Šiuo metu naršote puslapius su žymomis: 'kudikio zindymas'

VISKAS APIE ŽINDYMĄ (INTERVIU)

  • Posted on kovo 3, 2012 at 9:55 pm

Kalbino Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

  • INTERVIU
  • Nepakeičiamas kaip motinos meilė. Kas? Mintis pakalbinti vaikų gydytoją Kazimierą Vitkauską kilo dar skaitant jo monografiją tuo pačiu pavadinimu. Pakerėta nuoširdaus atsidavimo savo sričiai, besąlygiško tikėjimo moterimi-mama, atkaklumo laikantis savosios krypties ir įtaigaus knygos stiliaus, mintyse brandinau planą susipažinti su šiuo žmogumi. Kaip čia yra, kad iškilus gydytojas už pastangas prikelti žindymą tėvynėje Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos apdovanotas premija, o pačioje Lietuvoje retai kam žinomas? O nuostabi knyga, kurioje sudėta trisdešimties metų darbo patirtis, žinios iš specialių kursų bei seminarų užsienyje – retenybė, kuri turėtų sužavėti ne tik medikus, bet visus, kurie kaip nors prisideda prie vaikų auklėjimo. Taigi ilgai nedelsusi susisiekiu su gydytoju pediatru, tarptautinės Žindymo medicinos akademijos nariu ir užduodu klausimų, kurie padėtų gyvai atskleisti knygoje perteiktos informacijos esmę.

    Kazimierai, kaip jūs, medikas, išugdytas pirmenybę teikti cheminiams preparatams, pasukote tokiu natūralistiniu keliu: iš kur tas besąlygiškas pasitikėjimas žindymo privalumais?

    Žmonija užgimė laukinėje gamtoje ir jos gyvenimo ten istorija yra šimtus kartų ilgesnė, negu praleistoji tarp civilizacijos patogumų. Žindymas yra pačios Motulės Gamtos jau seniai seniai išrastas ir milijonus metų tobulintas žinduolių jauniklių (taip pat ir žmogaus) maitinimo būdas, kuriuo jiems teikiamas (kiekvienai rūšiai savas) pats natūraliausias maistas – motinos pienas. O kas galėtų būti geriau ar bent jam prilygti? Ar konservuotas „kūdikių maistelis” – „mišiniai”, kurie iš esmės yra kaitinimu į miltelius paverstas karvės pienas? Juk net ir suaugusiems žmonėms nepatariama valgyti tik konservus, juo labiau nuolat. Net ir šviežias gyvulių pienas žmogaus kūdikiui yra biologiškai svetimas savo sudėtimi, todėl gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą ir medžiagų apykaitą organizme, alergizuoti. Karvės piene tris kartus perdaug baltymų, bet trūksta arba visai nėra daugelio medžiagų, kurios būtinos mažo vaiko augimui ir vystymuisi bei atsparumui prieš ligas, nėra nei vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, kurios gali sunaikinti net ligas sukeliančias bakterijas.
    O žindymas kaip veiksmas yra svarbus normaliam vaiko psichikos vystymuisi ir labai naudingas mamos sveikatai: stabdo kraujavimą po gimdymo, gerokai sumažina osteoporozės ir krūties vėžio atsiradimo pavojų vėliau gyvenime. Deja, tada, prieš tuos trisdešimt metų, kai medicinos dėstytojai mus dar studentus vedžiodavo po vaikų ligoninių palatas, ir paskui, pradėjęs dirbti vaikų gydytoju, mačiau beveik vien tik iš buteliuko mišiniais maitinamus kūdikius. Profesoriai ir docentai vienos kitos paskaitos pradžioje dviem sakiniais pagirdavo motinos pieną kaip geriausią maistą kūdikiams, ir iškart kalbą nukreipdavo į tikrovę – tik nedaugelis kūdikiu juo maitinami, nes dauguma motinų savo pieno turi per mažai, o ir tas pats greitai pasibaigiąs. Kodėl? Ar moterys dvidešimtajame amžiuje sunkiau gyveno ir buvo mažiau pavalgiusios negu urviniais laikais? Kažin… Tikriausiai priežastys kitos.
    Kad ir kokia išpuoselėta ir įvairiausias argumentais savo sistemos teisingumą pagrindžianti būtų bet kokio ugdymo sistema, žmogus visą gyvenimą išlieka ieškotoju ir savyje suranda vietos naujoms žinioms, kitokiam požiūriui. Tai, matyt, įrašyta žmogiškojoje prigimtyje. Taigi, nepaisant viso to, ko buvau mokomas ir kas buvo „kalama į galvą“ studijų metais, manyje, ačiū Dievui, irgi liko vietos kūrybiškumui bei kitokio požiūrio atsiradimui ir vystymui. Kitas dalykas – viena yra mokytis iš vadovėliu ir autoritetingų profesorių (kuriuos, deja, kartais nuo realaus gyvenimo skiria gana stora „tikėjimo mokslo pasiekimais ir savomis nepaneigiamomis žiniomis“ siena), kas kita – mokytis iš gyvenimo. Tuometinė moksliška teorija per Sveikatos Apsaugos Ministerijos potvarkius liepė: kūdikį maitinti galima tik griežtai nustatytu laiku, kas keturias valandas, o per visą naktį jis ir mama privalą ilsėtis ir miegoti atskirai. Mano, ką tik „iškepto“ gydytojo šeimynėlėje problemos dėl to kilo jau pirmąją dieną po mūsų pirmojo vaiko sugrįžimo iš gimdymo namų. Dieną sūnaitėlis nenorėjo laukti valgio ne tik keturias, bet ir poros valandų, o naktį niekaip nesutiko užmigti „savo lovelėje“. Man, specialiai mokytam žmogui, tai iškėlė didelį galvosūkį. O mano žmona, kuri nebuvo „specialistė“, išeitį surado labai greitai: „nesąmonės tos taisyklės, aš dėl jų savo mylimiausio vaiko nekankinsiu – darysiu taip, kaip darė mano mama – tegu vaikelis valgo, kada nori, ir miega kartu!“ Problemos išsyk dingo be jokių komplikacijų. Dovydą mamytė sėkmingai žindė ištisus metus. Taip pat ir antrąjį mūsų berniuką, paskui dar ir dukrelę – ją net tris metus. Kaip paprasta: tik klausyk savo vaiko, o ne ministro tvarkaraščių! Bet taip lengva buvo tik savam bute…

    Praktikos pradžioje (1980 – aisiais – aut. past.) natūralaus žindymo idėja turėjo skambėti daugiau negu keistai. Ar nesijautėte kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais?

    Praktiškai būdavo taip: jau iš gimdymo namų daugelis mamų grįždavo su nebežindomu naujagimiu arba kartu su vaiku parsiveždavo ir „labdarinių“ mišinių, kuriais seselės jį girdydavo „pritrūkus motinos pieno“. Nenuostabu, nes pagal tuometines taisykles žindymo pradžia buvo atidėliojama mažiausiai šešias valandas, o pagimdytą vakare leisdavo prie krūties tik kitą dieną, naujagimiai laikyti izoliuoti nuo mamų skirtingose palatose, nesulaukę nustatytų retų maitinimo valandų – girdyti iš buteliuko gliukoze arba mišiniu. Bet kokie natūralaus maitinimo suvaržymai ir trukdymai paprastai veda į žindymo sutrikimus, spenelių skaudėjimą, krūtų guzus bei uždegimus ir… į tikrą ar įsivaizduojamą motinos pieno trūkumą. Laktaciją – motinos pieno gamybą – išgelbėti būtų galėjęs dažnas žindymas dieną ir naktį bent jau sugrįžus namo ir medikų pamokymai, kaip gerai kūdikį priglausti ir išlaikyti prie krūties. Tačiau į klausimą, ką daryti, jeigu gal būt trūksta pieno, gydytojos ir seselės paprastai atsakydavo patarimu maitinti kūdikį mišiniu ir įteikdavo mamai receptą į „pieno virtuvėlę“. O juk tai buvo laikai, kai mamytės turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas iki trejų metų, su grįžimo į buvusį darbą garantija! Rodos, idealios sąlygos auginti vaiką sveiką, o žindymas kaip tik būtų „sveikas gyvenimo būdas“ nuo pat gimimo. Deja, 1980-aisiais natūralaus maitinimo idėja jau merdėjo: bent iki keturių mėnesių amžiaus žindomų kūdikių Lietuvoje bebuvo likę tik 10 procentų, o dauguma nujunkyti nuo krūties per pirmąsias gyvenimo savaites.
    Buvau jaunas idealistas, įsivaizdavęs, jog privalau nuveikti kažką ypatingo, gero ne tik dėl savęs. Tai buvo laikai, kurios dabar be didelės simpatijos vadiname „sovietiniais“, o tada savo kailiu jutau tą ganėtinai nuožmų mūsų tautos likučių rusinimą ir susinimą. Žindymo propagavimas buvo savotiška rezistencija prieš okupantus. Kad ir mano vaikų bendraamžiai, jei ne laisvi, tai bent kiek laimingesni, labiau pamylėti ir sveikesni užaugtų… Kovojau (tada bet kokia aktyvesnė veikla ar darbas buvo vadinama „kova“) už „natūralų maitinimą“ (žodis „žindymas“ viešumoje laikytas gal net kažkiek nepadoriu) kaip sugebėjau, bet tikrai nuoširdžiai. Kiekvieną mano pediatrinės apylinkės mamytę įtikinėjau žindyti, prašiau ir liepiau (sovietijoje įsakymų labiau klausė). Mokiau kaip tai daryti sėkmingai – pagal savo „žindyk kūdikį visada kada jis nori“ teoriją, kurią susikūriau iš mano žmonos ir vaikų sėkmingo žindymo praktikos. Taigi pirmosios „vėjo malūnės“ buvo mano kolegės vaikų gydytojos, kurios nepritariančiai stebėjosi tokia „įžūlia anarchija“, o iš didelės viršininkės – Klaipėdos zonos pediatrės – gavau barti su įspėjimu, jog privalau laikytis Ministerijos patvirtintų kūdikių maitinimo Rekomendacijų. Bet aš buvau atkaklus. Net vežiodavausi į patronažus pas kūdikius svarstykles (to daugiau niekas nedarė) – kad jų mamos patikėtų, jog ir žindomas vaikas puikiausiai auga. Ten neretai susitikdavau ir antrosios rūšies „vėjo malūnėlius“ – močiutes, tų vaikelių mamyčių mamas ar anytas: „Iš kur to pieno bus pas mano dukrą, jeigu aš pati jo neturėjau? Girdžiau klijukais, o žiūrėk kokia didelė užaugo, išgyveno!“ Išgyveno ne visi…
    Mano žmonos pasakojo, kad jos mamytė per visą kelionę gyvuliniais traukiniais į pokario tremtį savo mažą dukrytę (pirmąją iš keturių!) maitino tik iš krūties ir į Sibirą nusivežė gyvą ir sveiką. O jos bendrakeleivė mokytoja, kuri nežindė pati, bet pirko pieną iš vietinių gyventojų stotyse, savo sūnelį kūdikėlį turėjo palikti pakelės kapelyje. Vėliau lygiai taip pat – žindymu – mano, tada dar būsimoji, uošvė išmaitino ir kitas tris jos dukreles (dvi iš jų gimusias tremtyje, kur nebuvo nei šiuolaikinių patogumų, nei skanumynų pertekliaus), kuriomis visomis, dabar jau suaugusiomis mamomis džiaugiasi jų laimingi vaikai ir Pasaulis. Trečiasis, pats plačiausias „vėjo malūnas“, buvo visuomenė, tada vadinta „liaudimi“. Žindymą ji laikė „žilos senovės atgyvena“, o net ilgiau kaip vos vieną mėnesį žindančias neretai pravardžiuodavo „karvėmis“. Čia jau vien individualiai „kovodamas“ nedaug pakeisi. Ėmiausi rašinėti žindymą giriančius straipsnius: „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ – rajoninėje „Kibirkštyje“ (1985 m.) ir „Dvi širdys – vienas plakimas“ – „Komjaunimo tiesoje“ (1987 m.) buvo pirmieji…

