Šiuo metu naršote puslapius su žymomis: 'maitinimas krutimi'

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 2. CHARAKTERIO IR ASMENYBĖS PAMATAI

  • Posted on balandžio 27, 2010 at 8:30 am

Mažo vaiko elgesiui svarbiausią reikšmę turi motinos elgesys su juo. Jeigu išalkus ar dėl kitko nerimaujant motina atsiliepia nedelsdama, kūdikis jaučiasi esąs veiksnus ir reikšmingas – į jo signalus reaguojama taip, kaip jis to norėjo. Tai jam suteikia ir savotišką galios arba įtakingumo pojūtį. Juk nenorėtumėte, kad Jūsų vaikas užaugtų vien tik paklusnus kitų užgaidų vykdytojas, be savo iniciatyvos ir laisvos valios pagrindų? Visuomenės būvio normas ir įstatymus jis suspės išmokti ir vėliau, o štai prigimtas veržlumas aktyviai siekti savo tikslo jau gali ir išblėsti, jeigu nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų jam leidžiama tik paklusti ir kantriai laukti. O kaip tik taip ir buvo, kai kūdikius maitindavo pagal valandas.

Jeigu kūdikis maitinamas iš buteliuko, atsakas į vaiko alkio signalą yra nenormalus. Maitintojas dėmesį sutelkia ne į patį pagalbos besišaukiantį vaiką, o į buteliuką (į kurį dar reikia supilti mišinį, kurį dar reikia paruošti ir pašildyti…). O jeigu dar laikomasi režimo, žiūrima į laikrodį ir tikrasis kūdikio poreikis gauti maisto netenkinamas, bet bandoma jį kitais būdais nutildyti, nes „dar ne laikas valgyti“? Tokiai situacijai kartojantis, vaikui belieka įsitikinti, jog jis yra visai nereikšminga figūra šiame pasaulyje. Mažyliai, kurių norų niekas nepaiso, neretai praranda tą impulsą, kuris verčia žmogų kovoti už gyvenimą.

Žindant kūdikį tada, kai jis pats to nori, patenkinami vaiko poreikiai ir jis būna aktyvus ir ryžtingas, siekdamas savo tikslo: alkio nuraminimo, motinos artumo, kai jam liūdna ar baugu ar kai jis nori bendrauti. Žindomas kūdikis turi daugiau galimybių kontroliuoti savo gyvenimą ir aplinką: pavyzdžiui, jis pats nusprendžia, kada jam baigti valgyti. Maitinant iš buteliuko ši „atsakomybė“ paprastai tenka motinai. Kai viską už vaiką nusprendžia kiti, kai ugdomas tik paklusnumas kitų valiai, pasyvus laukimas, kol leis, kol lieps, gali įsitvirtinti silpno ir pasyvaus charakterio savybės visam likusiam gyvenimui. Ar nebus jis ir užaugęs žmogus be iniciatyvos, susigūžęs, tik besižvalgantis laimės ateinant, bet nieko nedarantis jai pasiekti? Jau nuo kūdikystės su vaiku reikia bendrauti kaip su asmenybe, o ne laikyti tik savo daiktu ar įkyriu biologiniu vienetu, kurį, deja, tenka maitinti, nurengti, plauti, aprengti… Psichologai teigia, jog vaiko charakteris susiformuoja labai anksti – jau iki trejų metų. Jei per tą laiką vaikas patyrė motinos teikiamą šilumą ir saugumą, galėjo gyventi patenkindamas savo poreikius, o ne vien paklusdamas kieno nors nurodymams, tai jis jau turi tvirto charakterio pamatus. Žmonės, to nepatyrę, mažiau pasitiki savimi, nejaukiai jaučiasi svetimose vietose, sunkiai užmezga ir išlaiko ryšius su kitais žmonėmis.

ŽINDYMO PSICHOLOGIJA: 1. BENDRAVIMO MOKYKLA

  • Posted on balandžio 24, 2010 at 10:00 pm

Kūdikio maitinimas krūtimi – tai ne vien jo alkio nuraminimas. Žindymas sujungia motiną ir naujagimį emociniu ryšiu, kuris palaipsniui perima estafetę iš buvusios biologinės vienovės nėštumo metu, darniai pakeisdamas ją psichologine sielų giminyste. Žindanti motina yra kūdikiui labai artima, todėl ir vėliau gyvenime supras jo reikmes ir asmenybę. Motinos, kurios vienus vaikus žindė, o kitus maitino iš buteliuko, sako, kad jų santykiai su žindytais vaikais yra geresni, šiltesni.

