Kas yra pieno mišinys – “kūdikių maistelis”? Iš esmės tai yra paprasčiausio karvės pieno (santykinai labai pigi ir lengvai gaunama žaliava), perdirbto ir kaitinimu išdžiovinto iki miltelių, konservas, kuris, tikimasi, bus mažiau žalingas ir „agresyvus“ žmogaus naujagimio ir kūdikio (kuo mažesnio, tuo labiau) organizmui. Bandoma jį pritaikyti – modifikuoti, patobulinti: kažką išimant, kažką pridedant. Pavyzdžiui, karvės piene yra baltymų perteklius (jų ten 3,5 karto daugiau negu moters piene), todėl, ruošiant mišinį prieš vartojimą, vandens pilama daugiau, negu jo buvo išgarinta karvės pieną paverčiant miltais. Tačiau tuomet ima trūkti riebalų ir angliavandenių. Didelį laktozės deficitą bandoma kompensuoti gausiai pilant kokio nors cukraus, o riebalų stygius dažniausiai dengiamas augaliniais aliejais. Kai kurių produktų kainą dar labiau padidina įvairūs specialūs priedai, kaip geležis, sintetiniai vitaminai ar net polinesočiosios riebiosios rūgštys. Tačiau kokia įmantri ir sudėtinga bebūtų jo formulė, mišinys vis tiek lieka tiktai „našlaičių maistu“ ir niekada neprilygs tikrajam gamtos stebuklui – motinos pienui.
„Našlaičių maistas“ – tai visai ne įžūlus mano sarkazmas ar patyčios. Būtent jiems, tikriesiems našlaičiams ir pamestinukams, kurių daugybė buvo Londone, Paryžiuje, Niujorke ir kitur, jau XIX amžiuje imtasi kurti maistą, padėsiantį jiems išgyventi netekus motinos ir jos pieno. Bandant tuos kūdikius penėti neperdirbtu gyvulio pienu, jie masiškai mirdavo. Vienas pirmųjų kūdikių maistą pramoniniu būdu, maišydamas cukrų ir kviečių miltus su pienu ,,karvių, šertų Šveicarijos Alpių žole“, 1867 metais savo fabrike Miunchene ėmė gaminti chemikas ir pirklys Henris Nestle. Jis skelbė tą produktą buvus „taip moksliškai tikslų, jog daugiau nėra ko norėti“. Deja, labai greitai visai žmogišką idėją gelbėti našlaičius nustelbė siekis nukonkuruoti visų gyvų pasaulio motinų pieną ir paversti visus kūdikius mišinių vartotojais (aišku, ne už ačiū!). Ir štai dabar stebėtinai darniai koja kojon žengia Lietuvos knygynuose atsiradusios prabangiai išleistos knygos autorės užuojauta motinoms, kurios „jaučia nenugalimą pasišlykštėjimą, kai kūdikis čiulpia krūtį“,[Nees-Deval B. Vaikas auga. 2000] ir išeities pasiūlymas turtingiausios mišinių firmos reklaminiame lapelyje: „Brangūs tėvai, <…> jei dėl kokių nors priežasčių nusprendėte šito nedaryti, mes, „Nestle“, su malonumu siūlome jums išeitį, – kitą puikų kūdikio maitinimo būdą <…> kitu visaverčiu maistu. <…> ir džiaugiamės, kad milijonai pasaulio motinų mumis pasitiki – mes padedame joms gauti tai, ko reikia jų mažyliams.“ Bet ar verta skubėti pasitikėti? Dar visai neseniai, XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, „Nestle“ firma už beatodairišką godumą buvo pelniusi „Kūdikių žudikės“ vardą ir drauge su daugeliu kitų mišinių firmų yra atsakinga už daugybę tragedijų: Jungtinių Tautų Vaikų fondo (UNICEF) ekspertai nustatė, kad kasmet pasaulyje pusantro milijono kūdikių miršta dėl to, kad nebuvo žindomi.