    Žinių natūralaus maitinimo klausimais sėmėtės Anglijoje, Škotijoje, Amerikoje. Kas ten kitaip negu Lietuvoje?

    Žinių išties pasitaikydavo pristigti. Tos, kurias gavau per medicinos studijas Universitete, buvo labai šykščios, netikros, iškreiptos. Vadovaujantis tuometiniu mokslu, žindymas („natūralus maitinimas“) buvo pakertamas nenatūraliomis priemonėmis kūdikiui vos užgimus. Viskas prasidėdavo savotiška tremtimi: tik iš tolo motinai parodžius naujagimį, juos abu išveždavo į skirtingas palatas ir leisdavo trumpam pasimatyti tik nustatytomis maitinimo valandomis. Tarsi kalėjime. Juk gamtoje jokia žinduolių rūšis su savo jaunikliais taip žiauriai nesielgia… Vien principingo šūkio „Žindyk, ir viskas bus gerai, nes tai natūralu!“, ne visada pakakdavo. Buvo mamyčių, verkiančių nuo spenelių žaizdų ir krūtų uždegimų, buvo neprivalgančių ir negreitai augančių kūdikių…
    Todėl reikėjo subtilesnio supratimo apie moters laktaciją ir kūdikio žindymo fiziologiją. Iš kur gauti žinių? Jokio interneto tada dar nebuvo… Tačiau didžiosiose Vilniaus bibliotekose pasistengęs rasdavau šiek tiek pažangesnės rusiškos literatūros, tarp jos – ir užsienio mokslinius straipsnius referuojantį žurnalą. O kai grįžo išsvajotoji Lietuvos Nepriklausomybė ir griuvo sienos, skiriančios nuo Europos, ėmė rastis ir naujų, labai viliojančių, galimybių. Bet aš… nemokėjau kalbų. Tiesa, mokykloje būta prancūzų kalbos pamokų, bet ji man kažkodėl nelabai patiko ir beveik nieko atminty neužsiliko. Todėl, jau keturiasdešimtmetis, skubiai ėmiausi mokytis pačios populiariausios tarptautinės kalbos, anglų: iš savo vaikų mokyklinių vadovėlių, bibliotekose persirašytų garso kasečių. Vėliau turėjau daug progų pasidžiaugti dėl šito savo ryžto! 1997 vasarą laimėjau savo pirmąją kelionę į užsienį. Į Londoną, miestą kurį buvau labiausiai svajojęs aplankyti. Su Jungtinių Tautų Vaikų Fondo (UNICEF) stipendija keliavau į keturių savaičių kursus „Žindymo politika ir praktika“ Londono Universiteto Vaiko Sveikatos Institute. Ten sužinojau daug naujo, vertingo ir įdomaus. O jeigu ko nepavykdavo gerai suprasti klausant paskaitas, galėjau pasitikslinti iš gausybės straipsnių ir naujausių to meto knygų, parsivežtų grįžtant namo. Už kokius nuopelnus ten papuoliau? Ką gi, į savo laišką-paraišką UNICEF‘ui įrašiau neblogus rezultatus, pasiektus prikeliant žindymo tradiciją savam krašte, sudėjau laikraščiuose ir žurnaluose publikuotus straipsnius, pranešimus, skaitytus Lietuvos gydytojų suvažiavimuose ir konferencijose, taip pat ir VII-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume. Sėkmė pastarajame, matyt, paliko neblogą įspūdį ir tautiečiams iš JAV, nes vėliau, kai 2001 m. vasarą susitikome Čikagoje (ten buvau pakviestas į jubiliejinę žindymą visame pasaulyje propaguojančios Tarptautinės Motinų Lygos – La Leche League – konferenciją) gavau Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjungos premiją už žindymo gaivinimą Tėvynėje. Tie 500 dolerių buvo pačiu laiku, nes grįžęs iškart galėjau atsiskaityti su pinigų tai kelionei skolinusiais draugais. Taigi vienas esminis skirtumas tuomet ir buvo tai, jog tos šalys buvo gerokai turtingesnės už mus… Ir gal todėl, o gal ir ne vien todėl – dosnesnės (iš Lietuvos valdžios ar organizacijų nesu gavęs nieko)… Pirmiausia todėl aš ir pamačiau Angliją, Škotiją, Ameriką… Vieną, Paryžių, Florenciją, Ženevą, Stambulą… Paprastai vykdavau į kokią nors Tarptautinę gydytojų konferenciją ar Pasaulinį Kongresą. Aš jiems – įdomų ir aktualų (žindymo renesansas tuomet buvo „ant bangos“) pranešimą, o jie, renginio organizatoriai, man už tai – atleidimą nuo dalyvio mokesčio, nemokamą apgyvendinimą, ekskursijas po posėdžių, kelionės išlaidų kompensavimą.
    Taigi, negalėčiau sakyti, jog būti „Don Kichotu“ visai neapsimoka – per žindymo propagandą aš, eilinis provincijos rajono poliklinikos pediatras, trijų vaikų tėvas, skaičiavęs, kaip su jais išgyventi nuo algos iki algos, pamačiau nemažai pasaulio, o kai kur nusiveždavau ir savo šeimynėlę…

    Skaitant jūsų knygą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ susidaro įspūdis, kad žindymas yra tam tikra gyvenimo kultūra. Ar teisingas mano pastebėjimas, kad žindymas formuoja ypatingą – darnų ir natūralų – mamos ir vaiko ryšį?

    Manau, pastebėjote ir įvardijote labai tiksliai – natūralus kūdikio maitinimas iš tiesų atspindi tam tikrą gyvenimo kultūrą. Pradedant nuo pradžių – iš kur kyla natūralaus kūdikio maitinimo siekis? Tikriausiai iš požiūrio, jog vis dėlto kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra „protingosios gamtos“ pėdsakas, įrašytas instinktų (fiziologiniame lygmenyje) ir intuityvaus žinojimo (dvasiniame ir psichologiniame lygmenyse) pavidalais. Vadovaujantis tokiu požiūriu kyla pasitikėjimas savo jėgomis, nes suprantame – žinios, kurias gauname iš autoritetingų patarėjų, medicinos vadovėliu ir pan. dar nėra viskas, turime kažką daugiau. Kodėl visuomenė išgyveno, kai visų šių žinių dar nebuvo? Tikriausia todėl, kad Kūrėjas į kiekvieno prigimtį įrašė tai, ką žmogus privalo ne tiek žinoti, kiek jausti – jausti tai, kas yra teisinga jam ir kitiems. Motinos, kurios pasitiki savo natūralia prigimtimi, dar turi tą vidinį intuityvųjį žinojimą, ko reikia jų kūdikiui.
    Pažiūrėkime, pasitaiko motinų, kurios nei lankiusios kokių specialių kursų, nei turėjusios kūdikių priežiūros patirties, bet kažkokiu stebuklingu būdų sugeba rūpintis savo naujagimiu ir išvengti įvairiausiu problemų. Kodėl? Todėl, kad daugelis dalykų yra įrašyta prigimtyje, todėl kad šios moterys pasitiki savo intuityviuoju žinojimu ir juo vadovaujasi. Taigi motinos pasikliovimas savo iš natūralios prigimties kylančiu intuityviu žinojimu, kuria darnų ir natūralų mamos vaiko ryšį, nes jis paremtas ne kažkieno primetamomis žiniomis ir nesibaigiančiais (kartais ir vienas kitam prieštaraujančiais) patarimais, o natūraliu žinojimu, intuicija, gamtos padovanotais instinktais. Visa tai palaiko Gamtos nustatytą tvarką ir natūralumą. O faktinis žmogiškųjų ryšių audimas ir formavimas darniai ar nedarniai, su atitinkamomis pasekmėmis, vyksta kasdien.
    Žindymo sėkmei reikia, kad mama labai įsiklausytų, įsijaustų į vaiką – nors ir labai mažą, tačiau žmogų, subtiliai suprastų jo poreikius ir norus. Tai, toli gražu, ne visada sutampa su valingais iš šalies primestais viršininkiškais kūdikių maitinimo tvarkaraščiais, kurių anksčiau būdavo privaloma laikytis. Mama tada turėjo būti klusni tvarkaraščio vykdytoja, o kūdikis – mažasis žmogus – beveik niekas kaip subjektas, tik objektas, kurį reikia ir galima užpildyti maistu Sveikatos Apsaugos Ministerijos metodiniuose nurodymuose nustatytomis valandomis. Tvarkaraščio vykdymas buvo siektinoji vertybė ir laikytas svarbesniu už būdą ir turinio – maisto – rūšį: mamos ir vaiko santykiai turėjo vystytis pagal visuotinį liepiančio viršininko ir vykdančio pavaldinio modelį, kuris buvo diegiamas kaip pagrindas vėlesnei „tvarkingai“ nemąstančio bet įsakymus besąlygiškai vykdančio „tarybinio piliečio“ veiklai darželyje, mokykloje, darbe…
    Žindymas yra aukščiausio mandagumo kultūra, tobulo bendravimo pasireiškimas, natūrali demokratija: buteliuką gali diktatoriškai įsprausti net ir nenorinčiam valgyti/gerti kūdikiui į burną: pro čiulptuko skylę liesis skystis, ir vaikas bus priverstas jį ryti, nes antraip mirtinai užspringtų. Nemandagiai kūdikį pažindyti beveik neįmanoma, nes žindymas yra darbas/veikla, kuriam atlikti reikia darniai derančio abipusio noro ir sutikimo. Žindymas vaikui teikia ne tik patį geriausią maistą, bet ir saugumą, greitą ir užtikrintą nusiraminimą, garantiją kad yra mylimas… Taigi žindymas yra tolygus meilei. Jie abu – NEPAKEIČIAMI!