Artumas su motina, kurios tas pats širdies plakimas liūliavo dar įsčiose, suteikia ir kūno šilumą, ir saugumo jausmą, be galo svarbų mažam, negalinčiam savęs apginti kūdikėliui. Saugumą, žadinantį domėjimąsi pasauliu, drąsiai žvelgiant į jį iš mylinčio žmogaus glėbio. Nuo to kaip pirmaisiais gyvenimo metais patenkinamas kūdikio fizinio saugumo jausmas, priklauso ir tolesnis vaiko pasitikėjimas ar nepasitikėjimas jį supančia aplinka. Pasitikėjimas – tai drąsa ir veiklumas einant pirmyn, o nepasitikėjimas – baimė ir nuolatinė gynyba.

Žindymas – tai subtilus bendravimas su kūdikiu, nuoseklaus vaiko ruošimo gyventi tarp žmonių pradžia. Mūsų protėviai tai vadino „žadinimu“.Kūdikio smegenys – tarsi nuolat pasikraunanti baterija, kuriai energiją nerviniais kanalais suteikia jutimai. Maitinant kūdikį krūtimi yra žadinami visi penki žmogaus jutimai – regėjimas, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas, būtini geram fiziniam, protiniam ir emociniam vaiko vystymuisi. Kūdikio žindymas – tai procesas, kurio metu pripildomi emociniai tiek kūdikio, tiek motinos rezervuarai. Taigi ir aukštesnės emocijos, kaip, pavyzdžiui, meilė, taip pat formuosis jutimais gautos informacijos pagrindu. Vaiko meilė motinai. Ir motinos meilė vaikui taip pat.

Naujagimio regėjimas dar nelabai aštrus, nes tinklainės struktūros ir optinis nervas dar nevisiškai išsivystę. Spalvų margumynais pirmųjų mėnesių amžiaus kūdikio nesužavėsite, nes jis geriausiai mato išsiskiriančias baltas ir juodas detales. Žvilgsnį naujagimis sutelkia į stambius kontrastingus objektus, esančius netoli akių, ir geriausiai mato maždaug 30 cm atstumu – kaip tik toks nuotolis būna tarp kūdikio akių ir motinos veido, kai jis laikomas krūties lygyje žindant. Kūdikiai, atrodo, turi įgimtą polinkį vizualinę pirmenybę teikti žmonių veidams. Jau naujagimis iš dviejų šablonų, pavaizduotų 15 paveikslėlyje, žvilgsniu rinktųsi tą, kuris panašesnis į žmogaus veidą.

Žindomas kūdikis iš arti mato motinos veidą ir pažįsta jos nuotaikas. Naujagimį labiausiai domina ir ramina aukštesnių tonų garsai ir moteriški balsai, ypač kalba jo motinos, kurią išmoksta atskirti nuo daugybės kitų pasaulio garsų. Jis užuodžia jo artimiausiam žmogui būdingą kvapą ir junta pieno skonį, kuris jam bus gardumo etalonas. Švelniai laikomas ir glostomas ir tuo pačiu atsakydamas, kūdikis patiria glaudaus ryšio galią.

Žindymas gerina sąveiką tarp motinos ir kūdikio. Maitinimas krūtimi užtikrina, kad kūdikis yra liečiamas, dažniau paimamas ant rankų, paglostomas ir priglaudžiamas. Krūties juk nepaliksi kaip buteliuko, įstatyto kūdikiui į burną, ir neišeisi „svarbesnių darbų dirbti“. Maitinant dirbtinai iš buteliuko, kūniškas kontaktas neišvengiamai nyksta. XX amžiaus viduryje buvo išvedinėjama teorija, kad nereikia kūdikio be reikalo imti ant rankų, nešioti, myluoti, nes jis pripras ir išleps. Tačiau kūdikiai, kurie gyveno prieglaudose ir gavo visą jiems reikalingą maistą, neaugo. Jiems trūko kaip tik to artimo kontakto su žmogumi, lietimo ir glostymo, kurie svarbūs net ir įsisavinant maistą, nes skatina virškinimo fermentų išsiskyrimą. Sakoma, kad kūdikį reikia priglausti bent keturis kartus per dieną, kad jis išgyventų, aštuonis kartus – kad būtų sveikas, dvylika – kad būtų laimingas.

