Kūdikį krūtimi maitinanti motina – irgi žmogus, kuriam ne tik norisi, bet ir reikia vitaminų ir skanumynų. Taigi valgykite viską, ko širdis geidžia: obuolius, uogas, žuvį, mėsą, varškę, riešutus, medų… Aišku, sveikos mitybos ir produktų suderinamumo principai galioja visiems.
Anksčiau buvo labai akcentuojamos maitinančios motinos mitybos taisyklės, įvairūs dietos suvaržymai. Ypač absurdiškas yra žmonių susigalvotas prietaras, draudžiantis žindančiai motinai valgyti šviežius vaisius ir daržoves. Jokio mokslinio pagrindo neturi baimė, kad motinai pilvo pūtimą sukeliantis maistas gali sukelti pilvo pūtimą ir jos žindomam kūdikiui. Normalioms žarnų bakterijoms fermentuojant maisto skaidulas, pilve atsiranda dujų. Tačiau nei pačios skaidulos, nei dujos nėra absorbuojamos iš žarnyno į kraują, taigi negali patekti ir į motinos pieną. Kai kuriose daržovėse, pavyzdžiui, česnakuose, svogūnuose, ridikėliuose, taip pat kai kuriuose prieskoniuose, yra eterinių aliejų, turinčių charakteringą kvapą ar skonį, galintį išties persiduoti į pieną, ir kūdikiai kartais reaguoja. Vieniems tai patinka, bet būna ir atsisakančių žįsti česnaku kvepiantį pieną. Motinai suvalgius česnako, pirmąją valandą specifinio kvapo piene paprastai dar nėra, po dviejų valandų jis stipriausias, o paskui palaipsniui išnyksta. Panašiai būna ir su kitais prieskoniais.
Kartais kūdikiai netoleruoja tam tikrų produktų motinos maiste. Pastebėta atvejų, kai pilvo diegliai žindomiems kūdikiams atsirasdavo motinai valgius ne tik jau minėtų česnakų ir svogūnų, bet ir kopūstų, griežčių (sėtinių), pupelių, rabarbarų, slyvų. Nemalonumai paprastai pasireiškia tarp 4 ir 24 valandos po to, kai motina to maisto suvalgo. Jeigu įtariama, kad kuris nors produktas turi blogą poveikį kūdikiui per pieną, reikėtų stebėti, ar neatsiras kūdikiui virškinimo sutrikimo reiškinių pirmąją parą nuo to maisto suvalgymo, ar kartosis vėl jo suvalgius.
Skoniams ir kvapams, kurie patiriami dar esant gimdoje ir žindymo laikotarpiu, pirmenybė teikiama ir vėliau. Skirtingai negu vis tuo pačiu mišiniu nuolat maitinami „buteliniai“ vaikai, žindomi kūdikiai per motinos pieną patiria plačią įvairovę kvapų ir skonių, kurie gali nujunkymo laikotarpiu paskatinti noriau valgyti juos turintį maistą. Taigi žindanti motina tarsi sukuria vaiko mitybos įpročius ir polinkį drąsiau ragauti naują maistą.
Tačiau visiškai nederėtų kūdikio pratinti prie alkoholio. Iš motinos kraujo alkoholis lengvai patenka į jos pieną. Girtaujančių motinų žindomi kūdikiai blogiau auga (alkoholis slopina pieno tekėjimą krūtyje) ir gali būti pakenkiamos vaiko smegenys. Tik retkarčiais išgeriama vyno taurė blogo poveikio kūdikio sveikatai gal ir neturėtų, tačiau tai daryti geriau tuojau po žindymo, kad iki kito maitinimo alkoholio koncentracija piene jau būtų sumažėjusi.
Žindančios motinos kartais įspėjamos negerti kavos, juodosios arbatos, kokakolos, pepsikolos, kakavos, nes šie gėrimai turi kofeino, dėl kurio centrinę nervų sistemą stimuliuojančio poveikio kūdikis gali būti neramus ir jam sunku užmigti. Be to, kofeinas slopina geležies įsisavinimą iš motinos ir kūdikio virškinimo trakto, tuo didindamas mažakraujystės riziką. Tačiau moksliniais tyrimais įrodyta, jog tik labai maža dalis kofeino iš motinos kraujo patenka į jos pieną ir dar mažiau jo aptinkama žindomo kūdikio kraujo serume, todėl saikingas kavos vartojimas nesukelia problemų žindomam kūdikiui. O didelių kiekių kofeino turinčių produktų maitinančiai motinai reikėtų vengti, ypač jeigu ji žindo neišnešiotą naujagimį. Tuomet kofeino pašalinimas iš organizmo vyksta lėčiau ir jis gali kauptis, sukeldamas vaikui sveikatos sutrikimų. Taip pat nereikėtų per daug valgyti ir šokolado, nes jame yra į kofeiną panašios medžiagos teobromino. Saikingai motinos valgomas šokoladas žindomam kūdikiui nesukelia nei pilvo dieglių, nei kitų virškinimo bėdų.
Kai kurie maisto produktai gali alergizuoti kūdikius, ypač turinčius įgimtą šeimos polinkį. Nereikia drausti motinai ko nors valgyti vien dėl to, kad ji žindo. Tačiau verta stebėti žindomo kūdikio reakciją į maistą. Kilus įtarimui, tokio produkto reikėtų vengti dvi savaites. Pavyzdžiui, esant nepalankiai alerginei anamnezei šeimoje, kūdikiui gali išryškėti alerginis bėrimas ar padidėjęs neramumas, jeigu motina vartoja daug pieno.
