Šiuo metu naršote puslapius su žymomis: 'zindymo nauda'

NAUDA MOTINAI: 2. APSAUGA NUO NĖŠTUMO

  • Posted on balandžio 18, 2010 at 9:00 pm

Jau senovėje žinota, jog žindymas nutolina moters galimybę vėl pastoti. Tačiau dvidešimtajame amžiuje dauguma gydytojų tai pavadino „bobučių prasimanymais“, o šimtai „patyrusių“ moterų yra pasiryžusios „liudyti net teisme“, jog žindymas nuo nėštumo neapsaugo. Trumpiausias atsakymas būtų toks: žindymas žindymui nelygu.

Vaisingumo esmė

Mėnesinių ciklų metu moters kiaušidėse, pakaitomis vienoje ir kitoje, bręsta po vieną folikulą, kuriame vystosi kiaušinėlis – moteriškoji lytinė ląstelė. Subrendęs folikulas plyšta ir iš jo išsilaisvina kiaušinėlis. Tai vadinama ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį ir juo slenka į gimdą. Jeigu tos kelionės metu kiaušinėlį pasitinka vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai, gali įvykti apvaisinimas. Gimda jau iš anksto ruošiasi priglausti naują gyvybę, “pakloja patalėlį”: jos sienelė sustorėja, o gleivinė pasidaro minkšta ir puri. Taigi kiaušinėlio išsiskyrimas yra būtinas apvaisinimui, o tinkamas gimdos pasiruošimas būtinas naujai gyvybei išlikti ir vystytis. Žinoma, jeigu kiaušinėlis neapvaisinamas, tai ir “patalėlis” nereikalingas – tuomet įvyksta menstruacijos: gimdos sienelės gleivinė pasišalina su krauju. Visus šiuos procesus valdo hormonai.

Folikulų augimą kiaušidėse skatina hipofizio hormonai gonadotropinai, o iš plyšusio folikulo kiaušidėje susiformavęs geltonkūnis gamina hormoną progesteroną, paruošiantį gimdos gleivinę apvaisintam kiaušinėliui priimti. Progesteronas taip pat slopina gonadotropinų gamybą hipofizyje, tuo būdu stabdydamas naujų folikulų brendimą kiaušidėse. Jeigu moteris pastoja, tada vaisiaus audiniai gamina geltonkūnį nuo sunykimo apsaugančias medžiagas, o geltonkūnis toliau produkuoja hormonus, slopinančius gonadotropinų sekreciją hipofizyje, ir mėnesinių ciklai laikinai sustoja. Ši pertrauka tęsiasi per visą nėštumą ir dar kurį laiką po gimdymo. O kiek ilgai ji užtruks, gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, bet labiausiai nuo kūdikio žindymo.

Antrasis prolaktino darbas

Kūdikiui žindant krūtį yra dirginamas spenelis ir nerviniai impulsai perduodami į motinos smegenis. Tuomet posmegeninė liauka hipofizis į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Krūtyse prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas verčia pieną tekėti link spenelio. Be to, šie hormonai atlieka ir kitus darbus. Oksitocinas padeda gimdai susitraukti po gimdymo, o prolaktino antroji užduotis – stabdyti folikulo brendimą ir neleisti kiaušinėliui ištrūkti į kiaušintakį. Tačiau šitai prolaktinui pavyksta tik tuo atveju, jeigu motinos kraujyje jo yra užtektinai daug. Taip būna žindoma dažnai (1pav.), kaip paprastai ir nori pagal savo poreikį maitinami kūdikiai. O jeigu žindymo epizodai yra reti, tik kas keturias valandas ir dar su netrumpesne kaip 6 valandų nakties pertrauka, kaip iš motinų reikalauta „tvarkaraštinio“ maitinimo laikais (dar visai neseniai, kai gimdė jūsų mamos!) prolaktino koncentracija tarp žindymų gali sumažėti tiek, jog nedaug skirsis nuo nežindančių moterų prolaktino koncentracijos kraujo plazmoje (2 pav.). Tuomet, aišku, folikulų brendimas kiaušidėse nebus pakankamai slopinamas ir moteris galės vėl pastoti.

Trys sąlygos

Maksimalus nuo nėštumo saugantis poveikis būna, jeigu (1) motina kūdikį maitina tik iš krūties, neduoda jam jokio kito maisto ar gėrimo ir žindo dažnai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną – keturių. Palanki aplinkybė yra kūdikio migdymas kartu, arba bent jau lovelėje šalia, ranka pasiekiamai. Prisilaikant šių patarimų ir, jeigu (2) dar nebuvo pirmųjų mėnesinių, apsaugos nuo nepageidaujamo pastojimo (3) iki 6 mėnesių po gimdymo statistinė tikimybė yra ne mažesnė kaip 98 procentai.