Kūdikiui žindant krūtį, motinos kūne vyksta ir grynai biologiniai procesai. Posmegeninėje liaukoje hipofizyje gaminasi ir į kraują išsiskiria hormonas prolaktinas. Jo pavadinimas yra lotyniškų žodžių junginys „pro lactum“, reiškiantis „dėl pieno“ arba „pieną skatinantis“, tačiau tai dar ne viskas – jis taip pat yra ir „motinystės hormonas“ – raminantis ir sutaikantis. Kaip tik dėl prolaktino didesnės koncentracijos motina yra labiau globojanti negu tėvas. Jeigu laboratoriniams gyvūnams suleidžiama prolaktino, jie ima elgtis „motiniškai“.

Tačiau ir jausmų patirtis labai svarbi motinystės brandai. Su kūdikiu nuolat būnanti motina labiau supranta jo elgesį. Stebėdama vaiko kvėpavimo ritmą, miego pobūdį, veido išraiškas, girdėdama verksmą, atpažįsta alkio, skausmo ir nerimo niuansus jo balse. Pagal tuos požymius, tarsi kūdikio jai siunčiamus ženklus, motina išmoksta suprasti kūdikio poreikius. Jam nebereikia verkti, užtenka tų ženklų. Galbūt tai būdingas muistymasis ar rangymasis, tam tikra veido išraiška, negarsus knerzėjimas. Motina tenkina kūdikio poreikius nelaukdama, kol mažylis pradės rėkti. O kūdikis, jau įpratęs, kad jo poreikiai tenkinami ir be rėkimo, net ir nebeskuba to daryti. Taip vaikas mokosi ramiai, su pasitikėjimu ir „be nervų“, bendrauti. Tarp jo ir tėvų įsivyrauja harmonija.

Kai tarp kūdikio ir motinos yra harmonija, reiškia, jog jie įsijaučia vienas į kitą. Dauguma tėvų ir vaikų, o ir apskritai šeimos, visuomenės ar net žmonijos problemų kyla dėl nejautrumo, nenoro suprasti vienas kito poreikius, nepasitikėjimo. Naujagimis, kūdikis ar net paauglys nėra piktybiškas nusikaltėlis, suplanavęs skriausti, varginti ir išnaudoti savo tėvus. Jis prašo to, ko jam būtinai reikia, ir priemonių tiems poreikiams patenkinti. Visi naujagimio poreikiai yra pasireiškimas jame esančios gyvybės vystymosi programos, kuri verčia vaiką sąveikauti su aplinka. Kūdikio poreikių tenkinimas yra ne lepinimas, bet sąlygų vaiko vystymuisi sudarymas. Jeigu kūdikis negali patenkinti savo poreikių, jis darosi irzlus. Klysta tie auklėtojai, kurie sako, kad „vaikui reikia išsirėkti“, nes taip jis „užgrūdinamas“ ir pagaliau „liausis triukšmavęs“. Jei vaikas rėkia – dar ne bėda, blogai, kai į jo riksmą niekas nereaguoja. Kūdikiai, kuriems leidžiama ilgai rėkti, kuriuos apima neviltis, ilgainiui gali tapti neurotikais ar net psichiškai nesveikais žmonėmis. Jei neatsiliepiama, kai vaikas šaukiasi pagalbos, tai reiškia, jog jis neišmoks savarankiškumo, nes bejėgis kūdikis negali būti savarankiškas. Viena, ką jis įsisąmonins, – kad jo niekas nemyli ir niekam jis nereikalingas. Jeigu į kūdikį žiūrima kaip į bejausmį daiktą, iš jo atimama teisė, kurios nori kiekvienas žmogus, tai teisė būti išklausytu, suprastu ir mylimu. Gyvenime ir taip bus nusivylimų, visai nebūtina, kad dar ir tėvai tyčia vaiką apviltų.