    O kaip tėtis? Kur čia jo vaidmuo?

    Tėtis yra labai svarbus ir absoliučiai reikalingas. Žinodamas, jog kūdikio žindymas yra nepakeičiamai svarbus, ir kad tai yra toks darbas, kurio negali padaryti niekas kitas, o tik kūdikio mama, ir suprasdamas, kad to darbo negalima atidėti kitai savaitei, dienai ar net valandai, tėtis pasistengs visomis savo galiomis ir išgalėmis padaryti taip, jog mama turėtų kuo geresnes galimybes ir sąlygas šitą jos ypatingąją pareigą, „pagrindinį etatą“, atlikti kuo geriau.
    Tėvas privalo užtikrinti namų gerovę, gyvenimo stabilumą, šeimos saugumą, maistą, stogą ir ramybę moters/žmonos sieloje. Ir… lovą, kurioje sutilptų visi – mama, tėtis ir kūdikis. Antraip, kūdikiui būti šalia mamos – pirmenybė!
    Kažkodėl dabar vėl darosi madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas ir patirtų su juo neapsakomą ryšį. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir (!) tėvas gautų atostogas. Tam, kad pasidžiaugtų savo atžala, pasirūpintų namais ir… padėtų žmonai/mamai, bet ne ją pavaduotų. Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku. Pavyzdžiui, masažuodamas kūdikį ir padarydamas jam kasdienę mankštelę arba maudydamas, žaisdamas su mažyliu, kalbindamas jį ir išeidamas su juo pasivaikščioti, tėvas išties būtų ir daug artimesnis vaikui ir patirtų tikrąją tėvystės laimę.

    Visi tėveliai svajoja apie sveiką vaiką. Kokia žindymo reikšmė šiame kontekste?

    Žindymas yra sveikas gyvenimas nuo gimimo. Tai būdas, kuriuo kūdikiui tiekiamas pats sveikiausias maistas, teikiantis viską, ko reikia kūdikiui gerai augti ir vystytis. Jis visada šviežias, šiltas ir švarus. Žindymas kūdikį saugo nuo infekcijų ne tik sumažindamas galimybę ligų sukėlėjams patekti į vaiko organizmą per užterštą maistą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais faktoriais – antikūnais. Su juo mama atsiunčia net ir gyvų ląstelių, galinčių gaudyti ir naikinti pavojingus mikrobus. Neveltui kai kurios tautos motinos pieną vadina „baltuoju krauju”.
    Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą: Todėl žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis, negu nežindomų. Kai žmonės guodžiasi, jog „kūdikėlis paaugs ir nebesirgs taip dažnai”, jie tais žodžiais išsako savo įspūdžius apie daugumos mažų vaikų sveikatą. O dauguma, deja, dar žindomi per trumpai, todėl ir ligoti. Neretai nuoširdžiausi gydytojo norai padėti, patarimai ir detalūs paaiškinimai kaip maitinti kūdikėlį, atsimuša moters sąmonėje kaip žirniai į sieną. Ji mieliau klauso kaimynių, anytų, draugių ir bendradarbių, kurių kiekviena save nori rodyti pavyzdžiu: štai aš nežindžiau savo vaikų, o užaugo… Taip, užaugti visi mes šiaip taip užaugame. Bet, žiūrėk, dar nė kariuomenėje netarnavusiam vaikinui streikuoja skrandis, dar negimdžiusiai jaunai moteriai jau sopa inkstus, daugelis žmonių kenčia diskomfortą dėl alerginių bėrimų, astminio dusulio, nemažėja vaikų ir paauglių, kurių jaunystės džiaugsmus apkartina nutukimas ir visos dėl to kylančios problemos ir ligos. Kai gydytojai tas ligas gydo, jau nelengva atrasti, kur slypi jų šaknys. O jos dažnai sudygsta jau tada, ankstyvajame gyvenimo laikotarpyje…

    Knygoje apstu informacijos, medicininių terminų. Nepaisant to, aš ją tarsi „prarijau“ (320 puslapių perskaičiau per 2 dienas; panašiu tempu prisipažino skaičiusi ir ją man padovanojusi draugė.) Ar niekada nesvajojote apie rašytojo karjerą?

    Ne, apie tai nesvajojau. Tik svajojau „padaryti daugiau“: kad pagal savo išgales prisidėčiau prie kūdikių žindymo tradicijos atgimimo Lietuvoje. Išties mūsų šalies kūdikių žindymo rodikliai buvo kone patys žemiausi gal būt net viso pasaulio mastu. O Žemaitijoje – žemiausi Lietuvos mastu. O Plungės rajone – žemiausi Žemaitijos mastu! Taigi papuoliau į pačią tinkamiausią „kovoti už natūralų kūdikių maitinimą“ vietą mūsų planetoje! Ir atėjo toks metas, kai informacijos sukaupęs buvau tikrai nemažai, o paskleisti ją galėjau tik santykinai nedaugeliui. Galvoje jau šmėstelėdavo nedrąsi mintis, jog būtų gerai viską sudėti į vieną vietą – pvz., knygą, kuri galėtų būti žinių apie žindymą kupinu šaltinėliu mamoms, šeimoms. Prie „starto linijos“ mane netikėtai pastatė pats likimas, kai sužinojau, jog rajonuose, taip pat ir mūsų, kasmet būna rengiami Sveikos gyvensenos projektų konkursai. Parašiau tokią programą, kurios esmė buvo išleidimas knygos, nemokamai „bibliotekos principu“ dalinamos jaunoms mamoms ir medikams, kurių darbe tokios žinios reikalingos. Konkurse laimėtų pinigų pakako sumokėti tik redakcijai už maketo paruošimą ir spaustuvei už 200 knygų spausdinimą. Man neteko nei cento. Tačiau… gavau kompiuteriu paruoštą knygos maketą! O jo pagrindu aš pats (pamokytas ir padedamas mano sūnaus informatiko) jau galėjau kurti maketą naujai, pataisytai ir papildytai, knygai. Ir tada vėl pasvajojęs ėmiausi padaryti dar daugiau: po metų parašiau panašius projektus jau visų keturių Telšių apskrities rajonų sveikos gyvensenos konkursams. Trys iš jų laimėjo knygų (atitinkamai kiekvieno iš tų rajonų poreikiams) išspausdinimo finansavimą, o mano liūdesį dėl nesėkmės ketvirtajame (didžiausiame ir turtingiausiame – Mažeikių rajone) prablaškė geras draugas, pataręs ir padrąsinęs išleisti kažkiek knygų pačiam ir paskolinęs dalį reikalingų pinigų. Ir taip 2009 metų pabaigoje pasaulį išvydo du knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ variantai: (1) mėlynais viršeliais – nemokamai dalinamos nėščioms mamoms ir medikams tik Plungės, Rietavo ir Telšių rajonuose ir (2) rudais viršeliais, kurias galima rasti knygynuose visoje Lietuvoje.

    XXI amžiuje mes tarsi „atkasame“ iš užmaršties tas senąsias tiesas, kurias puikiai išmanė mūsų protėviai. Kaip manote, kodėl buvome jas pamiršę? Ką daryti, kad šios klaidos nebekartotume?

    Iš tiesų, gaila, kad tai, kas mūsų protėviams atrodė teisinga, natūralu ir priimtiniausia, vėliau buvo išstumta ir viso to vietą užėmė kiti dalykai, paremti labiau žmogaus proto produktais, nei natūraliu teisingumo pajautimu, kylančiu iš vidinio intuityviojo žinojimo. Matyt, taip surėdytas pasaulis – vystymasis vyksta banguojant – norime patobulėti, į aukščiausią vietą iškeldami protą, deja, pamirštame išmintį ir tokiu būdu tik „grįžtame keliais laipteliais žemiau“. Taigi, tikslas pakilti, sukelia pasekmes – nuosmukį. Paradoksalu, bet taip yra. Ką padarysi, mokomės ir tobulėjame darydami klaidas. Svarbiausia, kad tai, ką žinojome, niekur nedingsta, o vis dėlto prasimuša į paviršių ir su dar didesniu pasitikėjimu skinasi sėkmės kelią. Ką daryti, kad nebekartotume klaidos? Klaidų visada bus. Jei klaidos nedarys 99 iš 100 žmonių, 1 vis tiek padarys, jei jo tobulėjimui to reikės. Nebūkime perfekcionistai ir palikime vietos netobulumui, kurio pasaulyje irgi turi būti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Tačiau, gera žinia yra ta – kol nepadarai klaidos, nežinai, kad tai klaida, o kai klaida jau padaryta, nebereikia jos daryti, nes ji jau įvardijama kaip „klaida“. Taigi, nusisukimas nuo natūralaus kūdikių maitinimo papročių mums jau parodė, kad tai buvo klaida, taigi, gal antrojo karto nebereikės?