Mėnesinių atsinaujinimas yra galimai grįžtančio vaisingumo požymis. Tačiau jis nebūtinai reiškia, jog moteris jau pastotų, nes pirmieji (neretai net keli) mėnesinių ciklai, jei motina žindo kūdikį toliau, dar būna be ovuliacijų, o ir joms atsinaujinus, dar gali nepakakti hormonų, subrandinančių gimdą apvaisinto kiaušinėlio išsaugojimui. Šešių mėnesių „rėmai“ minimi todėl, kad maždaug nuo tokio amžiaus kūdikiams pradedamas duoti papildomas tirštas maistas ir dėl to retėja ir trumpėja žindymai bei ilgėja intervalai tarp jų. Tačiau jeigu papildomas maistas kūdikiui duodamas nedidelėmis porcijomis ir tik po žindymo, motinos vaisingumo slopinimas gali užtrukti dar gana ilgai.

Kam to reikia?

Gamtai rūpi viena – gyvybės Žemėje išsaugojimas. Ilgesnės pertraukos tarp gimdymų leidžia motinos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaisiaus vystymuisi, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol motina vaikui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

NAUDA MOTINAI: 1. STABDO KRAUJAVIMĄ PO GIMDYMO

  • Posted on balandžio 18, 2010 at 7:48 am

Žindymo nauda motina, kaip ir jos kūdikis, džiaugsis visą gyvenimą, o prasideda ji tuojau pat po gimdymo. Naujagimis, priglusdamas prie motinos krūties ir burna dirgindamas spenelio nervinius receptorius, praneša, kad jam reikia pieno. Reaguodama į šį užsakymą, posmegeninė endokrininė liauka hipofizis išskiria hormonus, kurie, nukeliavę su krauju į krūtis, stimuliuos jose pieno gamybą ir tekėjimą. Hormonas prolaktinas (lactum lotyniškai reiškia pienas) skatins pieno gaminimą, o hormonas oksitocinas vers pieną tekėti. Oksitocinas stimuliuoja raumenų skaidulėlių, supančių pieną gaminančias liaukutes (alveoles), susitraukimą, ir taip pienas pastumiamas latakėliais link spenelio. Iš tos pačios rūšies ląstelių sudaryti ir gimdos raumenys, o gimdymo metu ir tuojau po to jie yra ypač jautrūs oksitocinui. Po vaiko gimdymo gimda būna pavargusi, tačiau ilsėtis jai dar nevalia, nes privalo išstumti placentą. Štai tada žindymo sukeltos oksitocino bangos ir ateina gimdai į pagalbą: jos raumenys susitraukia stipriau – juk svarbu, kad visa placenta išeitų, nes jos liekanos gali būti užsitęsusio kraujavimo ir net gimdos auglių priežastimi. Ten, kur būta placentos, gimdoje lieka kraujuojanti žaizda. Oksitocino paskatinti stipriau susitraukti, raumenys užspaudžia trūkusias gyslutes, ir kraujavimo beveik nebūna arba jis baigiasi daug greičiau negu naujagimio nežindant.

Dėl to paties, raumenų susitraukimą skatinančio, veikimo, žindymas padeda gimdai greičiau grįžti į pradinį dydį ir padėtį, taigi mažesnė būna gimdos nuslinkimo ir iškritimo rizika.

ŽINDYMO REIKŠMĖ SMEGENŲ VYSTYMUISI

  • Posted on balandžio 11, 2010 at 12:17 am

Pirmieji apie tyrinėjimus, bylojančius, kad kūdikystėje žindyti vaikai geriau negu maitinti dirbtinai vystosi protiškai, Jungtinių Amerikos Valstijų mokslininkai paskelbė 1929 m. Vėlesnės studijos Didžiojoje Britanijoje ir neseniai atlikti nauji tyrimai įvairiose šalyse patvirtino, jog kūdikystėje žindytų vaikų ir paauglių protinio vystymosi rodikliai būna aukštesni ir yra proporcingi žindymo trukmei.

Daugelis aplinkybių lemia vaiko vystymąsi ir intelektą. Tai sudėtingos biologinių-genetinių, šeimos aplinkos ir socialinių-ekonominių faktorių sąveikos rezultatas. Geresnės gyvenimo sąlygos suteikia motinai daugiau laiko ir galimybių bendrauti su vaiku, o aukštesnis pačios motinos intelektas ir išsilavinimas tą bendravimą daro įvairesnį, turiningesnį. Brandžios asmenybės moterys keliskart dažniau renkasi kūdikio maitinimą krūtimi, o ne iš buteliuko. Tai liudija rezultatai tyrimų, atliktų ne tik Amerikoje ar Anglijoje, bet ir Lietuvoje. Eglės Markūnienės mokslinės disertacijos „Medicininiai, psichologiniai ir socialiniai kūdikių žindymo veiksniai“ (2003 m.) duomenimis, tarp aukšto išsilavinimo motinų savo kūdikius žindžiusių 4 mėnesius ir ilgiau buvo santykinai 4,9 karto daugiau negu tarp motinų su viduriniu ar žemesniu išsimokslinimu. Kūdikio žindymas sukuria vienas kitą skatinančią sistemą: brandžios asmenybės renkasi žindymą, o žindymas savo ruožtu jau ne tik psichologiniu, bet ir biologiniu keliu (per „motinystės“ hormonus, pagausėjančius motinos kraujyje žindant) skatina motinišką elgseną. Tyrimų, atliktų JAV 1996 m., duomenimis, svarbiausi sveikų vaikų intelektą įtakojantys veiksniai yra šeimos socialinė ir ekonominė padėtis, motinos intelekto koeficientas ir maitinimas iš krūties kūdikystėje.