Ypač daug tėvų dėmesio ir kantrybės reikalauja vadinamieji didelių poreikių kūdikiai. Tai būsimieji nenuoramos, energingi žmonės su „ugnele“. Jie yra gamtos (teisingiau, pačių tėvų – per genus) apdovanoti veržliu temperamentu, kuris turėtų užtikrinti, kad jie gaus tėvų dėmesio tiek, kiek jiems reikia. Didelių poreikių kūdikis intensyviau ir atkakliau siunčia aplinkiniams dėmesio reikalaujančius signalus. Jeigu jam reikia, kad būtų paimtas ant rankų, jis rėks tol, kol tai bus padaryta. Tai genai verčia vaiką intensyviau domėtis aplinkos reiškiniais ir aktyviai bendrauti su žmonėmis – juk to nepadarysi pasyviai gulėdamas lovytėje ir abejingai žiūrėdamas į lubas ar nusibodusį barškalėlį.

ŽINDANČIOS MOTINOS VAISTAI

  • Posted on balandžio 21, 2010 at 3:50 pm

Medicinos mokslas įrodė ir gydytojų praktika patvirtina, jog motinos pienas – pačios gamtos sukurtas ir milijonus metų tobulintas – yra geriausias maistas kūdikiui ir net saugo jį nuo daugelio ligų. Teikdamas saugumo jausmą, žindymas svarbus vaiko psichinei brandai bei santykių su motina ir visoje šeimoje harmonijai. Žindančios moters sveikata irgi laimi. Deja, kaip ir kiti žmonės, žindančios motinos kartais suserga, prireikia vaistų… Ką tada daryti? Ar galima žindyti geriant vaistus?

Nereceptiniai vaistai nepavojingi

Laimei dauguma nereceptinių vaistų žindomiems kūdikiams reikšmingo pavojaus nesukelia. Tačiau nenustatinėkite diagnozės ir neskirkite gydymo sau pati. Tai geriau padarys profesionalas – gydytojas. Bet jeigu karščiuojate ar kenčiate skausmą, jau laukdama pagalbos galite išgerti vaistų nuo temperatūros ar skausmo. Acetaminofenas (paracetamolis) ir ibuprofenas žindomam kūdikiui nepakenks, nes į motinos pieną patenka tik labai maža motinos išgertų šių vaistų dalis. Be to, jie nėra toksiški ir tinka net naujagimių gydymui. Taip pat saugus yra ir aspirinas (acetilsalicilo rūgštis), jeigu vartojamas ne ilgai, o tik vieną kitą kartą.

Kosulį raminantys ir atsikosėti padedantys vaistai su ambroksoliu ir ecetilcisteinu, dusulį lengvinantis salbutamolis ir kiti vaistai nuo bronchų astmos jokio pavojaus žindomam kūdikiui nekelia.

Antibiotiką galima pasirinkti

Gydytojui būtinai pasakykite, jog esate kūdikį maitinanti motina ir žindymą norite tęsti. Jis parinks tokius vaistus, kurie nepakenktų kūdikiui. Jeigu prireiktų antibiotikų, tai galima rinktis, pavyzdžiui, iš tų, kuriais būna gydomi ir susirgę vaikai. Natūralių ir sintetinių penicilinų, gentamicino, daugumos cefalosporinų, eritromicino ir azitromicino mažiau kaip 1 procentas nuo motinai paskirtos dozės patenka į jos pieną, o iš pieno į kūdikio kraują – dar mažiau. Retai pasitaiko alergija antibiotikams, o gydymui tęsiantis ilgiau, kūdikį reikia stebėti dėl galimos pienligės ar viduriavimo. Tačiau rizika nedidelė, nes motinos pienas padeda žarnyne išlaikyti normalią mikroflorą. Jeigu galima pakeisti kitais antibiotikais, žindančiai motinai geriau neskirti, ypač ilgais kursais, tetraciklino ir levomicetino

Priešgrybeliniai ir prieštuberkulioziniai vaistai nėra kontraindikacijos žindymui. Bet aktyvioje plaučių tuberkuliozės stadijoje motina neturėtų būti kartu su kūdikiu, kad jo neužkrėstų. Šios infekcijos bacilos plinta per orą, į pieną jos nepatenka. Taigi kūdikį dirbtinai (pientraukiu) ištrauktu motinos pienu gali maitinti kitas, jį prižiūrintis, žmogus.