Vis gausėjantys maistelio kūdikiams gamintojai (pvz., 1979 metais Pasaulio sveikatos organizacija buvo suskaičiavusi, jog šimte šalių buvo prekiaujama penkiasdešimties firmų dviejų šimtų pavadinimų motinos pieno pakaitalais) dievagojosi, kad jų mišiniai patys geriausi, kad „adaptuoti“ (supraskime, pritaikyti), kad „praturtinti“ vitaminais, „prisotinti“ geležies, kad jie „gali pakeisti motinos pieną“ ir net „patogesni“. Motinos pienui buvo lipdoma vos ne praeities atgyvenos etiketė, o kūdikių žindymas apkaltintas „sekinančiu moters išnaudojimu“. Žinoma, šlovė chemikams, kurie plušėjo iš karvės pieno darydami maistelį našlaičiams, kad šie augtų patirdami kuo mažesnę skriaudą. Tačiau kai jie skelbiasi sukūrę kažką, prilygstantį motinos pienui, akiplėšiškai meluoja, nes kol kas ir dar ilgai ateityje (tikriausiai visada) toks tikslas jiems bus nepasiekiamas… Galbūt šis „šventas melas“ ir paguostų našlaičius bei tuos, kurie tikrai ne dėl savo kaltės liko nežindyti, bet „HiPP“-ams, „Nestle“-ams, „Similak“-ams ir t. t. labiau negu nelaimingųjų ašaros rūpėjo pelningas biznis. O kad susišniotų kuo daugiau pinigų, jie nesibodėjo jokių priemonių, taip pat ir narkotikų prekeivių gudrybės – pirmąją dozę įpiršti veltui. Ir kad tai padarytų kuo anksčiau, kol naujagimis dar nepripratęs prie motinos krūties, mišinių firmos brovėsi net į gimdymo namus su savo „labdara“. Didžiulis dirbtinai maitinamų kūdikių sergamumas (o besivystančiose šalyse ir mirtingumas) nejaudino kūdikių maistelio gamybos ir prekybos bendrovių, kurios, besivaikydamos pasakiško pelno, nesivaržė nieko. Jos tik varžėsi tarpusavyje dėl rinkos. Net Nigerijoje, kažkur Afrikos viduryje, dėl „pažangaus“ mokymo apie „nepažangų“ žindymą (firmos instruktuodavo ir siųsdavo ten specialias mitybos seseles) ir skardinių su „nuostabiuoju pieneliu“ bumo tokių kūdikių, kurie maitinti tik motinos pienu, 1969 metais bebuvo likę vos 2 procentai. Pasaulinė sveikatos asamblėja 1981 metais priėmė Tarptautinį motinos pieno pakaitalų prekybos kodeksą, kuriuo siekiama apsaugoti maitinimą krūtimi nuo komercijos įtakos. Daugelyje šalių kodeksas turi įstatymo galią (jo pažeidėjams gresia didelės baudos), Lietuvoje – dar ne, tačiau bent moraliai jo paisoma: mišiniai nebereklamuojami gydymo įstaigose, motinos su naujagimiais iš gimdymo skyrių išeina be tų pražūtingųjų „dovanėlių“, o ant mišinių dėžučių, nors ir daug smulkesnėmis raidelėmis, nors ir kažkur pačiame gale, ant nugarėlės, bet vis tiek jau pavyksta atrasti: „Motinos pienas – geriausias maistas kūdikiui.“
Apribojus tiesioginę mišinių reklamą, biznieriai vis tiek įsigudrina, kaip privilioti pirkėją. Štai, pavyzdžiui, pasiūlo specialios „HiPP“ arbatos, „kad būtų pieno“, ir gundo moteris suabejoti savo prigimtomis galiomis žindyti, dar – „HiPP“ arbatėlės „kūdikiams nuo pirmos savaitės“, kad jie, tiesą sakant, kuo greičiau priprastų prie buteliuko ir visai nebeimtų krūties arba, pasisotinę tuo saldintu vandeniu, rečiau ir silpniau žįsdami, iš tikrųjų mažiau beskatintų pieno pasigaminti motinos krūtyse. O tada jau bus nuperkami ir „HiPP“ pieno mišiniai – pinigai, išleisti reklamai ir ,,jaukui”, sugrįš šimteriopai. Iš prekybos kūdikių pienu visame pasaulyje jo gamintojai uždirba dešimtis milijonų dolerių kasdien.
Kazimieras Vitkauskas, 2010.