Anglijos ir Naujosios Zelandijos mokslininkai, tyrę maitinimo įtaką neišnešiotų labai mažo gimimo svorio vaikų protiniam vystymuisi, rado, kad aštuonerių metų amžiuje intelekto koeficientas buvo dešimčia balų aukštesnis tų, kurie naujagimystėje maitinti motinos pienu. Tai, kad pirmosiomis gyvenimo savaitėmis jie buvo laikomi inkubatoriuje ir maitinami per zondą, leidžia manyti, kad vystymosi pranašumas buvo sąlygotas taip pat ir biologinių faktorių, esančių pačiame motinos piene. Žmogaus smegenų tūris per pirmuosius gyvenimo metus padidėja nuo 450 kub. cm iki 1000 kub. cm ir šių smegenų vystymuisi reikia ypatingų medžiagų. Tam tikros nepakeičiamos ilgos grandinės polinesočiosios riebiosios rūgštys (tarp jų svarbiausia dokosaheksaeno rūgštis), kurių gausu moters piene (karvės piene jų trūksta), yra būtinos normaliam žmogaus akių tinklainės ir smegenų vystymuisi. Jos labai svarbios intrauterininiu (iki gimimo) laikotarpiu ir neišnešiotiems naujagimiams, nes tuo metu vyksta intensyviausia smegenų diferenciacija. Tačiau ir gimus laiku šios rūgštys vis dar reikšmingos. Dirbtinio kūdikių maitinimo mišiniai, ypač skirti neišnešiotiems kūdikiams, turėtų būti papildyti tomis medžiagomis. Deja, toli gražu ne visuose komerciniuose produktuose jų yra arba yra nepakankamai.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

ŽINDYMO REIKŠMĖ KŪNO AUGIMUI

  • Posted on balandžio 10, 2010 at 12:36 am

Sparčiausiai auga naujagimis. Pirmaisiais trimis gyvenimo mėnesiais žindomų kūdikių kūno masė didėja greičiau negu jų dirbtinai maitinamų bendraamžių. Nenuostabu, juk motinos pienas yra lengviau virškinamas ir geriau įsisavinamas nei mišiniai.

Vėliau, kūdikio virškinimo sistemai bręstant, jau ir iš mišinių jis geba pasisavinti daugiau maisto medžiagų. Maitinant iš buteliuko, kūdikiui dažniausiai sugirdoma daugiau, negu reikia jo alkiui numalšinti. Pirmųjų metų pabaigoje dirbtinai maitintieji vaikai būna vidutiniškai 600–650 gramų sunkesni už žindytuosius. Žindomi kūdikiai gauna mažiau kalorijų, bet ne dėl to, kad jiems būtų trūkę maisto (tai yra motinos pienas būtų buvęs nepakankamai maistingas), o todėl, kad būtent toks yra jų augančio organizmo natūralus poreikis. Jokie žindomų kūdikių vystymosi parametrai ir sveikata nenukenčia. Ūgio didėjimo tempai beveik nesiskiria, o galvos augimo greitis išlieka toks pats ir žindomų, ir dirbtinai maitinamų kūdikių. Taigi mišiniais penimi kūdikiai dažnai būna paprasčiausiai permaitinami.

Svorio skirtumus labiausiai lemia skirtingas riebalų kaupimas poodyje. Dirbtinai maitinamų jis būna gausesnis. Į karvės pieno mišiniais girdomų kūdikių kraują išskiriama daugiau insulino, skatinančio riebalų atsidėjimą riebaliniame audinyje, kartu daugėja ir riebalus kaupiančių ląstelių.

Mokslininkai daro prielaidą, kad maitinimo kūdikystėje būdas gali lemti vėliau gyvenime įgyjamą kūno svorį, taigi nutukimo rizika yra didesnė vaikams ir suaugusiesiems, kurie kūdikystėje buvo maitinti dirbtinai. Priežastimi gali būti ir kūdikystėje su žindymu susiję mitybos įpročiai, ir ypatingos biologinės motinos pieno savybės. Žindomus kūdikius nuo persivalgymo saugo ir savotiškas apetitą kontroliuojantis mechanizmas: žįsdamas kūdikis iš pradžių gauna liesesnį ir saldesnį pradinį pieną, o galinis riebesnis pienas, kuris ir suteikia sotumo jausmą, yra nebe toks saldus, todėl ir kūdikis žinda vis lėčiau ir ne taip energingai. Kuo vėliau kūdikis nujunkomas, tuo labiau įsitvirtina šis įgūdis, reikšmingas žmogaus mitybos įpročiams. „Buteliuko vaikai“ tokios apetito kontrolės neturi, nes mišinio sudėtis maitinimo metu nesikeičia, o maitintojai paprastai dega noru, kad būtų suvalgyta „visa porcija iki galo“, ir neretai skuba tai atlikti kuo greičiau.

