Laktacijos pradžia
Gimus vaikui ir išėjus placentai, progesteronas iš motinos kraujo palaipsniui dingsta ir netrukus priešpienio ima daugėti. Nors priešpienio krūtyse būna jau nėštumo metu, tik hormoniniai pokyčiai po gimdymo „įjungia“ pieno gamybą visu greičiu. Kai estrogeno ir progesterono koncentracija kraujyje krenta, prolaktinas jau gali veikti netrukdomas – „pienas ateina“. Maisto medžiagų, reikalingų pienui gamintis, pristatymui užtikrinti intensyvėja kraujotaka krūtyse. Jeigu naujagimis nežindomas, krūtys prisipildo tiek, kad daugiau nebetelpa, ir moteris 3–4 parą pradeda justi veržimą ir net skausmą, o dėl prisidedančio uždegimo gali ir sukarščiuoti. Gali, tačiau nebijokite, Jums to tikriausiai nebus. Taip atsitikdavo, ir išties labai dažnai, kai pirmąjį maitinimą krūtimi labai atidėliodavo, naujagimius laikydavo atskirai nuo motinų ir žindydavo retai, pagal valandas, ir su ilgomis nakties pertraukomis. Motinoms, kurios pradeda žindyti tuojau pat po gimdymo ir daro tai dažnai, kiek tik kūdikis nori, pienas gausėja „treniruojančiu režimu“ jau pirmąją parą ir vėliau, todėl jokio krūtų skausmingo pabrinkimo su karščiavimu nebūna.
Paklausos ir pasiūlos dėsnis
Du motinos hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – yra pagrindiniai „veikėjai“ dviejų refleksų: pieno gaminimo ir pieno išstūmimo arba tekėjimo. Žindymo metu nerviniai impulsai iš spenelio eina į smegenų pagumburį ir tuomet iš priekinės hipofizio dalies išskiriamas prolaktinas, kuris, su krauju nuneštas į krūtis, skatina pieno gamybą liaukinėse ląstelėse (17 pav.). Aišku, kad kuo ilgiau ir intensyviau kūdikis žinda, tuo daugiau prolaktino yra motinos kraujyje ir tuo daugiau pieno pagamina jos pieno liaukos. Prolaktino išsiskyrimą paskatinti gali ir kitoks mechaninis spenelio dirginimas, atsirandantis, pavyzdžiui, pieną nutraukiant iš krūties rankomis ar pientraukiu, tačiau kūdikio žindymas yra veiksmingiausias ir natūraliausias būdas.
Pieno gamyba krūtyse priklauso nuo pieno poreikio. Jei kūdikiui maža to, ką rado motinos krūtyje, jis žinda toliau (tą pačią krūtį arba jau kitą), per spenelį pasiųsdamas dar „užsakymo skambučių“ į hipofizį, kad šis, išskirdamas daugiau prolaktino, „palieptų“ pieno liaukoms gaminti pieno gausiau. Ir atvirkščiai, jei pieno per daug, pasisotinęs kūdikis krūtyje palieka dalį pieno. Tas likutis yra tartum ženklas, jog kitą kartą pieno reikės mažiau. Įsivaizduokime, jei taip ir būtų, kaip kartais žmonės pasako: „Pieno pas moterį yra arba nėra, vienos jo turi daug, o kitos mažai, ir nieko čia nepakeisi.“ Tada tai moteriai, kuri „užprogramuota“ turėti pieno daug ir ilgai, atsitikus taip, jog kūdikio nebėr, pienas vis gaminstųsi ir gamintųsi, mėnesius, metus… Taigi ne vien tik motinos hormonai, kurie vienodai veikia abi krūtis, bet ir kiekvienos krūties ištuštinimo efektyvumas reguliuoja pieno pasigaminimą kiekvienoje krūtyje ar net atskirame jos segmente. Daugelis moterų yra sėkmingai išmaitinusios savo kūdikius viena krūtimi.
Po daug iškart suvalgantis kūdikis žinda rečiau negu tas, kuris, mažiau valgęs, greičiau vėl išalksta. Naujagimiai auga sparčiausiai, todėl valgo dažnai, taip pat ir naktį kelis kartus ieško motinos krūties. Kiekvienas kūdikis ilgainiui susikuria savąjį maitinimosi ritmą. Žmonės skirtingi, bet nėra motinos, kuri, išnešiojusi ir pagimdžiusi sveiką kūdikį, pati būdama sveika ir gyvendama žmoniškomis sąlygomis, negalėtų jo išmaitinti savo pienu. Ir dvynukus, ir trynukus, ir… Jei tik pati to nori! Tai – būtiniausioji sąlyga.
Pieno tekėjimo refleksas
Be prolaktino – pieno „gamintojo“, žindymas refleksiškai stimuliuoja ir oksitocino – pieno „varytojo“ – sekreciją užpakalinėje hipofizio dalyje. Šis hormonas sukelia alveoles supančių raumeninių ląstelių susitraukimus ir taip stumia pieną į latakėlius. Kartais pienas net ištrykšta srovele ir iš kitos krūties tuo metu, kai mažylis žinda pirmąją. Moteris gali justi pieno tekėjimo refleksą kaip šilumą, dilgsėjimą ar spaudimą krūtyse arba gali ir visai jo nepastebėti, jeigu nekreips dėmesio į kūdikio žindymo ritmą.
