You are currently browsing the archives for 13 balandžio 2010.
Displaying 1 entry.

MOTINOS PIENAS – IR VAISTAS (1)

  • Posted on balandžio 13, 2010 at 10:00 pm

APSAUGA NUO INFEKCIJŲ

Antikūnai – sargybiniai

Žindymas kūdikį nuo infekcijų saugo ne tik sumažindamas galimybę mikrobais užterštam maistui patekti į vaiko organizmą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais veiksniais, kuriems priskiriami antikūnai, neantikūninės medžiagos ir gyvos ląstelės.

Ką tik gimęs kūdikis yra imunologiškai nesubrendęs. Jį iš dalies saugo kraujyje esantys motinos antikūnai imunoglobulinai, kuriuos dar negimęs gavo per placentą. Tačiau virškinimo trakto ir kvėpavimo takų gleivinės, per kurias infekcija gali patekti su maistu ar įkvepiamu oru, lieka nesaugios. Jų apsaugą kūdikiui suteikia motinos pienas.

Kai žmogus suserga kokia nors užkrečiama liga, tai yra kai jį puola antigenai – patogeniški mikroorganizmai, užkrato įsiveržimo vietoje kyla „mūšis“ – uždegimas. Taip siekiama sulaikyti įsiveržėlius ir juos sunaikinti. Uždegimui pasibaigus, žmogaus organizme lieka „prisiminimas“ apie užpuolėjus ir kuriamos atsargumo priemonės prieš juos ateičiai – gaminami antikūnai imunoglobulinai. Tai ir yra imunitetas. Žindanti motina antikūnais aprūpina ir savo vaikelį, nes jos kraujyje „budintys“ ir krūtyse specialiai papildomai gaminami imunoglobulinai patenka ir į pieną. Visų penkių tipų imunoglobulinų randama motinos piene, bet ypač daug ten susikaupia sekrecinių imunoglobulinų A (sIgA), kurie yra patys svarbiausi visų organizmo gleivinių sargai.

Kūdikis ir motina, būdami toje pat aplinkoje, paprastai yra puolami tų pačių ligų sukėlėjų. Taigi kai mama įkvepia arba nuryja bakterijų ar virusų, pradedama pačios motinos priešinfekcinių antikūnų gamyba. Iš kitų motinos kūno vietų į krūtis su krauju atkeliavę limfocitai čia atsineša ne tik informaciją, kokių imunoglobulinų reikia kūdikiui apginti nuo galimos infekcijos, bet ir patys, įsikūrę pieno liaukose ir pavirtę plazminėmis ląstelėmis, dar papildomai gausiai išskiria IgA į pieną (11 pav.). Jų koncentracija motinos piene pirmosiomis dienomis po gimdymo beveik 5 kartus viršija koncentraciją kraujo serume.

Imuninių medžiagų cirkuliacija tarp žarnyno ir krūtų ir tarp kvėpavimo takų ir pieno liaukų užtikrina, kad atitinkamas IgA yra išskiriamas į motinos pieną jau pirmomis valandomis po to, kai potencialus patogenas (ligos sukėlėjas) kontaktuoja su motinos žarnyno ar kvėpavimo takų limfiniu audiniu. Iš motinos krūtų su jos pienu „apsaugos desantas“ išvyksta gelbėti kūdikio. Kuo daugiau infekcijų „fronte“, tuo intensyviau dirba ši sistema. Sekrecinio IgA virškinimo fermentai nesuardo. Jis padengia kūdikio žarnos gleivinę, padarydamas ją neprieinamą ligas sukeliantiems mikrobams.

Antikūnai sIgA ims pamažu gamintis ir paties vaiko limfiniame audinyje, bet tik nuo 4–6 savaitės. Todėl motinos teikiama imunologinė apsauga ypač svarbi naujagimiui. Didžiausia sIgA koncentracija yra priešpienyje, siekdama ten 5 mg/ml, o paskui mažėja iki 1 mg/ml subrendusiame piene. Tačiau, pienui gausiau gaminantis, bendras kūdikio gaunamų sIgA kiekis nesumažėja. Be to, motinos pienas skatina sIgA gamybą ir paties kūdikio organizme. Imunoglobulinus gaminančių ląstelių sistema visiškai subręsta tik po antrųjų gyvenimo metų.

Kiti “ginklai

Jiems priskiriami: laktoferinas, bifidus faktorius, oligosacharidai, komplementas ir laktoperoksidazė bei bioaktyvūs motinos pieno enzimai, epitelio augimo faktoriai ir priešuždegiminės medžiagos.

Laktoferinas, kurio gausu motinos piene (tačiau trūksta karvės piene), kūdikio žarnyne prisijungdamas geležies molekules, daro jas neprieinamas geležimi mintančioms patogeninėms bakterijoms (tokioms kaip Escherichia Coli ir Salmonella) ir stabdo jų augimą ir dauginimąsi. Tas pat nutinka ir grybeliams Candida albicans. Kaip ir sekrecinis imunoglobulinas A, laktoferinas atsparus virškinimo fermentams.