Atsargumo reikalaujantys vaistai

Žindančios moterys patiria ne tik natūralios motinystės teikiamą aiškią gyvenimo prasmę, bet ir raminantį žindymo metu pagausėjančių hormonų (prolaktino ir oksitocino) poveikį. Dėl to neretai būna visiškas ar bent dalinis, psichinių ligų simptomų išnykimas, laikinas pasveikimas nuo depresijos, epilepsijos. O jeigu gydymo reikėtų, daugelis švelniai veikiančių prieštraukulinių ir raminančių vaistų žindomam kūdikiui nekenkia. Prireikus stipresnio, išmanąs gydytojas specialistas parinks Jums geriausiai tinkantį. Dėl teoriškai galimo kūdikio smegenų veiklos slopinimo, galinčio pasireikšti neįprastu mieguistumu, kvėpavimo retėjimu, aktyvumo ir apetito sumažėjimu, žindančiai motinai derėtų labai atsargiai elgtis su antidepresantais ir kitais psichotropiniais, ypač raminančiaisiais, vaistais, negerti jų daugiau ir didesnėmis, negu paskirta gydytojo, dozėmis.

Ir nuo kraujospūdį mažinančių vaistų toksinio poveikio žindomiems kūdikiams paprastai nebūna, tačiau patariama stebėti ar nepasidarys mažylis vangesnis, neretės jo pulsas.

Kartais žindyti draudžiama!

Kai radioaktyvūs cheminiai junginiai yra naudojami motinos tyrimams, būtina laikinai padaryti žindymo pertrauką, kadangi tos medžiagos gali patekti į pieną ir kelti pavojų kūdikio sveikatai. Įvairios radioaktyvios medžiagos organizme užsibūna nevienodą laiką, nuo 12 valandų iki savaitės. Todėl dar prieš paskiriant tokį tyrimą, perspėkite gydytoją, kad norėsite žindymą tęsti. Jis paaiškins, kada vėl galėsite žindyti. O iki tol Jums teks pieną iš krūtų ištraukinėti rankomis arba pientraukiu ir išpilti. Taip darykite, kad pieno gamyba krūtyse nesustotų. Jeigu motina radioaktyvios medžiagomis yra gydoma, kūdikio žindymo pertrauka gali užtrukti daug ilgiau, gal būt net kelis mėnesius. Kūdikio žindyti negalima ir tuomet, kai motina yra gydoma priešvėžiniais ląstelių dauginimąsi ir augimą stabdančiais vaistais.

Vaistai, kurių reikia mažiau…

Dauguma vaistų, kuriais gydoma nuo reumatoidinio artrito ir kitų sąnarių ligų, išsėtinės sklerozės, vilkligės, žindomiems kūdikiams nepakenkė. Be to, jų gali ir nereikėti arba užtenka mažesnių dozių, nes daugeliui lėtinėmis ligomis sergančių moterų, dėl normalių hormoninių pokyčių, nėštumo metu būna laikina remisija (pagerėjimas). Jei moteris žindo, tie pokyčiai užtrunka ilgiau.

Daugeliui motinų diabetikių žindymo laikotarpiu taip pat pakanka trečdaliu mažesnės ar net tik pusės iki nėštumo naudotos insulino dozės. Taip būna todėl, jog dėl pieno gamybos gerokai padidėja organizmo energijos sąnaudos. Atitinkamai sumažėja gliukozės koncentracija kraujyje ir insulino poreikis. Beje, žindomam kūdikiui motinos insulino dozė nesvarbi, nes šio vaisto molekulės yra per didelės, kad patektų į pieną.