Oksitocino reikšmė pieno tekėjimui įvairuoja priklausomai nuo kiekvienos biologinės rūšies pieno liaukų sandaros. Tradiciniai pieniniai gyvuliai turi dideles pieno „cisternas“, talpinančias 50 procentų ir daugiau pieno, kurį galima išmelžti nepriklausomai nuo pieno tekėjimo reflekso. Iš rūšių, neturinčių tokių didelių „talpų“, kaip, pavyzdžiui, žiurkės, triušiai, kiaulės, šunys… ir žmogus, be pieno išskyrimo reflekso galima išgauti tik nežymų pieno kiekį.
Kartais būna situacijų, kai pienas neteka, jeigu krūtys taip perpildytos, jog didelis atgalinis slėgis latakėliuose ir alveolėse neleidžia oksitocinui sukelti raumeninių ląstelių susitraukimo. Taip gali atsitikti, kai kūdikis blogai žinda ir pienas pasilieka. Šiltas kompresas ar dušas, trupučio pieno ištraukimas rankomis arba pientraukiu galėtų tą vidinį slėgį sumažinti ir leisti refleksui veikti. Gaila, kad šitas pieno tekėjimo susilaikymas neretai klaidingai suvokiamas kaip pieno trūkumas ar netgi nesugebėjimas žindyti, o kūdikio primaitinimas kitu maistu tą tik įsivaizduojamą trūkumą paverčia realybe.
Labai svarbus pasitikėjimas. Jei motina tikrai nori maitinti pati ir pasitiki savimi, tai ir problemų beveik nebūna. O jeigu priešingai – yra kamuojama dvejonių žindyti ar nežindyti, tai ir menkiausius nesklandumus ji sutinka kaip priežastį žindymui baigti.
Oksitocinas yra „surišantysis“ hormonas, turintis didelį poveikį ne tik motinos ir vaiko, bet ir seksualinių partnerių tarpusavio santykiams. Jis taip pat dalyvauja lytiniame sujaudinime ir orgazme (pienas gali ištrykšti iš krūtų tuo metu). Oksitocinas dar vadinamas „meilės hormonu“, jis daro žindančią moterį fiziškai kitokią negu toji, kuri maitina dirbtinai. Oksitocinas žadina globėjišką elgesį, kuris gamtoje yra būtinas reprodukcijos sėkmei. Abu hormonai – prolaktinas ir oksitocinas – veikia moters nuotaiką, fizinę būklę ir jos elgesį įvairiomis situacijomis. Daugelis motinų yra pastebėjusios, jog jautėsi ramesnės, kol žindė vaikus, ir lengviau tuomet sprendė visas gyvenimo problemas. Mat laktacija slopina nervų sistemos hormoninį atsaką į stresą. Savo ruožtu stresas gali trukdyti oksitocino išsiskyrimui, taigi ir pieno tekėjimui krūtyje. Motinai gali atrodyti, jog jai baigiasi pienas. Išties pieno yra, ir ne mažiau, tik reikia nusiraminti ir žindyti kūdikį. Bežindant pienas pradės tekėti, oksitociną išsiskirti paskatins spenelio stimuliavimas.
Pieno tekėjimo refleksas gali būti slopinamas, jeigu motina gyvena ar turi žindyti kūdikį aplinkoje, kur kiti žmonės tam nepritaria. Jeigu dar ir kūdikis blogai pridedamas prie krūties (apžioja tik spenelį ir atsiranda jo skausmingų įtrūkimų), tai žindymas neretai būna pasmerktas nesėkmėms.
Oksitocino išsiskyrimas yra sąlyginis refleksas. Jį sukelia ir pažįstami vaizdai bei veiksmai, susiję su žindymu ir pasiruošimu jam, motinos mintys apie kūdikį, o ne vien tik tiesioginis kontaktas su spenelio nerviniais receptoriais kūdikiui žindant (18 pav.). Tyrimais nustatyta, kad oksitocino koncentracija pakyla 30 procentų, kai moteris mato ir girdi nerimstantį kūdikį, ir 20 procentų, kai ji ruošiasi žindyti. O prolaktino moters kraujyje daugėja tik tada, kai kūdikis žinda krūtį.
Dvi svarbiausios objektyvios sąlygos, kad žindymas būtų veiksmingas: 1) geras kūdikio prigludimas prie krūties, 2) žindymo laiko neribojimas. Ne mažiau reikšmingos ir subjektyvios aplinkybės: socialinės (visuomenės požiūris į kūdikių žindymą), psichologinės (pačios motinos noras žindyti ir šeimos nuostata), emocinės (teigiamos emocijos padeda, neigiamos – trukdo).