Tai, kad žindomi kūdikiai yra lieknesni, galima laikyti viena iš gamtos gudrybių, evoliucijos „ekonominiu kompromisu“, kurio tikslas – išlaikyti motiną ir kūdikį kuo sveikesnius. Motina, produkuojanti ne itin kaloringą pieną, apsaugoma nuo išsekimo, o vaikas – nuo nutukimo ir su tuo susijusių problemų. JAV, Vakarų Europoje, o juk ir pas mus apsižvalgę pamatytume santykinai daug apyjaunių žmonių su antsvoriu. Šiuolaikinis nejudrus gyvenimo būdas, perdėm kaloringas perdirbtas maistas, – be abejo, svarbūs objektyvūs faktoriai, tačiau polinkis tukti ir pasyvus susitaikymas su tuo įsitvirtino į daugelio pasąmonę jau kūdikystės lopšyje. Taip jau buvo, kad apie šešiasdešimtuosius–septyniasdešimtuosius praėjusio amžiaus ten, o pas mus dešimtmečiu vėliau, užfiksuotas pats didžiausias žindymo rodiklių nusmukimas.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

TOBULAS KŪDIKIO MAISTAS

  • Posted on kovo 2, 2010 at 12:31 am

[Sutrumpintas. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]

Jūsų pienas yra unikaliai pritaikytas patenkinti būtent Jūsų kūdikio poreikius. Todėl ir kiekvienos moters pienas yra skirtingas. O ir tos pačios motinos pienas kasdien vis kitoks ir net keičiasi per dieną. Priešpienis, kurį gauna naujagimis, skiriasi nuo subrendusio pieno vyresniam kūdikiui, o per anksti gimusiam vaikeliui motina gamina specialiai jam pritaikytą pieną, turintį daugiau baltymų.

Pieno skonis priklauso nuo motinos valgyto maisto, taip pratindamas kūdikį būsimam mėgavimuisi įvairiais patiekalais prie šeimos stalo ateityje. Net vieno žindymo metu pienas keičiasi nuo skysto ir vandeningo pradžioje iki tirštoko ir riebesnio pabaigiant; tai – tarsi pietūs iš įvairių patiekalų. Bet kuris dirbtinis mišinys yra nuobodžiai vienodas ir net iš tolo niekada neprilygs motinos pienui.

Žemėje yra daug žinduolių rūšių, bet kiekvienos iš jų pienas yra skirtingas. Pavyzdžiui, karvės piene baltymų ir mineralinių medžiagų daugiau negu žmogaus piene, nes veršeliui juk reikia greitai stotis (taigi ir turėti stiprius raumenis ir kaulus), kad galėtų sekioti paskui savo motiną, besiganančią pievoje. Žmogaus piene daugiau cukraus – laktozės, kuri yra ypač reikalinga intensyviam smegenų darbui, ir ypatingų riebiųjų rūgščių, nepakeičiamai būtinų smegenims gerai vystytis.

Moters ir karvės pieno skirtumai

Maistą įprasta vertinti pagal jame esančias maistingąsias medžiagas: baltymus, riebalus ir angliavandenius (8 pav.).

Baltymų moters piene yra apie 3,5 karto mažiau negu karvės piene: atitinkamai 0,9 ir 3,4 procento. Gyvulių jaunikliams reikia greitai atsistoti ir patiems eiti, motinos jų nenešioja, taigi ir stipresniems raumenims užauginti reikia daugiau baltymų. Žmogaus kūdikiui svarbiau vystyti protines galias, todėl ir jo maiste daugiausia yra lengvai ir greitai įsisavinamos energinės medžiagos pieno cukraus – laktozės – iki 7,2 procento. Karvės piene jos yra tik apie 4,8 procento. Žmogaus smegenys santykinai didžiausios iš visų žinduolių, o jų pagrindinė „statybinė“ medžiaga yra riebalai. Šių moters piene yra nemažai, apie 4–4,5 procento. Išties ir karvės piene riebalų yra maždaug tiek pat, tačiau jie labai skiriasi savo sudėtimi ir jų paskirtis yra pirmiausia teikti energiją raumenims ir šilumą kūnui.

