AR DERA PRIE ŽINDYMO KAVA, VYNAS IR CIGARETĖ?

lapkričio 14th, 2010

Kava saikingai – ne nuodas

Kava ir tokie gėrimai, kaip juodoji arbata, pepsi- ir koka-kola, kakava turi kofeino. Dėl centrinę nervų sistemą stimuliuojančio jo poveikio kūdikis gali būti neįprastai dirglus, neramus, sunkiau užmigti. Be to, kofeinas slopina geležies įsisavinimą iš maisto, tuo didindamas mažakraujystės riziką ir motinai, ir kūdikiui. Tačiau tik labai maža dalis kofeino iš motinos kraujo patenka į jos pieną ir dar mažiau jo aptinkama žindomo kūdikio kraujo serume. Todėl saikingas kavos vartojimas nesukelia problemų žindomam kūdikiui. O daug kofeino turinčių produktų reikėtų vengti, ypač jeigu mama žindo neišnešiotą naujagimį. Tuomet kofeino pašalinimas iš organizmo vyksta lėčiau ir jis gali kauptis, sukeldamas sveikatos sutrikimus. Taip pat nereikėtų per daug valgyti ir šokolado, nes jame yra į kofeiną panašios medžiagos teobromino. Saikingai – galima.

Kūdikiui vyno nereikia

Alkoholis iš motinos kraujo lengvai patenka į pieną, ten pasiekdamas tokią pat koncentraciją. Didžiausia ji būna praėjus maždaug 1-1.5val po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trim pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti. Tuo metu geriausia išvis apsieti be vyno. Vėliau retkarčiais mamos išgeriama vyno taurė blogo poveikio kūdikio sveikatai neturėtų, tačiau tai daryti geriau tuojau po žindymo, kad iki kito maitinimo alkoholio koncentracija piene jau būtų sumažėjusi.

Alkoholį nuolat vartoti draudžiu, nes tai sutrikdytų žindomo kūdikio psichomotorinį vystymąsi. Be to, gali sulėtėti ir vaiko augimas, nes alkoholis dalinai slopina pieno gamybą ir tekėjimą iš krūtų. Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalas ar vaiko sveikata.

Jeigu tu pati ir nerūkai…

Net neabejoju, jog Jūs, čia apsilankiusios būsimos ir esamos mamytės, pačios nerūkote. Tačiau noriu, kad perskaitytumėte likusią rašinio dalį. Todėl, kad būtumėte stiprios apginti save ir vaikus nuo rūkorių jūsų aplinkoje. Ir kad galėtumėte pamokyti kitas mamas, kurios linkusios dūmą patraukti.

Tabaką rūkyti nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Nestipriai apsinuodijus darosi silpna, pykina ir svaigsta galva. Didelė dozė gali sukelti traukulius, kvėpavimo raumenų paralyžių ir mirtį. Gaila, bet dar daug jaunų žmonių pradeda rūkyti, nes linkę maištauti, nori atrodyti šaunūs ir… įpranta. Kartais taip, jog nebegali liautis. Būna, mamytė pareiškia: per nėštumą iškenčiau nerūkiusi, o dabar jau galiu rinktis – jeigu rūkymas su žindymu nesuderinamas, maitinsiu kūdikį mišiniais, o pati vėl mėgausiuos cigaretėmis! Palauk, sakykite jai, motinos pienas vaikeliui ir žindymas jums abiem nėra tokie nesvarbūs, kad ramia sąžine galėtum jų atsisakyti. Taip, nikotinas į motinos pieną išties patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene, neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi-trys valandos, nikotino per pieną(!) kūdikis gal ir visai nebegautų…

Nikotinas žalingas, bet dūmai – labiau

Jeigu mama traukia dūmą nesivaržydama ir surūko dvidešimt ir dar daugiau cigarečių per dieną, kūdikiui gali pasireikšti apsinuodijimo nikotinu požymiai: pilka odos spalva, atpylimai po maitinimo, pilvo diegliai, viduriavimas ir padidėjęs nervinis dirglumas. Nors vaikelis atrodo labai pavargęs, bet užmiega sunkiai, sapnuoja košmarus ir greitai prabudęs vėl verkia. Sulėtėja jo svorio augimas. Nikotinas slopina apetitą, o dėl pakitusio motinos pieno skonio kūdikis gali nenorėti žįsti, priešintis glaudžiant prie krūties. O jeigu ir žinda, krūtyse jis randa gerokai mažiau pieno, nes nikotinas slopina motinos hipofizyje sekreciją hormonų: prolaktino, kuris turėtų skatinti pieno gamybą, ir oksitocino, reikalingo užtikrinti pieno tekėjimą iš krūtų.

Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė, negu per žindančios motinos pieną, pas kūdikį ateina per orą – su cigaretės dūmais. Nikotino įsisavinimas plaučiuose yra daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno. Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose: 2,7 kartų daugiau, negu dūmuose, kuriuos iš cigaretės per filtrą įkvepia rūkantysis, ten yra nikotino, 2,5 kartų daugiau anglies monoksido ir 3,4 kartų daugiau kancerogeno benzpireno. Žmonių, užaugusių namuose, kur rūkė abu tėvai, rizika susirgti plaučių vėžiu vėliau gyvenime labai padidėja. Juo labiau, kad rūkorių vaikai ir patys daug dažniau tampa rūkoriais. Rūkančių tėvų kūdikiai kelis kartus dažniau serga ausų uždegimu, pneumonija, bronchiolitu, bronchų astma ir kitomis alerginėmis ligomis. Dėl glaudesnis mamos sąlyčio su kūdikiu ir ilgesnio buvimo kartu motinos rūkymas daro didesnę žalą negu tėvo rūkymas.