„Gerk pieną, kad būtų pieno“ – taip dažnai būdavo sakoma ir dabar galima išgirsti patariant žindančiai motinai. Tai ginčytinas teiginys jau vien dėl to, kad jokios gamtoje egzistuojančios žinduolių rūšies suaugę individai, taigi ir patelės, nevartoja pieno, tačiau sėkmingai žindo jauniklius. Daugeliui necivilizuotų žmonių genčių žodžiai, reiškiantys pieną, asocijuojasi tik su jų kūdikių ir kitų jauniklių maistu. Mūsų žmonės klaidingai galvoja, kad motina, gerdama daug karvės pieno, padidins savo pačios pieno kiekį. Motinos išgeriamas gyvulių pienas nėra kaip nors svarbus jos pačios pieno gamybai. Tiesa, pienas yra vienas iš kalcio šaltinių maiste, tačiau normali kalcio koncentracija motinos piene vis tiek būtų užtikrinama, jeigu motina ir negertų karvės pieno. Jeigu kalcio trūktų motinos maiste, jis būtų paimtas iš pačios motinos organizmo audinių ir pristatytas į motinos pieną gaminančias jos krūtų ląsteles. Taigi žindančiai motinai teisingiau būtų sakyti: kad tavo pačios organizmui nepritrūktų kalcio, jo reikėtų gauti su maistu, o vienas iš daugiausia jo turinčių maisto šaltinių yra gyvulių, pavyzdžiui, karvės, pienas ir jo produktai. Beje, yra žmonių, ypač suaugusių, kurie netoleruoja neperdirbto karvės pieno arba nemėgsta jo skonio. Tuomet labiau tiktų rauginto pieno produktai: jogurtas, varškė, sūris. Nedaug pieno produktų vartojančioms motinoms reikėtų per parą gauti apie 500–600 mg kalcio papildų, o beveik nevartojančioms – maždaug 1000–1200 mg per parą. Yra ir daugiau kalcio šaltinių maiste: pavyzdžiui, sezamo sėklos, lapiniai kopūstai, špinatai, brokoliai, kepenys, migdolai, konservuotos sardinės ir lašiša, valgomos kartu su suminkštėjusiais kaulais.
Taip pat ir normali geležies koncentracija motinos piene yra užtikrinama nepriklausomai nuo motinos mitybos. Jeigu jos trūksta maiste, panaudojama motinos kūno audinių, pirmiausia kraujo, geležis. Mažakraujystė nėra kliūtis žindyti. Geležies poreikis maitinančioms motinoms yra toks pat ar net mažesnis kaip prieš nėštumą, nes žindant vėliau atsinaujina mėnesinės, o be to, į pieną pereina mažiau geležies, negu jos netenkama per menstruacijas. Aišku, mažakraujyste sergančią motiną būtinai reikia gydyti, tačiau ji neturėtų nustoti žindyti kūdikio.
Žindančios motinos maiste turi būti pakankamai produktų, kuriuose gausu B grupės vitaminų (B1, B2, B6, B12) ir vitamino C. Jie yra tirpūs vandenyje, todėl motinos organizme jų atsargos nesukaupiamos. Taigi šių vitaminų trūkstant motinos maiste, mažiau jų būtų ir piene. Pakankamai B grupės vitaminų motina gautų valgydama duoną ir kitus grūdų produktus, vitamino B12 – pieno produktus, žuvį, mėsą ir kiaušinius. Vitamino C poreikis laktacijos metu taip pat padidėja. Daug jo yra šviežiuose vaisiuose, uogose ir daržovėse. Vitamino C ir kitų vandenyje tirpių vitaminų koncentracija motinos piene nepakyla aukščiau normalios, nes perteklius pašalinamas su šlapimu.
Jodo trūkumo profilaktikai rekomenduojama vartoti joduotą druską.
Riebaluose tirpių vitaminų kiekis piene mažiau priklauso nuo motinos dietos pokyčių. Vitaminų A ir D koncentracija piene išlieka normali, kol jų yra jei ne motinos maiste (svieste, kiaušinių tryniuose, kepenyse), tai jos kūno atsargose. Vitamino E (jo yra aliejuje, javų gemaluose, mėsoje, kiaušinių tryniuose, morkose) koncentracija didžiausia priešpienyje, nes naujagimiui labai svarbus jo antioksidacinis veikimas. Vitamino K didžiausias poreikis yra per gimdymą ir pirmosiomis naujagimio gyvenimo dienomis, kai būna didžiausia vidinio kraujavimo (ypač į smegenis ir į žarnyną) rizika. Kad vitamino K atsargos būtų užtikrintos, motinos maiste (morkose, salotose, špinatuose, kepenyse) jis ypač reikalingas nėštumo pabaigoje.
Taigi žindančios motinos maistas turi būti ne tik pakankamai kaloringas, bet dar svarbiau, kad jis būtų įvairus. Pasikliauti vien tik vaistinėse parduodamais vitaminų ir maisto papildų preparatais nereikėtų. Vitaminų ir mineralų įsisavinimas organizme iš dirbtinių maisto papildų ne visada yra efektyvus ir neprilygsta jų įsisavinimui iš natūralaus maisto.