Moters piene dar yra apie 0,2 procento mineralų, pirmiausia reikalingų kaulams ir dantims. Karvės piene jų, kaip ir baltymų, yra kelis kartus daugiau, nes veršiukui jau nuo pat pirmųjų dienų reikia ne tik stiprių raumenų, bet ir tvirtų kaulų (9 pav.). Beje, natrio chlorido, kitaip sakant, druskos, karvės piene taip pat daugiau net 3,6 karto, tad nenuostabu, jog šio gyvulio pienu žmogui sunku numalšinti troškulį, ir todėl mišiniais maitinamiems kūdikiams dar siūlydavo duoti atsigerti vandens („arbatėlių“). Vanduo yra didžiausioji moters pieno sudedamoji dalis. Sudarydamas apie 88–90 procentų viso tūrio, jis numalšins žindomo kūdikio troškulį net ir karščiausią dieną. Ir kitų žinduolių piene vandens yra daugiausia. Pavyzdžiui, karvės pienas jo turi tik 1–2 procentais mažiau už moters pieną. Išimtis yra kai kurios arktinės ir vandenyje gyvenančios žinduolių rūšys, kurių piene daugiau yra riebalų, o šiaurinio ruonio – kotiko – piene jų yra net 54 procentai; priskaičiavus ir kitas medžiagas, vandeniui belieka tik 35 procentai pieno tūrio. Motinos pienas žmogaus kūdikiui teikia viską, ko jam reikia: ir geriausią maistą, ir puikiausią gėrimą.

Našlaičiams, negalintiems gauti motinos pieno, maistas dažniausiai gaminamas iš karvės pieno. Tačiau gyvulio pieną reikia labai perdirbti, kad bent kiek tiktų žmogaus kūdikiui maitinti. Gaminant mišinius, jis gerokai praskiedžiamas (kad nebūtų per daug baltymų – perteklius kenksmingas), pilama daug cukraus (nes karvės piene, net ir nepraskiestame, angliavandenių gerokai mažiau negu moters piene) ir dar pridedama įvairių papildų (kurių išties tik menką dalį kūdikiui pavyksta įsisavinti, ir dar nežinia, ar be nepageidaujamų pasekmių jo sveikatai). Kaip besistengtų fabrikantai, dirbtiniame mišinyje vis tiek nebus nė vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, saugančių vaiką nuo ligas sukeliančių virusų ir bakterijų, nėra ir tų ypatingų fermentų ir hormonų, užtikrinančių harmoningą viso žmogaus organizmo vystymąsi.

Baltymai

Iš visų žinduolių rūšių žmogaus piene yra pati mažiausia baltymų koncentracija. Be to, dalį motinos pieno baltymų sudaro priešinfekciniai baltymai, kurie iš virškinimo trakto beveik nerezorbuojami. Tačiau ir tiek baltymų yra apsčiai kūdikio optimaliam augimui ir jie neperkrauna dar nesubrendusių kūdikio inkstų, kaip gali atsitikti kūdikį maitinant daug baltymų ir druskų turinčiu karvės pienu ar jo mišiniais.

Sutraukto pieno varškei iškilus viršun, žemiau lieka skaidrus skystis, vadinamas išrūgomis. Jas sudaro vanduo, ištirpusios druskos ir vandenyje tirpūs baltymai albuminai, kurie labai lengvai įsisavinami iš žarnyno į kraują. Varškės baltymas kazeinas yra vandenyje netirpus, todėl jo suvirškinimas užtrunka ilgiau.

Kiekvienos žinduolių rūšies pieno kazeinas turi specifinę aminorūgščių sudėtį, nuo kurios priklauso ir varškės struktūra. Juk esame matę, kokiais „guminiais“ dribsniais susitraukia karvės pienas į varškę; tas pats pasidaro ir mažo vaikelio skrandelyje. O motinos pieno varškės gumulėliai yra mažučiai ir švelnučiai, suyrantys nuo menko prisilietimo. Tad nenuostabu, kad žindomas kūdikėlis nori valgyti dažnai, nes greitai suvirškina ir vėl tampa guvus, o našlaičio, pagirdyto karvės pieno mišiniu, skrandelis ilgam apkraunamas darbu, smegenų veikla prislopsta, nes visa energija sutelkiama sunkiam virškinimui.

Žmogaus naujagimiui reikia ypač lengvai įsisavinamo maisto, todėl gamta jam sukūrė priešpienį – motinos krekenas, kuriose kazeino dar labai mažai (santykis su tirpiais išrūgų baltymais – tik iki 10 : 90) arba išvis nėra. Tik paskui jo koncentracija palaipsniui didėja, subrendusiame piene (antrąją savaitę) pasiekdama santykį su išrūgų baltymais 40 : 60. Karvės piene sunkiai virškinamo kazeino yra net 80 procentų visų baltymų ir tik 20 – tirpiųjų albuminų. Jeigu kai kuriuose mišiniuose, juos perdirbant, tas santykis ir keičiamas, kad būtų panašus į moters pieno baltymų santykį, tai dar nereiškia tikro sudėties panašumo, nes patys baltymai irgi yra labai skirtingi. Aminorūgščių sudėtis ir jų kiekybiniai santykiai įvairių žinduolių piene taip pat skiriasi ir tik motinos pienas yra tikrai pritaikytas žmogaus kūdikiui maitinti. Moters piene vyrauja α laktoalbuminai, o karvės piene – β laktoglobulinai, neturintys analogų tarp motinos pieno baltymų, tačiau į jį galintys patekti (kai moteris savo maistui gausiai vartoja karvės pieną) ir sukelti antigeninę reakciją žindomam vaikui, jei jis turi polinkį į alergiją.