… arba nereikia iš viso

Esama vaistų, kurie žindymo laikotarpiu nepageidautini, nes gali trikdyti pačią laktaciją, t.y., pieno gamybą motinos krūtyse. Tarp jų ir geriamieji kontraceptikai – nuo pastojimo saugantys preparatai, kurių sudėtyje yra hormonų estrogenų. Jeigu tokios tabletės vartojamos laktacijos pradžioje, po gimdymo nepraėjus nei 6 savaitėms, pieno gamyba gali būti stabdoma. Tuomet labiau tiktų vien tik progesterono turinčios piliulės, kurios įtakos pieno gamybai beveik nedaro. Bet dar geriau – apsieti be jokių kontraceptikų. O nereikia jų, nes motiną nuo naujo nėštumo saugo pats kūdikis. Jeigu motina kūdikį pirmuosius šešis mėnesius po gimdymo tik žindo ir taip dažnai, kaip jis nori, tuo laiku naujo nėštumo tikimybė artima nuliui. Gal netikite, sakysite: „Kodėl?“ Atsakymas į šį klausimą Jūsų laukia kitame straipsnyje „Žindymas saugo nuo nėštumo“.

Kaip sumažinti vaisto poveikį kūdikiui

Pirmiausia kartu su gydytoju verta apsvarstyti: ar toks gydymas tikrai reikalingas, ar būtinas nedelsiant? O gal jį galima atidėti vėlesniam laikui? Vaistų poveikiui labiausiai jautrūs naujagimiai. Jų žarnynas lengviausiai praleidžia vaistus į kraują, kepenys dar nepakankamai subrendę vaistus nukenksminti, o inkstai nepajėgūs juos efektyviai pašalinti iš organizmo.

Stenkitės vaistą panaudoti taip, kad būtų išvengta didžiausios jo koncentracijos motinos piene? Paprastai tai būna tarp 1 – 3 valandų po vaisto priėmimo. Tokiu atveju geriau būtų vaistą vartoti tuojau pat po žindymo ir kitą kartą kūdikį žindyti praėjus bent 3 valandoms. Arba vaistą priimti (jeigu jis vartojamas tik kartą dienoje) prieš ilgiausią kūdikio miego epizodą. O jeigu to laiko neužtektų, duoti atsibudusiam išalkusiam kūdikiui iš anksto (dar prieš vaisto pavartojimą) ištraukto motinos pieno.

Kas svarbiau?

Nors išties kenksmingų žindomam kūdikiui vaistų yra labai nedaug, tačiau vartojimo instrukcijose daug dažniau rasime parašyta, jog žindančioms motinoms patariama vaisto nevartoti arba vartojant tą vaistą geriau nežindyti. Neretai taip daroma todėl, kad, siekiant didesnio pelno, pagailima skirti lėšų detaliems klinikiniams tyrimams, ypač jeigu jie brangūs ir ilgai užtrunka. Vaistų firmos nori teisiškai apsidrausti nuo atsakomybės, jeigu lieka bent mažiausia abejonė. Bet ar teisinga būtų dėl abejotinos abejonės aukoti garantuotai naudingą ir nuostabų dalyką – kūdikio žindymą? Teisėju tegu bus Jūsų gydytojas…

NAUDA MOTINAI: 2. APSAUGA NUO NĖŠTUMO

  • Posted on balandžio 18, 2010 at 9:00 pm

Jau senovėje žinota, jog žindymas nutolina moters galimybę vėl pastoti. Tačiau dvidešimtajame amžiuje dauguma gydytojų tai pavadino „bobučių prasimanymais“, o šimtai „patyrusių“ moterų yra pasiryžusios „liudyti net teisme“, jog žindymas nuo nėštumo neapsaugo. Trumpiausias atsakymas būtų toks: žindymas žindymui nelygu.

Vaisingumo esmė

Mėnesinių ciklų metu moters kiaušidėse, pakaitomis vienoje ir kitoje, bręsta po vieną folikulą, kuriame vystosi kiaušinėlis – moteriškoji lytinė ląstelė. Subrendęs folikulas plyšta ir iš jo išsilaisvina kiaušinėlis. Tai vadinama ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį ir juo slenka į gimdą. Jeigu tos kelionės metu kiaušinėlį pasitinka vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai, gali įvykti apvaisinimas. Gimda jau iš anksto ruošiasi priglausti naują gyvybę, “pakloja patalėlį”: jos sienelė sustorėja, o gleivinė pasidaro minkšta ir puri. Taigi kiaušinėlio išsiskyrimas yra būtinas apvaisinimui, o tinkamas gimdos pasiruošimas būtinas naujai gyvybei išlikti ir vystytis. Žinoma, jeigu kiaušinėlis neapvaisinamas, tai ir “patalėlis” nereikalingas – tuomet įvyksta menstruacijos: gimdos sienelės gleivinė pasišalina su krauju. Visus šiuos procesus valdo hormonai.

