pageidaujama, tačiau nebūtina.
Prašome rašyti vitk@takas.lt arba skambinkite tel. 8-651-26052 ir 8-615-62575