Netgi mūsų gyvenimo trukmė galbūt priklauso nuo mitybos kūdikystėje. Tyrinėtojai yra pastebėję atvirkščiai proporcingą sąsają tarp baltymų koncentracijos įvairių žinduolių piene ir jų gyvenimo trukmės (10 pav.).

Riebalai

Motinos dieta reikšminga jos pieno riebalų sudėčiai, bet ne bendram jų kiekiui piene. Jeigu motinos suvalgyto maisto kalorijų pritrūktų, pienui pagaminti bus panaudotos jos pačios kūno riebalų atsargos. Gamta už naują gyvybę kovoja iš paskutiniųjų ir pienas taip paprastai nepasibaigia. Nebadaujančios iki išsekimo motinos pienas per liesas nebūna. Nebūna ir per riebus, jeigu ji pati valgo riebiai ir per daug. Riebalų atsargos kaupiamos jos kūne, kad prireikus galėtų būti panaudotos. Žindančios moters medžiagų apykaita labai ekonomiška. Nesistenkite „labai gerai“ maitintis, nes veikiau nutuksite, o pieno vis tiek bus tiek, kiek jo „užsisakys“ kūdikis, žįsdamas krūtį.

Motinos pieno riebumas pirmiausia priklauso nuo kūdikio poreikių. Naujagimiui skirtame priešpienyje riebalų yra tik 2 g/100 ml, o jau subrendusiame piene, pavyzdžiui, penkioliktąją dieną – vidutiniškai 4–4,5 g/100 ml. Naktį, kai kūdikis daugiau laiko praleidžia miegodamas – ir mamos pienas būna liesesnis, o dieną – riebesnis. Žindymo pradžioje, kai vaikui gyvybiškai svarbiau pirma atsigerti, pienas liesesnis, o baigiant, „dėl sotumo“ – riebesnis, net iki 4–5 kartų. Ir todėl neteisūs pravardžiuojantys moters pieną „skystu melsvu vandenėliu“, nes, bandydami jį „patikrinti“ nutraukdami rankomis, būtent ir pamato tą liesesnįjį pradinį pieną. Kitaip yra kūdikiui žindant, kai jis „prisišaukia“ ir galinį, keliskart riebesnį pieną.

Žindomas kūdikis su motinos pieno riebalais gauna nuo 30 iki 55 procentų visų jam reikalingų kalorijų. Įdomiausia, jog būtent pats motinos pienas padeda jas ir įsisavinti. Mat jame yra riebalus skaldančio fermento – lipazės, kuri pasidaro veikli kūdikio dvylikapirštėje žarnoje, kai ten susijungia su tulžies druskomis. Tai yra svarbi pagalba virškinant riebalus, nes pirmais mėnesiais kasos lipazės sekrecija dar silpna, o iš dalies ją kompensuojančios seilių ir skrandžio lipazės irgi nepakanka. Verta prisiminti, jog kaitinant pieną lipazė suyra. Nei karvės, nei kitų žinduolių piene tokio fermento nėra. Šia prasme tiktai gorilos pienas galėtų lygintis.

Tai, kad moters pieno riebalų mikroskopiniai lašeliai yra smulkesni (vadinasi, ir lengviau suvirškinami) už karvės pieno riebalų lašelius, irgi privalumas virškinant. Jeigu riebalai lieka neįsisavinti, jie kūdikiui nenaudingi. Susijungdami žarnyne su kalciu, ne tik „vagia“ iš kūdikio šį kaulams augti būtiną mineralą, bet ir, pavirtę netirpiais šarminiais junginiais, trukdo įsisavinti kitas maisto medžiagas bei šarmindami žarnyno terpę padeda veistis puvimą skatinančioms bakterijoms. Taip dažnai ir atsitinka maitinant kūdikį karvės pienu ar jo mišiniais.

Moters pieno riebalai ypatingi. Žindomo kūdikio kūnas yra tvirtesnis ir stangresnis negu mišiniais maitinto kūdikio kaip tik dėl tų riebalų, kuriuos jis gauna su motinos pienu. Tam tikros ilgos grandinės polinesočiosios riebiosios rūgštys, kurių ypač daug randama būtent motinos piene (4 kartus daugiau negu karvės piene), yra svarbios smegenų ir akies tinklainės vystymuisi ir nervinių ląstelių mielinizacijai – apvalkalėlių, dengiančių nervines skaidulas, susiformavimui.

