„Etatų“ dalybos
Sugrįžus iš gimdymo skyriaus namo, žindančiai motinai labai svarbi šeimos parama. Ji yra nepakeičiama „profesionalė“, nes niekas kitas nesugebėtų parūpinti motinos pieno – vienintelio kūdikiui reikalingo maisto. Tai – svarbiausias mamos „etatas“. Vyro pareiga yra sukurti ir materialiai aprūpinti žindymui tinkamą aplinką ir užtikrinti jos saugumą. Kūdikiui augant ir ilgėjant jo budrumo ir domėjimosi pasauliu intervalams, didėja tėvo reikšmė ir auklėjant mažylį. Tai gali būti nesudėtinga mankštelė ir masažas, linksmi žaidimai su pakutenimais, vaikelio maudymas. Naujagimiui motina besąlygiškai reikalinga, tad vyresnysis vaikas gali pasijusti lyg ir užmirštas, atstumtas. Tėčio dėmesys jam padės nepatirti skriaudos ir prisitaikyti prie naujo – vyresniojo brolio ar sesers – vaidmens.
Žindymas toli gražu nėra sunkus darbas. Tačiau jo sėkmei labai svarbi gera motinos nuotaika, sveikas maistas, pakankamas poilsis, malonūs santykiai ir palankus aplinkinių dėmesys. Susitaikykite su mintimi, jog nesuspėsite atlikti visų darbų. Nesidrovėkite paprašyti artimųjų pagalbos buitiniuose reikaluose. Pasportuokite, mankštinkitės – tai atgaivina pavargusius raumenis, pagerina kraujotaką. Būtinai kuo daugiau būkite lauke ir, suprantama, kartu su vaiku! Žindyti galima ir kelionėje. Nepraleiskite progos pasnausti, kai kūdikis miega. Mėgaukitės žindymu – tai ir poilsio valandėlės, ir įspūdžiai, kurių prisiminimas šildys Jus visą gyvenimą.
Kūdikio miegas
Posakiu „Miega kaip kūdikis“ tradiciškai apibūdinamas giliai, ramiai ir ilgai miegantis žmogus. Iš tiesų yra atvirkščiai. Miegas yra tarsi cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas suaugusiojo miego ciklas tęsiasi maždaug 1,5 valandos, ir didesniąją dalį to laiko, net 80 procentų, užima gilusis miegas. Kūdikio miego ciklai yra trumpesni, trunkantys tik maždaug 60 minučių, ir kiekviename jų apie 50 procentų laiko tenka paviršutiniškam miegui. Perėjimas iš vienos miego ciklo fazės į kitą yra labai jautrus periodas, kurio metu kūdikis gali lengvai prabusti. Jeigu tuo metu vaikas nejaus šalia savęs, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.
Tačiau kaip tik toks jautrus miego pobūdis kūdikystėje turi didelę prasmę. Juk kūdikiui kyla daug gyvybiškai svarbių poreikių, kuriuos reikia patenkinti. Pirmiausia jis auga ir dieną, ir naktį. Taigi jam reikia „statybinių“ medžiagų kūno ląstelėms daugintis ir augti ir energinių medžiagų visų tų ląstelių normaliai ir intensyviai veiklai užtikrinti. Ypač sparčiai vystosi kūdikio smegenys. „Budėdamos“ jos sprendžia daugelį naktį iškylančių problemų: pažadina kūdikį, kad šis prašytų valgyti išalkęs arba pats susirastų motinos spenelį (jis tai gali ir tamsoje, pagal būdingą kvapą), kai smegenyse esantis alkio centras praneša, jog reikia naujos maisto porcijos, kad paskatintų kūdikį šauktis pagalbos, kai šlapias, kai jam šalta ar per karšta, kai skauda…Todėl geriausia kūdikiui naktį miegoti šalia mamos. Čia ir jam pačiam bus ramiau, nes jausis saugus, ir visai šeimai, nes vaikui nereiks ilgai rėkti, kol prisišauks mamą ar tėtį. Mama, gulinti prie kūdikio, jo poreikius gali patenkinti net neatsimerkdama ir visiškai neišsibudindama iš miego. O žindomas kūdikis (tiksliau, prolaktinas, išsiskiriantis žindymo metu į motinos kraują) ją greitai vėl užmigdys. Kitaip būna keliantis ir einant prie atskirai gulinčio kūdikio jo nuraminti, sūpuojant ar nešiojant ant rankų, bandant jį vėl užmigdyti ir paguldyti atgal į lovelę.