    Viename iš mamų portalų perskaičiau tokią mintį: „Jei nežinai, kaip būti mama, tai žindai, žindai, ir pamažu išmoksti.“ Kaip jūs, kaip medikas, šį teiginį komentuotumėte?

    Žindymas gerina sąveiką tarp motinos ir kūdikio. Maitinimas krūtimi užtikrina, jog kūdikis yra liečiamas, dažniau paimamas ant rankų, paglostomas ir priglaudžiamas. Krūties juk nepaliksi, kaip buteliuko, įstatyto kūdikiui į burną, ir neišeisi „svarbesnių darbų dirbti“. Maitinant dirbtinai, iš buteliuko, kūniškas kontaktas neišvengiamai nyksta.
    Dvidešimtojo amžiaus viduryje buvo išvedinėjama „teorija”, jog nereikia kūdikio „be reikalo” imti ant rankų, nešioti, myluoti, nes jis „pripras ir išleps”. Tačiau kūdikiai, kuri, gyveno prieglaudose ir gavo visą jiems reikalingą maistą, neaugo; jiems trūko būtent to artimo kontakto su žmogumi, lietimų ir glostymų, kurie svarbūs net ir maisto įsisavinimui, nes skatina virškinimo fermentų išsiskyrimą.
    Sakoma, jog kūdikį reikia priglausti bent keturis kartus per dieną, kad jis išgyventų, aštuonis kartus – kad būtų sveikas, dvylika – kad būtų laimingas. Kūdikiui žindant krūtį, motinos kūno viduje vyksta ir grynai biologiniai procesai Po smegenimis esančioje liaukoje hipofizėje gaminasi ir į kraują išsiskiria hormonas prolaktinas. Jo pavadinimas yra lotyniškų žodžių junginys „pro lactum“ reiškiantis „dėl pieno“, arba „pieną skatinantis“, tačiau tai dar ne viskas; jis taip pat yra ir „motinystės hormonas“ – raminantis ir sutaikantis. Kaip tik prolaktino didesnės koncentracijos motiną daro labiau globojančia, negu tėvas. Jeigu laboratoriniams gyvūnams suleidžiama prolaktino, jie ima elgtis „motiniškai“. Tačiau ir jausminė patirtis labai svarbi motinystės brandai. Su kūdikiu nuolat būnanti motina labiau supranta jo elgesį. Stebėdama vaiko kvėpavimo ritmą, miego pobūdį, veido išraiškas, girdėdama verksmą, atpažįsta alkio, skausmo ir nerimo niuansus jo balse. Pagal tuos požymius, tarsi kūdikio jai siunčiamus ženklus, motina išmoksta suprasti kūdikio poreikius. Kai kūdikis ir motina yra harmonijoje vienas su kitu, jie įsijaučia vienas į kitą. Dauguma tėvų-vaikų, o ir bendrai šeimos, visuomenės, ar net žmonijos problemų iškyla dėl nejautrumo, nenoro suprasti viens kito poreikius, nepasitikėjimo. Visi naujagimio, kūdikio, vaiko poreikiai yra pasireiškimas jame esančios gyvybės vystymosi programos, kuri verčia mažajį žmogų sąveikauti su aplinka. Todėl kūdikio poreikių tenkinimas yra ne lepinimas, bet sąlygų vaikui vystytis sudarymas.

    Knyga iliustruota menininkų paveikslais, kuriuose matome gražią moterį. Šis estetikos dvelksmas transliuoja mintį: Motinystė yra menas. Ar tokia ir yra jūsų knygos žinutė?

    Ačiū už įdomų pastebėjimą – iš tiesų, šie menininkų paveikslai pateikia gražią, laimingą, ramybę skleidžiančią moterį-motiną. Manau, tikri meno kūriniai yra tie, kurie paliesdami kiekvieno žmogaus sielą, jį įkvepia taip pat kurti meną.
    Menas skatina meniškumą, skatina sukurti kažką naujo ir išreikšti save. O kur daugiau, jei ne motinystėje moteris gali labiausiai save atskleisti? Menas yra tai, kam reikalingas nuolatinis aktyvumas ir kūryba, o argi motinystė nėra būtent tokia sritis?
    Juk moteris kiekvieną akimirką dalyvauja savo vaikelio gyvenime ir galima drįsti sakyti – kuria jį arba bent jau prisideda prie jo kūrybos. Bet kokiam menui būdingas unikalumas, autentiškumas ir savęs per meną pratęsimas už savo ribų. O juk motinystė yra pats nuostabiausias savęs pratęsimas už savo ribų – auginant savo vaikelį ir atiduodant jam tai, ką savyje motina turi geriausia – ji save realizuoja pačiu nuostabiausiu būdu.
    11. Ką galėtumėte palinkėti merginoms ir moterims, esamoms ir būsimoms mamoms?
    Moterys turi nuostabią dovaną – jų prigimtis surėdyta taip, kad jos sugeba giliau pasisemti žinių iš savo intuicijos, jos turi artimesnį prigimtinį jausminį ryšį su Kūrėju, jos pačios yra Didžiosios kūrėjos – naujos gyvybės priėmėjos, puoselėtojos, augintojos.
    Mano didžiausias palinkėjimas – merginos, moterys, esamos ir būsimosios mamytės, puoselėkite savo prigimtinį žinojimą, semkitės tos išminties, kuri glūdi Jūsų kolektyvinėje pasąmonėje, o paprasčiau kalbant – išminties, kuri sukaupta per amžius visų mūsų protėvių ir įrašyta Jūsų vidiniame potenciale, užkoduota genuose. Nepasikliaukite aklai kitų žmonių, gal net ir „specialistų“ primetama nuomone, neskubėkite lengvabūdiškai jos vykdyti, bet pirmiausia paklauskite savęs: „Ką manau aš pati, ką man šiuo klausimu pasakytų Išmintingoji moteris, glūdinti mano viduje?“ Pasitikėkite savimi. Jumyse yra visa, ko jums reikia. Iš daugybės informacijos šaltinių, kuriais yra perkrautas dabartinis informacinės visuomenės pasaulis, atsirinkite tai, kas iš tiesų yra sveikiausia, naudingiausia ir kokybiškiausia Jums, Jūsų mažyliui ir laimingam Jūsų šeimos gyvenimui.

    * * *

    2012 m. kovo 17 d., 11 val.

    Kviečiame į pirmąją Kaune

    knygos ,,Nepakeičiamas kaip motinos meilė” autoriaus
    Kazimiero Vitkausko paskaitą

    „Naujagimio ir kūdikio žindymas“

    Paskaitos turinys:

    I dalyje „RINKIMĖS GERIAUSIĄ!“ aptarsime mamos pieno ir žindymo naudą.
    II dalyje „ŽINDYMO MOKSLAS“ apžvelgsime: (1) su žindymu susijusią mamos ir kūdikio anatomiją ir fiziologiją, (2) sėkmingo žindymo principus ir (3) pasitaikančias problemas.
    III dalyje „GIMIMO DIENA“ susipažinsime su naujagimio žindymo pradžia.

    Paskaita nemokama
    Trukmė 1,5 val. + 30 min. bendravimui ir atsakymams.

    Paskaita vyks Vytauto Didžiojo Universiteto 422 auditorijoje, Donelaičio g. 52.

    Išankstinė registracija pageidaujama, tačiau nebūtina.
    Prašome rašyti vitk@takas.lt arba skambinkite tel. 8-651-26052 ir 8-615-62575

    KAS LIKS IŠ ŽINDYVĖS KRŪTŲ?

    • Posted on spalio 19, 2010 at 9:37 pm

    Daugelis moterų skuba kuo greičiau užbaigti kūdikio žindymą, nes nerimauja dėl galimo pavojaus savo krūtų formai.

    Gamtos programa

    Pagal gamtos „programą“ moterų krūtys yra sutvertos kūdikiams maitinti. Todėl kiekvienoje iš dviejų krūtų yra pieno liaukos. Jos susideda iš 15-20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiančiojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą.

    Pokyčiai krūtyse prasideda dar gerokai prieš kūdikio gimimą. Veikiant nėštumo hormonams, krūtyse vyksta žymūs pasikeitimai ruošiantis pieno gamybai – auga ir vystosi liaukinis audinys ir latakėliai. Išvešančiam liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl jau nėštumo metu krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio. Krūtų didėjimas yra ankstyvas nėštumo požymis. Tikriausiai daug anksčiau, negu nebesuėjo sijono užtrauktukas, Jūs pastebėjote, jog nebeužsisega marškinėlių sagutės. Taigi krūtys nėštumo metu padidėja neišvengiamai, nepriklausomai nuo pačios motinos valios žindyti ar nežindyti savo vaikus. Prieš gimdymą krūtų svoris būna maždaug padvigubėjęs. Kartu padidėja krūtų tūris, jų paviršiaus plotas. Taigi tempiasi ir krūtų oda. Jeigu po gimdymo moteris kūdikio nežindo, neveikiančios pieno liaukos involiucionuoja, t.y., susitraukia. Krūtys, dėl santykinio ją dengiančios odos pertekliaus, daugiau ar mažiau nukars ir jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų. Jeigu motina kūdikį žindo, tuomet gali atsitikti visaip.

    Iš kur ta baimė?