Laktozė

Pieno cukrumi vadinama laktozė – pagrindinis moters pieno angliavandenis. Tai yra disacharidas, sudarytas iš dviejų monosacharidų – galaktozės ir gliukozės, o jo gamyba vyksta pačiose pieno liaukose. Kūdikio organizme laktozė vėl suskaldoma į tuos pačius monosacharidus. Galaktozė reikalinga tam, kad susidarytų galaktolipidai, kurie būtini centrinės nervų sistemos (smegenų) vystymuisi. Bet pirmiausia laktozė yra lengvai ir greitai panaudojamos energijos šaltinis. Ji patenkina apie 40 procentų kūdikio energijos poreikių ir ypač tinka smegenų veiklai. Dėsninga, kad kuo didesnės yra tam tikros biologinės žinduolių rūšies smegenys, tuo daugiau laktozės yra piene. Moters piene laktozės koncentracija didžiausia iš visų žinduolių rūšių, jos ten yra pusantro karto daugiau negu karvės piene. Dar vienas dėsningumas: kuo aukštesnio išsivystymo žinduoliai, tuo ilgiau jie žindo savo jauniklius. Pavyzdžiui, žmogbeždžionės šimpanzės žindo vidutiniškai ketverius metus, o gorilos – puspenktų. Motinos piene laktozės koncentracija yra gana pastovus dydis. Net ir varganai besimaitinančios moters piene jos vis tiek bus tiek pat – nuo 6,2 iki 7,2 g/100 ml. Gali sumažėti bendras pieno kiekis, bet ne laktozės koncentracija jame.

Laktozė pagerina įsisavinimą kai kurių organizmui reikalingų mineralų, tarp jų – kalcio ir geležies, ir stimuliuoja ,,gerųjų bakterijų“ Lactobacillus bifidus kolonijų augimą žarnyne. Šios kūdikiui „draugiškos“ bakterijos užtikrina rūgščią terpę, neleidžiančią veistis ligas sukeliančioms bakterijoms, grybeliams ir parazitams. Atrajojantiems galvijams, kokia yra karvė ir veršiukas, reikalinga kitokia žarnyno mikroflora, todėl dirbtinai karvės pieno mišiniais maitinamų žmogaus kūdikių žarnyne vyrauja puvimo bakterijos, o terpei būdinga šarminė reakcija.

Mineralai ir vitaminai

Jei išgirsite ką nors postringaujant, kad motinos piene yra nedaug kai kurių vitaminų ir mineralų, todėl esą kūdikiui reikia maisto papildų, neskubėkite jų pirkti ir duoti vaikeliui. „Daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“. Organizmui reikalinga įvairių medžiagų pusiausvyra. Kaip tik toks fiziologinis, t. y. normalus, jų derinys yra motinos piene. Štai, pavyzdžiui, geležies, kuri būtina kraujo hemoglobinui susidaryti, motinos piene išties nėra daug – tik 40 mcg/100 ml pieno. Tačiau iš motinos pieno geležis labai gerai (geriausiai iš visų žinomų maisto produktų) įsisavinama – iki 50 procentų, o iš karvės pieno (ten geležies yra 20 mcg/100 ml) – tik 10 procentų.

Žindomiems kūdikiams nereikia geležies papildų. Tačiau ankstyvas papildomo maisto davimas kūdikiui silpnina motinos pieno geležies rezorbciją iš žarnyno. Geležies, esančios motinos piene, biologinę vertę žindomo kūdikio organizmui padidina ir palanki jos sąveika su kitais pieno elementais. Dvi ypatingos baltyminės motinos pieno medžiagos – laktoferinas ir transferinas – prisijungia geležies molekulių kūdikio žarnyne ir perneša jas į kraują. Davus geležies preparatų žindomam kūdikiui, gali atsitikti, jog laktoferino ir transferino nepakaks, o laisva geležis yra daugelio kenksmingų ligas sukeliančių bakterijų maistas. Toks pavojus dar labiau tyko kūdikių, maitinamų „geležimi prisotintais“ mišiniais, kuriuose geležies koncentracija apie dvidešimt kartų didesnė negu motinos piene. Iš jų vaiko žarnyne įsisavinama tik penktadalis geležies. nes mišiniuose, skirtingai negu motinos piene, nėra geležį surišančių ir iš žarnyno į kraują transportuojančių baltymų. Laisva geležimi mintančios patogeninės bakterijos savo ruožtu pažeidžia žarnos gleivinę ir gali sukelti mikroskopinius kraujavimus, tuo dar padidindamos mažakraujystę.

Daugelio svarbiausių mineralų ir mikroelementų koncentracija moters piene yra gana pastovi ir mažai tepriklauso nuo motinos mitybos. Jeigu jų nepakanka motinos maiste, įsijungia kompensavimo mechanizmai: pavyzdžiui, stabdomas kalcio išsiskyrimas su šlapimu, o jeigu ir to nepakanka, naudojamas pačios motinos audinių kalcis. Karvės piene kalcio yra daugiau, bet žmogaus kūdikio organizme jis blogai įsisavinamas. Šito kalcio panaudojimą pasunkina tai, kad iš jo ir neįsisavintų riebalų žarnyne susidaro netirpūs šarminiai junginiai. Iš motinos pieno kūdikio žarnyne absorbuojami 67 procentai kalcio, o iš karvės pieno – tik 25 procentai. Kalcis svarbus kaulų ir dantų tvirtumui. Tačiau kalciui patekti į tas struktūras reikalingas ir vitaminas D. Jei kūdikis saulėtą dieną bent kelias minutes pabūna lauke, jo odelėje šis vitaminas pasigamina, o jei ne, gali užtekti ir mamos pasimėgavimo saule: tada vitamino D mažylis gaus su motinos pienu. Nesaulėtu metų laiku mamytei vertėtų pasišvitinti ultravioletinių spindulių lempa arba vartoti vitamino D preparatus ir duoti jų kūdikiui. Dirbtinai maitinami kūdikiai rachitu serga dažniau.