Beje, nemanykite, kad užmigdyti kūdikį labai paprasta. Jis neužmiega taip greitai, kaip didelis vaikas ar suaugęs žmogus. Mamos ir tėčiai, tai patyrę, žino, kad kūdikio nepaguldysi tuoj pat į lovelę ar vežimėlį, vos tik jis užsimerkė – tam jis turi visiškai užmigti. Kol kūdikis yra paviršutiniško miego fazėje, jis vėl lengvai prabunda dėl menko dirgiklio, ir Jums teks migdymą pradėti iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai būtų laikas, atimtas iš Jūsų naktinio poilsio „biudžeto“. O jeigu kūdikis dar ir maitinamas dirbtinai, iš buteliuko, tai jau mažiausiai du žmonės turėtų nemiegoti: vienam teks raminti verkiantį kūdikį, kol kitas gamins jam mišinį ir šildys.
Kai kūdikis ir mama miega greta, darniai keičiasi jų abiejų miego ciklai. Motina lengviau atsibunda kūdikiui prabudus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir motinos miegas būna ramesnis. Jeigu išalkęs kūdikis sukruta, motina, gulėdama šalia, tai pajaučia ir kūdikį priglaudžia prie krūties, pati beveik ir neatsibusdama. O štai, kai kūdikis ir motina miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nėra suderinti, ir kūdikiui gali ne iš karto pavykti pažadinti savo verksmu giliai miegančią motiną. Kol ji atsikels ir prieis, abu jau bus visiškai išsibudinę, ir paskui abiem bus sunkiau užmigti. Motina labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia dėl neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį. Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių atsibudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai ir greitai virškinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišinių virškinimas mažylio pilvelyje vyksta sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės tėvų naktys garantuotos.
Kam nepatinka laikyti kūdikio savo lovoje per naktį, užmigusį gali perkelti į jo paties lovelę. Geriau, kad ji būtų pastatyta šalia, be jokio tarpo ir be bortelio į mamos pusę, o kūdikis gulėtų tame pačiame aukštyje, kaip ir mama.
Ar užtenka pieno?
Jei kas nors Jums pasiūlys pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis, žinokite – tas žmogus tikrai mažai apie tai išmano. Moters krūtis nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai naujokei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę tose už spenelio esančiose talpyklėlėse – pieno latakų praplatėjimuose – ančiuose (16 pav.). Bet tai toli gražu ne viskas, ką gautų kūdikis, pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis, ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūties ir karvės tešmens (ypač turint minty pienininkystei išvestas naminių gyvulių veisles). Karvės tešmens ančiai išties yra virtę „pieno cisternomis“ ir prieš melžimą jose gali susikaupti net iki 90 procentų viso tešmenyje esančio pieno. Motinos pieno didžioji dalis, kai ančiai jau užsipildę, laukia savo eilės latakėliuose ir alveolėse, ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo (veikiant pieno tekėjimo refleksui) nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu.
Kol kūdikis žindomas, motinos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Vėlgi dėl tų pačių nervinių impulsų, žindymo metu einančių nuo spenelio, hipofizyje išsiskiria hormonas prolaktinas, skatinantis pieną gamintis, ir kūdikis, ilgai žįsdamas, „prisišaukia“ ir pieną, atsirandantį bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali sėkmingai žindyti savo vaikus.12 Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, galima jam pasiūlyti ir antrąją krūtį.
Nebijokite žindyti dažnai. Riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija yra atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Taigi, kuo dažniau žindoma, tuo sotesnis yra moters pienas.
Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būtų kontrolinis kūdikio svėrimas prieš žindymą ir po žindymo. Tačiau kuri motina žino, kiek tą kartą jos vaikui pieno reikėjo? Per kiekvieną žindymą vaikas suvalgo skirtingai, priklausomai nuo jo apetito, nuo motinos nuotaikos ir daugelio kitų aplinkybių. Taip, mokslininkai yra apskaičiavę, kad, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu. Ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodami, kad sužinotumėte visų maitinimų metu gautų pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų. Neverta!
Tačiau jeigu Jums išties patinka aritmetika, tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką gavo pieno pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitokių skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų: jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo), kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas tampa labiau koncentruotas: darosi tamsesnis ir aštriau kvepia.
Net tuomet, jei paaiškėtų, kad pieno išties neužtenka, nebėkite iškart pirkti mišinių ir girdyti jais vaikelio. Geriau nedelskite pasitarti su išmanančiu žmogumi, pirmiausia savo vaikų gydytoju, ir kartu ieškokite problemos priežasties ir būdų pačiam geriausiam kūdikio maistui – motinos pienui – pagausinti.
Nesisielokite, jeigu Jūsų mažylis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o Jūsų draugės kūdikis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Pirmąjį pusmetį jam gali užtekti penkių šimtų gramų užaugti per mėnesį, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Nepasiduokite azartui, kad Jūsų vaikelis žūtbūt laimėtų svorio „varžybas“. Žindomo kūdikio nepriversite iš krūties suvalgyti daugiau, negu jis pats nori ir jo organizmui reikia. Džiaukitės, kad mažylis žvalus ir sveikas. Juk ne dėl svorio rekordo, o gyvenimui vaiką auginate!