Folikulų augimą kiaušidėse skatina hipofizio hormonai gonadotropinai, o iš plyšusio folikulo kiaušidėje susiformavęs geltonkūnis gamina hormoną progesteroną, paruošiantį gimdos gleivinę apvaisintam kiaušinėliui priimti. Progesteronas taip pat slopina gonadotropinų gamybą hipofizyje, tuo būdu stabdydamas naujų folikulų brendimą kiaušidėse. Jeigu moteris pastoja, tada vaisiaus audiniai gamina geltonkūnį nuo sunykimo apsaugančias medžiagas, o geltonkūnis toliau produkuoja hormonus, slopinančius gonadotropinų sekreciją hipofizyje, ir mėnesinių ciklai laikinai sustoja. Ši pertrauka tęsiasi per visą nėštumą ir dar kurį laiką po gimdymo. O kiek ilgai ji užtruks, gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, bet labiausiai nuo kūdikio žindymo.

Antrasis prolaktino darbas

Kūdikiui žindant krūtį yra dirginamas spenelis ir nerviniai impulsai perduodami į motinos smegenis. Tuomet posmegeninė liauka hipofizis į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Krūtyse prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas verčia pieną tekėti link spenelio. Be to, šie hormonai atlieka ir kitus darbus. Oksitocinas padeda gimdai susitraukti po gimdymo, o prolaktino antroji užduotis – stabdyti folikulo brendimą ir neleisti kiaušinėliui ištrūkti į kiaušintakį. Tačiau šitai prolaktinui pavyksta tik tuo atveju, jeigu motinos kraujyje jo yra užtektinai daug. Taip būna žindoma dažnai (1pav.), kaip paprastai ir nori pagal savo poreikį maitinami kūdikiai. O jeigu žindymo epizodai yra reti, tik kas keturias valandas ir dar su netrumpesne kaip 6 valandų nakties pertrauka, kaip iš motinų reikalauta „tvarkaraštinio“ maitinimo laikais (dar visai neseniai, kai gimdė jūsų mamos!) prolaktino koncentracija tarp žindymų gali sumažėti tiek, jog nedaug skirsis nuo nežindančių moterų prolaktino koncentracijos kraujo plazmoje (2 pav.). Tuomet, aišku, folikulų brendimas kiaušidėse nebus pakankamai slopinamas ir moteris galės vėl pastoti.

Trys sąlygos

Maksimalus nuo nėštumo saugantis poveikis būna, jeigu (1) motina kūdikį maitina tik iš krūties, neduoda jam jokio kito maisto ar gėrimo ir žindo dažnai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną – keturių. Palanki aplinkybė yra kūdikio migdymas kartu, arba bent jau lovelėje šalia, ranka pasiekiamai. Prisilaikant šių patarimų ir, jeigu (2) dar nebuvo pirmųjų mėnesinių, apsaugos nuo nepageidaujamo pastojimo (3) iki 6 mėnesių po gimdymo statistinė tikimybė yra ne mažesnė kaip 98 procentai.

Mėnesinių atsinaujinimas yra galimai grįžtančio vaisingumo požymis. Tačiau jis nebūtinai reiškia, jog moteris jau pastotų, nes pirmieji (neretai net keli) mėnesinių ciklai, jei motina žindo kūdikį toliau, dar būna be ovuliacijų, o ir joms atsinaujinus, dar gali nepakakti hormonų, subrandinančių gimdą apvaisinto kiaušinėlio išsaugojimui. Šešių mėnesių „rėmai“ minimi todėl, kad maždaug nuo tokio amžiaus kūdikiams pradedamas duoti papildomas tirštas maistas ir dėl to retėja ir trumpėja žindymai bei ilgėja intervalai tarp jų. Tačiau jeigu papildomas maistas kūdikiui duodamas nedidelėmis porcijomis ir tik po žindymo, motinos vaisingumo slopinimas gali užtrukti dar gana ilgai.

Kam to reikia?

Gamtai rūpi viena – gyvybės Žemėje išsaugojimas. Ilgesnės pertraukos tarp gimdymų leidžia motinos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaisiaus vystymuisi, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol motina vaikui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.