Sveiką gyvenimą – nuo gimimo!
Sveikam gyvenimui reikia gryno oro, judėjimo, natūralaus maisto ir geros nuotaikos, kurios nebūna be saugumo jausmo. Kūdikis saugus jaučiasi tik ant motinos rankų, o labiausiai – prigludęs prie jos krūtinės. Laisvai judėdamas, ko negalėdavo daryti anksčiau kietai vystyklais surišti kūdikiai, dabar mažasis žmogus gali guviai išreikšti emocijas, savo džiaugsmą. Judesiai stiprina raumenis, užtikrina gerą kraujotaką. Nešiojamas – pats dar nemoka vaikščioti – kūdikis pažįsta pasaulį, įkvepia gryno oro. Ir dar – mažylis turi greitai augti. Todėl jam reikia tinkamo maisto.
Rinkis geriausią
Bet kurio amžiaus žmogui sveiku maistu laikomas kuo natūralesnis ir šviežias. Nepatariama valgyti konservus, juo labiau – tik juos ir nuolat. Deja, „kūdikių maistelis“ gražiose dėžutėse yra niekas kitkas kaip iki miltų kaitinimo aparatais išdžiovinto karvės pieno konservai.
Tačiau ir šviežias žmogaus kūdikiui biologiškai svetimas gyvulių pienas gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą, alergizuoti. Jame nėra daugelio medžiagų, kurios būtinos mažo vaiko normaliam augimui ir vystymuisi bei atsparumui prieš ligas, nėra nei vienos iš gyvųjų motinos pieno ląstelių, kurios gali net sunaikinti ligas sukeliančias bakterijas.
Kūdikiui vienintelis natūralus ir tikrai sveikas maistas yra pačios gamtos jam paskirtas motinos pienas. O žindymas, kaip veiksmas, yra svarbus normaliam vaiko psichikos vystymuisi ir labai naudingas mamos sveikatai: stabdo kraujavimą po gimdymo, gerokai sumažina osteoporozės ir krūties vėžio atsiradimo tikimybę vėliau gyvenime.
„Ne visos turi“
Gamta motinos pieną ir maitinimą krūtimi išrado prieš milijonus metų ir tiek pat laiko tobulino. Ta ištobulinta programa yra užrašyta motinos ir vaiko genuose. Mokslininkų nustatyta, jog tik 2 – 3 procentai pagimdžiusių moterų, paprastai dėl apsigimimų, traumų ar kitokių sunkių sveikatos sutrikimų, negalėtų išmaitinti kūdikių savo pienu.
Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius vien tik iš krūties maitinti iki šešių mėnesių, nuo to amžiaus pradėti įvesti papildomą tirštą maistą (motinos pienui išliekant pagrindiniu iki pirmųjų metų pabaigos) ir žindymą tęsti antrus metus ar ilgiau, pagal vaiko poreikį. Tačiau Lietuvoje dauguma vaikų yra nujunkomi per anksti: 6 mėnesių amžiaus dar žindomi tik maždaug ketvirtadalis visų kūdikių, vienerių metų amžiaus – vos penki procentai.
Kūdikių žindymas Lietuvoje
Žindymas Europoje
Yra mamyčių, kurios savo kūdikių žindyti tiesiog nenori. Vienoms atrodo, jog krūtys visai ne tam sutvertos. Kitos – iš nežinojimo ką renkasi – galvoja, kad mišiniai yra visavertis „motinos pieno pakaitalas“. Trečios maitinimą iš buteliuko laiko patogesniu, tada jos galinčios kūdikį palikti močiutei ar auklei ir „išeiti“. Dar būna skubančių kūdikį nujunkyti kuo greičiau, nes planuoja kažkada grįžti į darbą. Tačiau daugiausia mamyčių per trumpai žindo dėl „pieno trūkumo“.
Kas kaltas?
Anksčiau pasigirsdavo priekaištų uoliems žindymo propaguotojams, jog labai daug aiškinant apie tai koks geras yra motinos pienas ir žindymas bei skelbiant apie galimus mišinių ir butelinio maitinimo pavojus kūdikiams, nežindančios ir „pieno neturinčios“ mamos gali jausti psichologinį diskomfortą ir net „kaltę“. Dabar atsiranda kovotojų už kuo greitesnį motinų išleidimą į darbą ir tėvelių teisę jas „pavaduoti“ namie bei gauti, vietoje jų, atitinkamas vaiko priežiūros atostogas. Neabejoju, jog šios abi iniciatyvos gimė mišinėlių gamintojų ir pardavėjų galvose ar bent jau labai juos džiugina.
Kad vienas tikras kaltininkas, dėl to, jog 20 amžiuje motinos liovėsi žindyti, buvo būtent mišinių firmos, itin agresyviai reklamavusios „kūdikių maistelį“ ir net užversdavusios gimdymo ligonines savo „labdara“, jau yra įrodyta pasauliniu mastu. Antrasis – „sveikatos apsaugos“ sistema: nuo medicinos profesorių, mokiusių studentus kaip virti „klijukus“, iki ministrų, pasirašiusių įsakymus motinas ir naujagimius gimdymo ligoninėse laikyti atskirose palatose ar net skyriuose, leisti pradėti naujagimių žindymą tik kitą dieną ir maitinti pagal griežtus valandų tvarkaraščius, o ne tada, kai jie išalksta.
Bet kokie natūralaus maitinimo suvaržymai ir trukdymai gali vesti į žindymo sutrikimus ir motinos pieno trūkumą. 1980-aisiais bent iki keturių mėnesių amžiaus žindomų kūdikių bebuvo likę tik 10 procentų, o dauguma nujunkyti nuo krūties per pirmąsias gyvenimo savaites. O juk tai buvo laikai, kai Lietuvoje motinos turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas iki trijų metų su grįžimo į buvusį darbą garantija.
Reikia mokytis
Laimei, per porą dešimtmečių po to, kai gimdė šiandieninių jaunų mamyčių mamos, daug kas esmingai pasikeitė. Mišinių reklama pažabota įstatymais, o sveikatos apsaugos sistema taiso savo klaidas. Dabar gimdymo namuose mamos nuolat būna kartu su savo naujagimiais ir gali žindyti visuomet, kai tik jie išalksta.
Tereikia norėti ir mokėti. Būsimoms mamytėms nuoširdžiai patarčiau gimsiančio vaikelio priežiūrai ir maitinimui ruoštis iš anksto. Juk šiuolaikinėse „kūdikiui draugiškose ligoninėse“ žindymas prasideda jau ant gimdymo lovos!
Lankykitės nėščiųjų kursuose, semkitės reikalingų žinių iš specialios literatūros. Aš rekomenduočiau ir knygą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“: į ją sudėjau daug informacijos ir patarimų žindymo tema. Tapkite mamomis – profesionalėmis! Juk nenorėtumėte gyventi statybininkų „mėgėjų“ bet kaip suręstame name, skristi „mėgėjo“ pirmą kartą pilotuojamu lėktuvu… Tai kuo blogesnis Jūsų vaikas, kad jam liktų tenkintis tik spėliojančia mama – „mėgėja“?
Kazimieras Vitkauskas, 2010.