Motinos pieno bifidus faktorius skatina augimą naudingųjų bakterijų Lactobacillus bifidus, kurios trukdo daugelio infekcinių žarnyno ligų sukėlėjų dauginimuisi.

Įdomus oligosacharidų, angliavandenių, sudarytų iš kelių monosacharidų, priešinfekcinis veikimas. Tam, kad galėtų sukelti ligą, mikrobams pirmiausia reikia prisitvirtinti prie žmogaus organizmo audinių ląstelių. Daugelio ligų sukėlėjų prisitvirtinimui būtinos vietos sudarytos iš angliavandenių, kurių struktūra panaši į motinos piene esančių oligosacharidų sudėtį. Taip bakterijos (pavyzdžiui, Streptococcus pneumoniae arba Haemophilus influenzae) prikimba prie šių oligosacharidų molekulių ir, dar nepasiekusios gleivinės ląstelių, tampa nebepavojingos žindomam kūdikiui. Per šimtą skirtingų oligosacharidų surasta motinų piene. Karvės piene jų yra 10 kartų mažiau.

Komplementas padeda fagocitams nugalėti „sunkiai įveikiamas“ hidrofiliškas bakterijas (pavyzdžiui, Streptococcus pneumoniae), pakeisdamas jų paviršių taip, kad šios tampa lengviau „praryjamos“. Laktoperoksidazė galutinai sunaikina mikrobus, juos ištirpdydama.

Žinduolių piene yra įvairių enzimų, bet jų specifiškumas priklauso nuo rūšies. Pavyzdžiui, moters pieno lizocimo aktyvumas yra tūkstančius kartų didesnis negu karvės piene. Veikdamas kartu su laktoperoksidaze ir askorbo rūgštimi (motinos piene yra daug vitamino C), lizocimas suardo Escherichia coli ir salmoneles bei kai kuriuos virusus. Moters pieno lipazė gali sunaikinti daugelį žmogui kenksmingų pirmuonių: Giardia lamblia, Entamoeba histolytica, Trichomonas vaginalis. Motinos pieno epitelio augimo faktoriai skatina epitelinio barjero subrendimą taip pat neleisdami svetimiems agentams prasiskverbti į gleivinę. Priešuždegiminės medžiagos (proteazių inhibitoriai α-1-antitripsinas ir katalazė) sušvelnina per daug energingas ir kartais net patį vaiką žalojančias jo organizmo reakcijas į mikrobus ir maisto antigenus.

Ląstelės – ,,kovotojos”

Nuo senų laikų motinos pienas pelnytai vadinamas „baltuoju krauju“. Gyvi leukocitai yra normalūs motinos pieno „gyventojai“. Bendra jų koncentracija panaši kaip ir kraujyje. Skiriasi tik ląstelių „kontingentas“: piene daugiausia makrofagų ir limfocitų, o kraujyje dominuoja neutrofilai. Makrofagai yra dideli leukocitai, naikinantys mikroorganizmus (bakterijas ir grybelius) juos fagocituodami („prarydami“). Motinos pieno limfocitai yra dviejų rūšių: vieni gamina antikūnus, daugiausia sIgA, o kiti ir patys naikina pavojingas bakterijas ir virusus.

Nevertėtų pamiršti, jog kaitinant, taigi ir pasterizuojant pieną, ląstelės žūsta. Taip pat suyra ir tampa nebeveiklios ir daugelis kitų imuninių medžiagų. Todėl apsirinka mamos, kurios pačios susirgusios ar karščiuodamos nusitraukia pieną ir jį virina (nėra prasmės, nes bakterijos į pieną nepatenka), prieš sugirdydamos kūdikiui. Tuomet dalinai panaikinamos motinos pieno gydančiosios savybės.

Priešinfekcinių veiksnių ypač daug priešpienyje, subrendusiame piene jų koncentracija sumažėja. Tačiau dėl didėjančio viso pieno kiekio bendras poveikis išlieka, kol vaikas žindomas. Nujunkymo laikotarpiu imuninių medžiagų koncentracija motinos piene vėl padidėja. Motinos pieno priešinfekcinių faktorių įvairovė priklauso nuo kiekvienos motinos imunologinės „istorijos“ ir yra pritaikyta būtent jos kūdikio poreikiams. Be abejo, karvės pienas neturi nei žmogui būdingų imunoglobulinų, nei kitų kūdikiui atsparumą infekcijoms teikiančių savybių. Dar labiau bejėgis yra negyvas mišinys.

Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą. Žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis negu nežindomų. Pagrindinis vaiko imunitetą reguliuojantis organas – čiobrialiaukė – 4 mėnesių amžiaus žindomų kūdikių būna dvigubai didesnis negu dirbtinai maitinamų. Apsauginis motinos pieno poveikis prieš infekcijas tęsiasi daugelį metų ir po to, kai žindyti nustojama.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.