    Anksčiau buvo visuotinai paplitusi praktika kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį. Kai kūdikis maitinamas retai, pavyzdžiui, tik kas 4 valandas, ir net visą naktį nežindomas, tokiu atveju jis labiau išalksta ir, kad pasisotintų, turi valgyti dideliais kiekiais. Taigi ir pieno liaukos skatinamos pagaminti ir sukaupti kiekvienam maitinimui labai daug pieno. Krūtis dėl to labai padidėja, o jos oda yra atitinkamai labiau ištempiama. Jeigu dar ir po kiekvieno žindymo pienas ištraukiamas “iki paskutinio lašo” (o taip irgi buvo rekomenduojama ir dažniausiai daryta krūtį masažuojant rankomis – taigi dar papildomai tampant jos odą) motinos organizmui tai yra tarsi pranešimas, jog pieno buvo per mažai ir reikia jo gaminti dar daugiau. Susidaro “užburtas ratas”, verčiantis motinos pieno liaukas nuolat gaminti per daug pieno, o krūtis dar labiau padidėti, tad jų oda dar labiau ištempiama. Nujunkius kūdikį, kai pieno liaukos pasidaro nebeaktyvios ir dalinai sumažėja, ištemptos odos lieka gerokai per daug ir krūtis labiau nutįsta. Taigi krūtis gali išsitampyti, bet ne dėl kūdikio normalaus žindymo. Taip būna dėl jų abiejų „prievartavimo“: kūdikio – verčiant jį peralkti ir išbadėjus valgyti dideliais kiekiais, o krūties – priverčiant ją gaminti pieną nenormaliai dideliais “potvyniais”. Didžiulės ir sunkios kai kurių žindančių moterų krūtys, kurios paskui, jau nujunkius kūdikį, nukąra ir atrodo nebe labai gražios – yra ne gamtos išdaiga, o pačių žmonių nenatūralaus elgesio su jomis pasekmė.

    Gamta yra gera

    Gamta tikrai nesuinteresuota moteris kuo greičiau “sudėvėti”. Koks kūdikio maitinimas yra natūralus? Gamtoje laisvai gyvenantys labiausiai į žmones panašūs žinduoliai yra žmogbeždžionės. Gorilos ir šimpanzės savo jauniklių vienų nepalieka, o nešioja įsikibusius nagais į gaurus ir maitina juos dažnai visą parą. Taigi ir santykinai nedideliais pieno kiekiais kiekvieną kartą. Antropologai pastebėjo, jog ir necivilizuotose žmonių gentyse moterys kūdikius visą laiką nešiojasi su savimi, migdo šalia ir žindo taip pat dažnai. Būna, jog net po kelis kartus per valandą. Natūraliai, pagal savo poreikius maitinamas kūdikis, jeigu nori tik „atsigerti“, žinda trumpai, iš motinos krūties paimdamas tik liesesnįjį pradinį pieną, labiau išalkęs – žinda ilgiau, kad „prisišauktų“ ir riebesnį galinį pieną. Ne laikrodis, o pats vaikas geriausiai žino, kada ir ko jam reikia.

    Jau anksčiau, kovo „Mamos žurnale“ įsitikinome, kad būtent dažnas žindymas yra motiną tausojantis, nes saugo ir nuo naujo, per ankstyvo nėštumo. Kaip tik dažnas žindymas tausoja ir motinų krūtų grožį. Žindant dažnai, kūdikis pieno suvalgo po mažiau, mažiau jo „užsisako“ kitam maitinimui. Todėl ir krūtų apimties svyravimai būna santykinai mažesni, taigi ir mažiau ištampoma krūtų oda.

    Krūtys – ne taupyklės

    Sotumo jausmas labai priklauso nuo riebalų kiekio maiste. Mokslininkai yra nustatę, jog riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Kuo dažniau moteris žindo kūdikį, tuo riebesnis jos pienas. Ilgai užsibuvęs krūtyje, joje „taupomas“, pienas liesėja. Pirmiausia atgal į kraują pro latakėlių sieneles pradedami rezorbuoti riebalų molekulės iš „pradinio“ pieno, kuris yra jau arti spenelio ir ilgiausiai laukė savo panaudojimo. Taigi, kad pajustų sotumą, retai maitinamas kūdikis liesesniojo pieno turi gauti santykinai daugiau, negu dažniau žindantis – riebesniojo. Iškart po daug, bet lieso ir saldaus pradinio pieno gavęs, retai žindomas kūdikis gali net viduriuoti, kęsti skausmus dėl pilvo pūtimo. Tai ypač būdinga naujagimiams. Saikingai, bet dažnai žindantys, nors tuštinasi minkštai (motinos pienas saugo nuo vidurių užkietėjimo), bet neviduriuoja, jiems rečiau pasitaiko pilvo pūtimas ir diegliai.

    Geriau dažniau

    Valgyti saikingai nuo ankstyvos vaikystės ir išsiugdyti tokį įprotį labai naudinga. Juk ir vienas iš suaugusiųjų sveikos mitybos principų yra būtent toks: geriau dažniau, bet nepersivalgant. Nepavydėkite mišiniais savo kūdikį maitinančiai motinai, jeigu ji girsis, kad jos vaikas ilgiau miega ir rečiau prašo valgyti. Karvės pienas, iš kurio gaminami beveik visi mišiniai, yra daug sunkiau virškinamas ir skrandyje užsibūna beveik du kartus ilgiau negu motinos pienas. Kitą fiziologijos dėsnį galėtume apibūdinti taip: kai pilvas sunkiai dirba – smegenys bejėgiškai snaudžia. Taigi kai žinduklis kūdikėlis jau seniai vėl guvus ir aktyviai gyvena domėdamasis pasauliu ir džiugindamas tėvelius, „buteliuko vaikas“, ilgai ir sunkiai virškindamas, ilgai ir sunkiai pramiega daug savo vienintelio gyvenimo valandų.

    Jau minėjau, jog krūtų dydis priklauso ne vien nuo pieno liaukų, esančių jose, tūrio, bet ir nuo jungiančiojo, o ypač riebalinio, audinio kiekio. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, išvešant liaukiniam audiniui, jam vietos krūtyje “suteikia” dalinai sumažėjęs riebalinis audinys. Neskubus ir palaipsnis vaiko nujunkymas leidžia ir krūtų audiniams pamažu „susikeisti vietomis“ ir riebaliniam audiniui vėl tolygiai užpildyti dalinai susitraukiančių pieno liaukų vietą. Taigi net ir ilgai trunkantis žindymas, jeigu kūdikis maitinamas dažnai, pagal jo natūralų poreikį, motinos krūtų „nesugadina“.

    Kazimieras Vitkauskas, 2010.

    ŽINDANČIOS MOTINOS VAISTAI

    • Posted on balandžio 21, 2010 at 3:50 pm

    Medicinos mokslas įrodė ir gydytojų praktika patvirtina, jog motinos pienas – pačios gamtos sukurtas ir milijonus metų tobulintas – yra geriausias maistas kūdikiui ir net saugo jį nuo daugelio ligų. Teikdamas saugumo jausmą, žindymas svarbus vaiko psichinei brandai bei santykių su motina ir visoje šeimoje harmonijai. Žindančios moters sveikata irgi laimi. Deja, kaip ir kiti žmonės, žindančios motinos kartais suserga, prireikia vaistų… Ką tada daryti? Ar galima žindyti geriant vaistus?

    Nereceptiniai vaistai nepavojingi

    Laimei dauguma nereceptinių vaistų žindomiems kūdikiams reikšmingo pavojaus nesukelia. Tačiau nenustatinėkite diagnozės ir neskirkite gydymo sau pati. Tai geriau padarys profesionalas – gydytojas. Bet jeigu karščiuojate ar kenčiate skausmą, jau laukdama pagalbos galite išgerti vaistų nuo temperatūros ar skausmo. Acetaminofenas (paracetamolis) ir ibuprofenas žindomam kūdikiui nepakenks, nes į motinos pieną patenka tik labai maža motinos išgertų šių vaistų dalis. Be to, jie nėra toksiški ir tinka net naujagimių gydymui. Taip pat saugus yra ir aspirinas (acetilsalicilo rūgštis), jeigu vartojamas ne ilgai, o tik vieną kitą kartą.

    Kosulį raminantys ir atsikosėti padedantys vaistai su ambroksoliu ir ecetilcisteinu, dusulį lengvinantis salbutamolis ir kiti vaistai nuo bronchų astmos jokio pavojaus žindomam kūdikiui nekelia.

    Antibiotiką galima pasirinkti

    Gydytojui būtinai pasakykite, jog esate kūdikį maitinanti motina ir žindymą norite tęsti. Jis parinks tokius vaistus, kurie nepakenktų kūdikiui. Jeigu prireiktų antibiotikų, tai galima rinktis, pavyzdžiui, iš tų, kuriais būna gydomi ir susirgę vaikai. Natūralių ir sintetinių penicilinų, gentamicino, daugumos cefalosporinų, eritromicino ir azitromicino mažiau kaip 1 procentas nuo motinai paskirtos dozės patenka į jos pieną, o iš pieno į kūdikio kraują – dar mažiau. Retai pasitaiko alergija antibiotikams, o gydymui tęsiantis ilgiau, kūdikį reikia stebėti dėl galimos pienligės ar viduriavimo. Tačiau rizika nedidelė, nes motinos pienas padeda žarnyne išlaikyti normalią mikroflorą. Jeigu galima pakeisti kitais antibiotikais, žindančiai motinai geriau neskirti, ypač ilgais kursais, tetraciklino ir levomicetino

    Priešgrybeliniai ir prieštuberkulioziniai vaistai nėra kontraindikacijos žindymui. Bet aktyvioje plaučių tuberkuliozės stadijoje motina neturėtų būti kartu su kūdikiu, kad jo neužkrėstų. Šios infekcijos bacilos plinta per orą, į pieną jos nepatenka. Taigi kūdikį dirbtinai (pientraukiu) ištrauktu motinos pienu gali maitinti kitas, jį prižiūrintis, žmogus.