Jei motina normaliai maitinasi, jos piene yra užtenkamai B grupės vitaminų ir vitamino C. Verta žinoti, kad šis svarbus vitaminas nėra kaupiamas motinos kūne, taigi jo reikia gauti kartu su maistu ar papildais kiekvieną dieną. Pačiam kūdikiui jo duoti nepatartina, vitaminas C geriau įsisavinamas iš motinos pieno.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

NATŪRALAUS MAITINIMO PRIVALUMAI

  • Posted on kovo 1, 2010 at 11:21 pm

Žindymas dar vadinamas natūraliu maitinimu, nes būtent tokį būdą aprūpinti kūdikį maistu sukūrė pati gamta. Taip kūdikis gauna natūralų maistą – motinos pieną – natūraliu būdu: žįsdamas motinos krūtį (7 pav.).

Motinos pienas yra visavertis maistas, turintis tinkamu santykiu visų medžiagų, reikalingų kūdikiui gerai augti ir normaliai vystytis. Jos gaunamos iš motinos kraujo, atitekančio į krūtų liaukas, kur virsta pienu, o paskui galop tampa vaiko kraujo ir kūno dalelėmis. Taigi jų beveik nereikia perdirbti, todėl motinos pienas nuostabiai lengvai virškinamas. O kadangi jame nėra nieko nereikalingo, motinos pienas labai gerai įsisavinamas kūdikio organizme: iš jo medžiagų auginamos mažojo žmogaus kūno ląstelės, jis teikia energiją naujai gyvybei ir ją saugo nuo infekcijų ir daugelio kitų ligų. Juk girdėjome sakant, kad motinos pienas – ne tik maistas, bet ir vaistas. Su juo į vaiko organizmą iš motinos kraujo atkeliauja net ir gyvų ląstelių, galinčių gaudyti ir naikinti ligų sukėlėjus mikrobus. Ne veltui kai kurios tautos motinos pieną vadina „baltuoju krauju“. Jis išties neprilygstamas ir nepakeičiamas.

Žindymas krūtimi yra toli gražu ne vien tik natūralus visada šviežio, šilto ir švaraus maisto – motinos pieno – perdavimo vaikui būdas. Jis užtikrina fizinį ir emocinį artumą, svarbų kūdikio saugumo jausmui ir asmenybės vystymuisi bei harmoningiems motinos ir vaiko santykiams.

Refleksiniu-hormoniniu keliu stabdydamas ovuliaciją, žindymas padeda išvengti pastojimo ir naujo nėštumo, po gimdymo motinos organizmas gali pailsėti ir sustiprėti. Kol nėra mėnesinių – didesnio ar mažesnio nukraujavimo, išvengiama ir praradimo geležies, kurios labai reikia ne tik pačios motinos, bet ir vaiko kraujo gamybai.

Žindymas saugo motinos sveikatą nuo pat to momento, kai ką tik gimęs kūdikis paguldomas ant jos krūtinės. Naujagimis, žįsdamas krūtį, refleksiškai skatina susitraukti gimdą, taip padėdamas jai išstumti placentą ir stabdydamas kraujavimą.

Maitinančios krūtimi moterys daug rečiau patiria depresiją po gimdymo, nes žindymas ramina, o reikalingumo savo kūdikiui suvokimas suteikia didelę gyvenimo prasmę. Žindymas pagerina kalcio įsisavinimą moters organizme, todėl ilgai žindžius retesni kaulų lūžiai dėl jų trapumo – osteoporozės – vyresniame amžiuje. Gydytojų pastebėta ir statistiškai įrodyta, kad neturėjusios abortų, gimdžiusios ir kūdikius žindžiusios daug rečiau suserga kiaušidžių ir gimdos vėžiu bei dažniausia moterų onkologine liga – krūties vėžiu. Beje, krūties vėžio atsiradimo rizika mažesnė ir toms, kurios pačios buvo ilgiau žindytos kūdikystėje.

Natūralus maitinimas kainuoja mažiau už dirbtinį maitinimą. Be abejo, jei žindanti motina ir žindomas kūdikis rečiau ir lengviau sirgs, jiems abiem nereiks mokėti savąja sveikata, nereiks pirkti vaistų ligoms gydyti. Dar prieškaryje įžymus Lietuvos vaikų daktaras Petras Baublys rašė: „Žindant išsilygina socialinė neteisybė – vargšas kūdikis, mintąs krūties pienu, gauna geresnį maistą negu didelių turtų paveldėtojas, kurio išdykusi motina nenori maitinti, nors jo dirbtinam maistui ir šimtus litų išleistų… Kūdikis, negaunantis krūties, yra skriaudžiamas, jam atimama prigimtinė jo teisė.“

Kazimieras Vitkauskas, 2010.