    Atsargumo reikalaujantys vaistai

    Žindančios moterys patiria ne tik natūralios motinystės teikiamą aiškią gyvenimo prasmę, bet ir raminantį žindymo metu pagausėjančių hormonų (prolaktino ir oksitocino) poveikį. Dėl to neretai būna visiškas ar bent dalinis, psichinių ligų simptomų išnykimas, laikinas pasveikimas nuo depresijos, epilepsijos. O jeigu gydymo reikėtų, daugelis švelniai veikiančių prieštraukulinių ir raminančių vaistų žindomam kūdikiui nekenkia. Prireikus stipresnio, išmanąs gydytojas specialistas parinks Jums geriausiai tinkantį. Dėl teoriškai galimo kūdikio smegenų veiklos slopinimo, galinčio pasireikšti neįprastu mieguistumu, kvėpavimo retėjimu, aktyvumo ir apetito sumažėjimu, žindančiai motinai derėtų labai atsargiai elgtis su antidepresantais ir kitais psichotropiniais, ypač raminančiaisiais, vaistais, negerti jų daugiau ir didesnėmis, negu paskirta gydytojo, dozėmis.

    Ir nuo kraujospūdį mažinančių vaistų toksinio poveikio žindomiems kūdikiams paprastai nebūna, tačiau patariama stebėti ar nepasidarys mažylis vangesnis, neretės jo pulsas.

    Kartais žindyti draudžiama!

    Kai radioaktyvūs cheminiai junginiai yra naudojami motinos tyrimams, būtina laikinai padaryti žindymo pertrauką, kadangi tos medžiagos gali patekti į pieną ir kelti pavojų kūdikio sveikatai. Įvairios radioaktyvios medžiagos organizme užsibūna nevienodą laiką, nuo 12 valandų iki savaitės. Todėl dar prieš paskiriant tokį tyrimą, perspėkite gydytoją, kad norėsite žindymą tęsti. Jis paaiškins, kada vėl galėsite žindyti. O iki tol Jums teks pieną iš krūtų ištraukinėti rankomis arba pientraukiu ir išpilti. Taip darykite, kad pieno gamyba krūtyse nesustotų. Jeigu motina radioaktyvios medžiagomis yra gydoma, kūdikio žindymo pertrauka gali užtrukti daug ilgiau, gal būt net kelis mėnesius. Kūdikio žindyti negalima ir tuomet, kai motina yra gydoma priešvėžiniais ląstelių dauginimąsi ir augimą stabdančiais vaistais.

    Vaistai, kurių reikia mažiau…

    Dauguma vaistų, kuriais gydoma nuo reumatoidinio artrito ir kitų sąnarių ligų, išsėtinės sklerozės, vilkligės, žindomiems kūdikiams nepakenkė. Be to, jų gali ir nereikėti arba užtenka mažesnių dozių, nes daugeliui lėtinėmis ligomis sergančių moterų, dėl normalių hormoninių pokyčių, nėštumo metu būna laikina remisija (pagerėjimas). Jei moteris žindo, tie pokyčiai užtrunka ilgiau.

    Daugeliui motinų diabetikių žindymo laikotarpiu taip pat pakanka trečdaliu mažesnės ar net tik pusės iki nėštumo naudotos insulino dozės. Taip būna todėl, jog dėl pieno gamybos gerokai padidėja organizmo energijos sąnaudos. Atitinkamai sumažėja gliukozės koncentracija kraujyje ir insulino poreikis. Beje, žindomam kūdikiui motinos insulino dozė nesvarbi, nes šio vaisto molekulės yra per didelės, kad patektų į pieną.

    … arba nereikia iš viso

    Esama vaistų, kurie žindymo laikotarpiu nepageidautini, nes gali trikdyti pačią laktaciją, t.y., pieno gamybą motinos krūtyse. Tarp jų ir geriamieji kontraceptikai – nuo pastojimo saugantys preparatai, kurių sudėtyje yra hormonų estrogenų. Jeigu tokios tabletės vartojamos laktacijos pradžioje, po gimdymo nepraėjus nei 6 savaitėms, pieno gamyba gali būti stabdoma. Tuomet labiau tiktų vien tik progesterono turinčios piliulės, kurios įtakos pieno gamybai beveik nedaro. Bet dar geriau – apsieti be jokių kontraceptikų. O nereikia jų, nes motiną nuo naujo nėštumo saugo pats kūdikis. Jeigu motina kūdikį pirmuosius šešis mėnesius po gimdymo tik žindo ir taip dažnai, kaip jis nori, tuo laiku naujo nėštumo tikimybė artima nuliui. Gal netikite, sakysite: „Kodėl?“ Atsakymas į šį klausimą Jūsų laukia kitame straipsnyje „Žindymas saugo nuo nėštumo“.

    Kaip sumažinti vaisto poveikį kūdikiui

    Pirmiausia kartu su gydytoju verta apsvarstyti: ar toks gydymas tikrai reikalingas, ar būtinas nedelsiant? O gal jį galima atidėti vėlesniam laikui? Vaistų poveikiui labiausiai jautrūs naujagimiai. Jų žarnynas lengviausiai praleidžia vaistus į kraują, kepenys dar nepakankamai subrendę vaistus nukenksminti, o inkstai nepajėgūs juos efektyviai pašalinti iš organizmo.

    Stenkitės vaistą panaudoti taip, kad būtų išvengta didžiausios jo koncentracijos motinos piene? Paprastai tai būna tarp 1 – 3 valandų po vaisto priėmimo. Tokiu atveju geriau būtų vaistą vartoti tuojau pat po žindymo ir kitą kartą kūdikį žindyti praėjus bent 3 valandoms. Arba vaistą priimti (jeigu jis vartojamas tik kartą dienoje) prieš ilgiausią kūdikio miego epizodą. O jeigu to laiko neužtektų, duoti atsibudusiam išalkusiam kūdikiui iš anksto (dar prieš vaisto pavartojimą) ištraukto motinos pieno.

    Kas svarbiau?

    Nors išties kenksmingų žindomam kūdikiui vaistų yra labai nedaug, tačiau vartojimo instrukcijose daug dažniau rasime parašyta, jog žindančioms motinoms patariama vaisto nevartoti arba vartojant tą vaistą geriau nežindyti. Neretai taip daroma todėl, kad, siekiant didesnio pelno, pagailima skirti lėšų detaliems klinikiniams tyrimams, ypač jeigu jie brangūs ir ilgai užtrunka. Vaistų firmos nori teisiškai apsidrausti nuo atsakomybės, jeigu lieka bent mažiausia abejonė. Bet ar teisinga būtų dėl abejotinos abejonės aukoti garantuotai naudingą ir nuostabų dalyką – kūdikio žindymą? Teisėju tegu bus Jūsų gydytojas…

    NAUDA MOTINAI: 2. APSAUGA NUO NĖŠTUMO

    • Posted on balandžio 18, 2010 at 9:00 pm

    Jau senovėje žinota, jog žindymas nutolina moters galimybę vėl pastoti. Tačiau dvidešimtajame amžiuje dauguma gydytojų tai pavadino „bobučių prasimanymais“, o šimtai „patyrusių“ moterų yra pasiryžusios „liudyti net teisme“, jog žindymas nuo nėštumo neapsaugo. Trumpiausias atsakymas būtų toks: žindymas žindymui nelygu.

    Vaisingumo esmė

    Mėnesinių ciklų metu moters kiaušidėse, pakaitomis vienoje ir kitoje, bręsta po vieną folikulą, kuriame vystosi kiaušinėlis – moteriškoji lytinė ląstelė. Subrendęs folikulas plyšta ir iš jo išsilaisvina kiaušinėlis. Tai vadinama ovuliacija. Kiaušinėlis patenka į kiaušintakį ir juo slenka į gimdą. Jeigu tos kelionės metu kiaušinėlį pasitinka vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai, gali įvykti apvaisinimas. Gimda jau iš anksto ruošiasi priglausti naują gyvybę, “pakloja patalėlį”: jos sienelė sustorėja, o gleivinė pasidaro minkšta ir puri. Taigi kiaušinėlio išsiskyrimas yra būtinas apvaisinimui, o tinkamas gimdos pasiruošimas būtinas naujai gyvybei išlikti ir vystytis. Žinoma, jeigu kiaušinėlis neapvaisinamas, tai ir “patalėlis” nereikalingas – tuomet įvyksta menstruacijos: gimdos sienelės gleivinė pasišalina su krauju. Visus šiuos procesus valdo hormonai.

    Folikulų augimą kiaušidėse skatina hipofizio hormonai gonadotropinai, o iš plyšusio folikulo kiaušidėje susiformavęs geltonkūnis gamina hormoną progesteroną, paruošiantį gimdos gleivinę apvaisintam kiaušinėliui priimti. Progesteronas taip pat slopina gonadotropinų gamybą hipofizyje, tuo būdu stabdydamas naujų folikulų brendimą kiaušidėse. Jeigu moteris pastoja, tada vaisiaus audiniai gamina geltonkūnį nuo sunykimo apsaugančias medžiagas, o geltonkūnis toliau produkuoja hormonus, slopinančius gonadotropinų sekreciją hipofizyje, ir mėnesinių ciklai laikinai sustoja. Ši pertrauka tęsiasi per visą nėštumą ir dar kurį laiką po gimdymo. O kiek ilgai ji užtruks, gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių, bet labiausiai nuo kūdikio žindymo.

    Antrasis prolaktino darbas

    Kūdikiui žindant krūtį yra dirginamas spenelis ir nerviniai impulsai perduodami į motinos smegenis. Tuomet posmegeninė liauka hipofizis į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Krūtyse prolaktinas skatina pieno gamybą, o oksitocinas verčia pieną tekėti link spenelio. Be to, šie hormonai atlieka ir kitus darbus. Oksitocinas padeda gimdai susitraukti po gimdymo, o prolaktino antroji užduotis – stabdyti folikulo brendimą ir neleisti kiaušinėliui ištrūkti į kiaušintakį. Tačiau šitai prolaktinui pavyksta tik tuo atveju, jeigu motinos kraujyje jo yra užtektinai daug. Taip būna žindoma dažnai (1pav.), kaip paprastai ir nori pagal savo poreikį maitinami kūdikiai. O jeigu žindymo epizodai yra reti, tik kas keturias valandas ir dar su netrumpesne kaip 6 valandų nakties pertrauka, kaip iš motinų reikalauta „tvarkaraštinio“ maitinimo laikais (dar visai neseniai, kai gimdė jūsų mamos!) prolaktino koncentracija tarp žindymų gali sumažėti tiek, jog nedaug skirsis nuo nežindančių moterų prolaktino koncentracijos kraujo plazmoje (2 pav.). Tuomet, aišku, folikulų brendimas kiaušidėse nebus pakankamai slopinamas ir moteris galės vėl pastoti.

    Trys sąlygos

    Maksimalus nuo nėštumo saugantis poveikis būna, jeigu (1) motina kūdikį maitina tik iš krūties, neduoda jam jokio kito maisto ar gėrimo ir žindo dažnai. Ilgiausia pertrauka tarp žindymų naktį neturėtų viršyti šešių valandų, o dieną – keturių. Palanki aplinkybė yra kūdikio migdymas kartu, arba bent jau lovelėje šalia, ranka pasiekiamai. Prisilaikant šių patarimų ir, jeigu (2) dar nebuvo pirmųjų mėnesinių, apsaugos nuo nepageidaujamo pastojimo (3) iki 6 mėnesių po gimdymo statistinė tikimybė yra ne mažesnė kaip 98 procentai.

    Mėnesinių atsinaujinimas yra galimai grįžtančio vaisingumo požymis. Tačiau jis nebūtinai reiškia, jog moteris jau pastotų, nes pirmieji (neretai net keli) mėnesinių ciklai, jei motina žindo kūdikį toliau, dar būna be ovuliacijų, o ir joms atsinaujinus, dar gali nepakakti hormonų, subrandinančių gimdą apvaisinto kiaušinėlio išsaugojimui. Šešių mėnesių „rėmai“ minimi todėl, kad maždaug nuo tokio amžiaus kūdikiams pradedamas duoti papildomas tirštas maistas ir dėl to retėja ir trumpėja žindymai bei ilgėja intervalai tarp jų. Tačiau jeigu papildomas maistas kūdikiui duodamas nedidelėmis porcijomis ir tik po žindymo, motinos vaisingumo slopinimas gali užtrukti dar gana ilgai.

    Kam to reikia?

    Gamtai rūpi viena – gyvybės Žemėje išsaugojimas. Ilgesnės pertraukos tarp gimdymų leidžia motinos organizmui pailsėti, atstatyti savo jėgas ir geležies atsargas (kol nėra mėnesinių, moteris nekraujuoja). Visa tai labai svarbu kiekvieno būsimo vaisiaus vystymuisi, bet pirmiausia šis, jau gimęs, kūdikis turi išgyventi. Kol motina vaikui besąlygiškai reikalinga, naujas nėštumas atitolinamas. Tas reikalingumas “įrodomas” žindymu.

    Kazimieras Vitkauskas, 2010.

    ŽVILGSNIS Į KŪDIKIŲ MAITINIMO ISTORIJĄ

    • Posted on vasario 28, 2010 at 2:20 am

    [Sutrumpinta. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]

    GAMTOS PRIEGLOBSTYJE

    <…>Maitinimo motinos pienu istorija prasidėjo prieš 100 milijonų metų, kai Žemėje atsirado pirmieji žinduolių klasės atstovai. Daugiausia mūsų „klasiokų“ galima sutikti bėginėjančių žeme, besikarstančių po medžius ar šmirinėjančių tamsiuose urveliuose. Bet yra ir tokių, kuriems labiau patinka plaukioti, kaip antai bebrai upeliuose ar ruoniai vandenyne, o delfinai ir banginiai išvis nelinkę iš jūros lipti, jie net kojų neturi. Tik vienintelis žinduolis, šikšnosparnis, moka skraidyti. Aišku, jei nepriskaičiuosime žmogaus, patogiai sėdinčio lėktuve ar kokioje raketoje, savo paties sumeistrautoje. Jis turi auksines rankas, galinčias dirbti įvairiausius darbus, ir santykinai pačias didžiausias smegenis, prigalvojančias visokiausių naujovių.

    Dabartinis protingasis žmogus, Homo sapiens recentis, Žemėje gyvuoja ir viešpatauja jau apie 40 tūkstančių metų. Jis priklauso protingojo žmogaus, Homo sapiens, rūšiai, atsiradusiai prieš 500 tūkstančių metų iš prieš 2 milijonus metų kilusios žmonių genties, Homo, išsirutuliojusios iš Hominides šeimos. Ši savo ruožtu greta žmogbeždžionių išsivystė prieš 4 milijonus metų iš beždžionių, primatų būryje gyvavusių jau 60 milijonų metų. Taigi žindymas mums – ne naujiena.

    Artimiausios žmogaus biologinės giminaitės tarp dabar Žemėje gyvenančių gyvūnų yra žmogbeždžionės. Į motinos pieną panašiausias šimpanzės pienas. Ji žindo jauniklius po kelis kartus per valandą ir miega kartu su jais naktį. Šimpanziukai motinos pienu minta apie trejus metus, o paskui dar 2–3 metus ir žinda, ir gauna kito maisto. Labai panašiai su savo vaikais elgiasi Australijos aborigenai ir žmonių gentys, gyvenančios <…>civilizacijos nepaliestose Žemės vietose. Ten kūdikiai irgi yra žindomi dažnai, naktį mama guli šalia kūdikio, o žindymas tęsiasi 2–4 metus. (pav. Žinduoliai: žmogbeždžionė gorila ir moteris)

    Žinduoliai: žmogbeždžionė gorila ir moteris

    Žinduoliai: žmogbeždžionė gorila ir moteris

    CIVILIZACIJOS VINGIUOSE

    Seniausi archeologijos radiniai – motinystės deivių, žindančių kūdikius, keraminės statulėlės, atkastos Babilone ir Egipte dar iš trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų – ir jų gausa byloja, kad žindymas buvo labai gerbiamas. (pav. Senovinė figūrėlė) Didžiosios pasaulio religijos irgi skatino motinas žindyti. Koranas ir Talmudas liepia kūdikius maitinti iš krūties mažiausiai 24 mėnesius, Biblija sako, kad žindyti savo vaiką yra šventa motinos pareiga, kuriai turi būti suteikta pirmenybė prieš visas kitas priedermes. <…>

    Amžiams bėgant, rasdavosi vis daugiau tokių moterų, kurios „negalėjo“ pačios maitinti, mat joms neleido visuomeninė padėtis: karalienės, bajorės, o galiausiai ir šiaip poniutės. Formavosi nuostata, jog žindyti pridera tik prastuomenės moterims. Ilgus šimtmečius žindyvės buvo vienintelė alternatyva, leidusi pačios motinos nežindomam kūdikiui išgyventi. Dirbtinai maitintieji vaikai dažniausiai būdavo pasmerkti mirti dėl ligų. <…>

    Kol žindyves samdė tik turtingieji aristokratai, jos būdavo kruopščiai parenkamos ne tik pagal savo fizines, bet ir moralines savybes – geriausios iš daugelio kandidačių. XVI–XVII a. Europoje ir vidurinioji klasė, mėgdžiodama aukštuomenę, pradėjo samdyti žindyves iš vargingesniųjų sluoksnio. <…> Vis dažniau pasitaikydavo žindyvių aplaidumo ir joms paliktų kūdikių mirčių. Nuo XVIII amžiaus žindyvių populiarumas ėmė kristi, o XX amžiuje ir visiškai bankrutavo užleisdamas vietą „moksliškai“ sudarytiems mišiniams. <…>

    Visais laikais atsirasdavo fantazuotojų, pasišovusių pagaminti gerą motinos pieno pakaitalą, tačiau jų bandymai baigdavosi nesėkme, be to, ir tikrai rimto poreikio nebuvo. Iki XIX amžiaus dauguma kūdikių buvo žindomi. Iš esmės nebuvo ir tokios problemos kaip motinos pieno trūkumas, nes, jei motina sunkiai sirgdavo ar net numirdavo, kita moteris žindydavo jos kūdikį. Klausimas buvo labiau filosofinis: kam žindyti pridera, o kam – ne? <…>

    Kai XIX amžiaus pabaigoje chemikai atskleidė didelius žmogaus ir galvijų pieno pagrindinių maisto medžiagų – baltymų, riebalų ir angliavandenių – skirtumus, karvės pieną imta „pritaikyti“ kūdikiams: skiedžiant jį vandeniu (dėl baltymų pertekliaus) ir pridedant cukraus ir riebalų. Gydytojai pradėjo skaičiuoti kalorijas ir išvedinėti „maistelio“ formules kiekvienam kūdikiui. Taip ir prilipo „formulės“ pavadinimas ten, Vakaruose; mes vadiname mišinėliais. Tas receptų-formulių rašymas buvo neblogas biznis, ypač jei klientai – ponaičiukai ir panelytės iš pasiturinčių šeimų. Bet ir pramonininkai užuodė būsimą pelną ir netruko perimti į savo rankas motinos pieno pakaitalų gamybą ir prekybą, ant mišinių skardinių užrašę „Pats geriausias kūdikių maistas“. <…>

    Technikos stebuklų amžiuje iš kartos į kartą perduodamą vaikų auginimo ir maitinimo patirtį pakeitė „moksliška motinystė“ ir įsivyravo nuomonė, kad pagal formules paruoštas maistas yra pranašesnis, nes gali būti tiksliai išmatuotas ir apskaičiuotas. (pav.”XX amžiaus žindymo technika”) <…> XX amžiaus pradžioje <…> medicina įvedė daug žalingų taisyklių. Tokių kaip motinos ir kūdikio atskyrimas, pirmojo maitinimo atidėliojimas ir naujagimio girdymas saldintu vandeniu, žindymo dažnumo ir trukmės ribojimas, draudimas maitinti naktį ir ankstyvas dirbtinis papildomas maitinimas. Deja, bet koks žindymo apribojimas ir varžymas trukdo pienui atsirasti ir pakankamai gausiai gamintis. <…>

    Dar didesnį pagreitį dirbtinio kūdikių maitinimo įsigalėjimui suteikė feminisčių judėjimas. Ilgus tūkstantmečius kentusioms pažeminimą moterims XX amžius pagaliau atnešė laisvę ir lygybę. Avangardistinį požiūrį, pavadintą emancipacija, kuris prasidėjo apie 1920 m., simbolizavo trumpi plaukai, mini sijonai, kontraceptikai, cigaretės ir… kūdikių maitinimas iš buteliuko. Elgtis taip, kaip buvo įsivaizduojamas „poniškas rojus“. Žindymas pavadintas „alinančiu moters išnaudojimu“. Vis labiau įsigalėjo požiūris, jog moterų krūtys yra tik sekso priemonės vyrams vilioti, kurias verčiau slėpti nuo vaikų kaip „nepadorias“ ir… kad žindant „nesusidėvėtų“. <…> Pavyzdžiui, JAV septintajame dešimtmetyje buvo tapę įprasta pagimdžiusiai moteriai suleisti „vaisto“ parlodelio, stabdančio pieno liaukų veiklą. <…> visame pasaulyje kūdikių žindymo rodikliai ypač smarkiai krito po 1960-ųjų metų. <…> Klestinčios kūdikių maisto produkcijos potvynis išsiliejo į besivystančias trečiojo pasaulio šalis. <…> Jau atrodė, jog motinos pienas pasmerktas išnykti iš žmonijos gyvenimo ir užleisti savo vietą „šiuolaikinės technologijos stebuklui“ – „formulėms“, arba tiksliau – miltais paverstam ir konservuotam gyvulio pienui su priedais. Fabrikantai trynė iš džiaugsmo rankas, skaičiuodami pelną. O kas žmonijai? Didžiulis sergamumas, o besivystančiuose kraštuose – ir mirtingumas. Pasaulio sveikatos organizacija irgi suskaičiavo: Žemėje pusantro milijono kūdikių gyvybių būtų išsaugoma kasmet, jeigu jie būtų žindomi bent šešis mėnesius. <…>

    LIETUVOS BYLA

    <…> Susirgusius mūsų protėvius gydė, gimdyvėmis rūpinosi ir kūdikių maitinimo reikalus tvarkė žynių ir bobučių „mokslas“ – liaudies medicina. Jos išvados, deja, ne visada buvo labai išmintingos. Kai kurios absurdiškos teorijos tokios gajos, kad net ir šiandien dar pasitaiko išgirsti, jog motinos priešpienis (krekenos) naujagimiui kenksmingas. Arba smerkiamas atžindas – kai kūdikis po pertraukos vėl pradedamas maitinti iš krūties. Bet vis tiek į kūdikių žindymą žiūrėta kaip į labai svarbų dalyką. <…>

    Tarpukario nepriklausomybės dvidešimtmečiu <…> Lietuvos gydytojai labai rėmė ir skatino kūdikių žindymą, bet taip pat stengėsi būti modernūs ir uoliai ėmėsi diegti į praktiką tada mokslišku ir pažangiu atrodžiusį griežtąjį maitinimo režimą, kuris <…> darė savo blogą darbą, įsakmiai primesdamas motinoms ir kūdikiams tikslų maitinimų skaičių ir laiką, nurodydamas pieno gramus, kuriuos (nei daugiau, nei mažiau) vaikas turįs gauti kiekvieną kartą, uždrausdamas motinai miegoti su kūdikiu ir žindyti jį naktį. <…> griežtosios kūdikių maitinimo taisyklės sovietmečiu visiškai įsigalėjo medicinos bei patarimų tėvams literatūroje ir tapo Sveikatos apsaugos ministerijos nurodymų gydytojams ir visuomenės sanitarinio švietimo privaloma norma.<…>

    Daugumai motinų įvykdyti tuos griežtus reikalavimus buvo per sunku (gamta nepaklusdavo „mokslui“), ir jos, pasimetusios tarp nekantriai rėkiančio alkano kūdikio ir jo žindyti dar neleidžiančio laikrodžio, nuspręsdavo, jog turi per mažai pieno, jei vaikelis per anksti išalksta. Ir tada pačios kažką virė arba skubėjo pas vaikų gydytojus recepto išganingiesiems mišinėliams. <…> Vaikų poliklinikos buvo pavirtusios dirbtinio kūdikių maisto reklamos agentūromis, o pediatrų kabinetai – receptų karvės pieno mišiniams išrašinėjimo punktais. <…>
    Per kelis sovietų valdžios dešimtmečius bent keturis mėnesius žindomų kūdikių Lietuvoje sumažėjo 7 kartus, o vidutinė maitinimo krūtimi trukmė sutrumpėjo keturiskart.

    Nedvejodami galėjome pasivadinti „klijukų respublika“. Mišiniai buvo taip įsiviešpatavę, jog <…> ragindamas mamas žindyti, labai dažnai išgirsdavau prieštaraujant: „O kam to reikia? Koks skirtumas, kaip maitinsiu?“ Drąsesnės taip ir rėždavo: „Aš ne karvė, kad žindyčiau!“

    ŠVIESA TUNELIO GALE

    Merdint kūdikių žindymo tradicijai visame civilizuotame pasaulyje, motinos pačios ėmė burtis į savitarpio pagalbos grupes, kur jos pasidalydavo savo patirtimi, džiaugėsi sėkme ir mokėsi iš klaidų, bandė ginti savo teises žindyti abejingoje, o dažnai ir atvirai priešiškoje visuomenėje. Švedijoje ir Norvegijoje tokios „motina – motinai“ grupelės ėmė rastis 1968 m., Vokietijoje – 1980 m., bet pati pirmoji įsisteigė Amerikoje, Šaumburgo miestelyje netoli Čikagos, 1956 m. ir pasivadino „La Leche League“ – Motinos pieno (arba Motinų) lyga. <…> Tie visuomeniniai judėjimai rėmėsi ne vien emociniu palankumu kūdikių žindymui, bet ir mokslinių tyrimų išvadomis apie unikalią maistinę motinos pieno vertę, atsparumą infekcijoms ir apsaugą nuo alergijos kūdikiui teikiančias jo savybes ir neabejotiną žindymo naudą pačios motinos sveikatai. Gausėjo įrodymų, jog dirbtinio maitinimo mišiniai neprilygsta motinos pienui jokia prasme ir neretai kelia grėsmę kūdikio sveikatai. <…> 1979 m. dvi Jungtinių Tautų agentūros – Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF) – suorganizavo tarptautinį pasitarimą kūdikių ir vaikų maitinimo klausimais. Jo metu daugelio šalių vyriausybių ir visuomeninių organizacijų atstovai, medicinos mokslo ir praktikos ekspertai, kūdikių maisto gamintojai sutarė, kad reikalinga kūdikiams skirtų produktų prekybos ir ypač reklamos kontrolė. Buvo paruoštas rekomendacinis įstatymų rinkinys – Tarptautinis motinos pieno pakaitalų prekybos kodeksas, kurį 1981 m. gegužę patvirtino Pasaulinė sveikatos asamblėja. Kodekso esmė, trumpai tariant, yra draudimas mišinius gaminančioms firmoms reklamuoti savo produkciją tiesiogiai visuomenei ir dalyti mišinius kaip „labdarą“ gimdymo namams ir pagimdžiusioms motinoms (kaip „jauką“ prisipratinimui). <…>

    Kova su mišinių antplūdžiu buvo ne vienintelė problema. Tyrinėtojai pastebėjo keistą dėsningumą: kuo labiau motinos pasikliaudavo medikų patarimais, tuo trumpiau jos žindė savo kūdikius. „Konsultavimasis su gydytoju dažnai priartindavo žindymo pabaigą.“ Buvo akivaizdu – reikia iš esmės keisti sveikatos apsaugos sistemos politiką ir praktiką su kūdikių maitinimu susijusiose srityse. 1989 m. PSO ir UNICEF parengė bendrą pareiškimą ir priemonių planą „Žindymo apsauga, skatinimas ir rėmimas“, kurio <…> pats svarbiausias uždavinys – įdiegti „Dešimties žingsnių link sėkmingo žindymo“ principus gimdymo įstaigose, arba, kitaip sakant, padaryti jas „kūdikiui draugiškomis“. Tokiomis, kuriose naujagimiai neatskiriami nuo motinų, maitinami pagal poreikį ir vien tik iš krūties. Tie gaivesni permainų vėjai Lietuvą pasiekė tik įpusėjus paskutiniajam XX amžiaus dešimtmečiui. <…>

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius vien tik iš krūties maitinti iki šešių mėnesių, nuo to amžiaus pradėti įvesti papildomą tirštą maistą (motinos pienui išliekant pagrindiniu iki pirmųjų metų pabaigos) ir žindymą tęsti antrus metus ar ilgiau, pagal vaiko poreikius. Ir pas mus pamažu prigyja „kūdikiui draugiškos ligoninės iniciatyva“, pagal kurią motinoms leidžiama būti kartu su naujagimiais nuo pat pirmųjų minučių, atsikratoma griežtojo valandų ir gramų režimo ir nebedraudžiama maitinti naktį pasiguldžius vaiką šalia. Vis daugiau kūdikių ir jų mamų džiaugiasi sėkmingu žindymu ir jo visapusiška nauda. <…> Nors liūdnoka, kad Lietuvą vis dar matome pasaulio „rikiuotės“ gale, tačiau šio rodiklio augimo tempu – 2,3 karto – esame tarp greičiausiųjų.

    Tam, kad atgimtų kūdikių žindymo tradicija mūsų krašte, <…> reikia sugrąžinti motinos pieno prestižą, užtikrinti moterų pasitikėjimą sugebėjimu žindyti ir padėti joms gerais patarimais. Mums reikės daugelio motinų sėkmingos patirties pavyzdžių, daugelio kūdikių – gerų žindymo rezultatų pavyzdžių. Bet pirmiausia reikia daug veiklių lyderių – <…> pasiryžusių propaguoti natūralųjį maitinimą ir gerai išmanančių tą dalyką <…>

    [Sutrumpinta. Visą šio skyriaus tekstą rasite knygoje „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“]

    Kazimieras Vitkauskas, 2010