Žindyti ar ne?

Mano pozicija vienareikšmė: aš nepritariu rūkymui – nei vieno vyro, nei vienos moters, tuo labiau žindyvės! Tačiau susidūręs su realybe sakau: geriau rūkyti ir žindyti, negu rūkyti ir nežindyti. Tyrimais nustatyta, jog, pavyzdžiui, kvėpavimo organų ligomis rūkančių motinų žindyti vaikai sirgo rečiau, negu rūkančių motinų dirbtinai maitinami kūdikiai. Kadangi labiausiai kūdikiui kenkia jo paties įkvėpti tabako dūmai (nuo smilkstančios cigaretės ar iškvėpti rūkančiojo), tai kūdikis šį “pasyvų rūkymą” patiria nepriklausomai nuo to ar jis yra žindomas ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis gauna visas žindymo ir motinos pieno teikiamas naudas, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.

Labai svarbi informacija!

Jeigu motina nepajėgia mesti rūkyti, tai bus mažiau bėdos, jeigu ji rūkys tuojau po žindymo ir kuo toliau nuo kūdikio: kitame kambaryje, o dar geriau – lauke, nes tuomet ne tik kūdikiui nereikės kvėpuoti cigaretės dūmais, bet pati mama jų mažiau įkvėps. Paskui, prieš paimdama kūdikį, tegu nusiplauna rankas ir persivelka kitais drabužiais.

Patarkite jai mažinti surūkomų cigarečių skaičių, palikti vis ilgesnes nuorūkas bei rūkyti mažiau nikotino turinčias cigaretes. Dar ji galėtų pasinaudoti priemonėmis, pakeičiančiomis cigarečių nikotiną, nes būtent dėl jo ir atsiranda nenumaldomas poreikis rūkyti. Naudojant nikotino pleistrus ir kūdikis ir pati motina išvengtų visų kitų kenksmingų medžiagų, kurių būna tabako dūmuose. Jeigu ji nebuvo įpratusi rūkyti naktį, tai ir nikotino pleistras tuo laiku nereikalingas. O ir dieną gal būt nebūtina, kad moters kraujyje nuolat būtų nikotino, gal ir noras rūkyti jai užeina tik tam tikru laiku ir tam tikromis aplinktybėmis. Tuomet geriau tiktų nikotininė kramtomoji guma, nikotino koncentraciją padidinanti greitai tuo metu, kai moteriai jo reikia. Kūdikį tegu žindo prieš pat gumos kramtymą, kad iki kito žindymo, po dviejų – trijų valandų, nikotino jos kraujyje ir piene nebeliktų. O paskui bandyti ir tą dozę mažinti: kramtant gumą vis trumpiau, rečiau…

Nuostabiausia, jog ir pats žindymas moteriai padėtų atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, bei endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir tuo padėtų sušvelninti nikotino vartojimo nutraukimo simptomus ar net išvengti jų. O itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip labai pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

KAS LIKS IŠ ŽINDYVĖS KRŪTŲ?

spalio 19th, 2010

Daugelis moterų skuba kuo greičiau užbaigti kūdikio žindymą, nes nerimauja dėl galimo pavojaus savo krūtų formai.

Gamtos programa

Pagal gamtos „programą“ moterų krūtys yra sutvertos kūdikiams maitinti. Todėl kiekvienoje iš dviejų krūtų yra pieno liaukos. Jos susideda iš 15-20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiančiojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą.

Pokyčiai krūtyse prasideda dar gerokai prieš kūdikio gimimą. Veikiant nėštumo hormonams, krūtyse vyksta žymūs pasikeitimai ruošiantis pieno gamybai – auga ir vystosi liaukinis audinys ir latakėliai. Išvešančiam liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl jau nėštumo metu krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio. Krūtų didėjimas yra ankstyvas nėštumo požymis. Tikriausiai daug anksčiau, negu nebesuėjo sijono užtrauktukas, Jūs pastebėjote, jog nebeužsisega marškinėlių sagutės. Taigi krūtys nėštumo metu padidėja neišvengiamai, nepriklausomai nuo pačios motinos valios žindyti ar nežindyti savo vaikus. Prieš gimdymą krūtų svoris būna maždaug padvigubėjęs. Kartu padidėja krūtų tūris, jų paviršiaus plotas. Taigi tempiasi ir krūtų oda. Jeigu po gimdymo moteris kūdikio nežindo, neveikiančios pieno liaukos involiucionuoja, t.y., susitraukia. Krūtys, dėl santykinio ją dengiančios odos pertekliaus, daugiau ar mažiau nukars ir jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų. Jeigu motina kūdikį žindo, tuomet gali atsitikti visaip.

Iš kur ta baimė?

Anksčiau buvo visuotinai paplitusi praktika kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį. Kai kūdikis maitinamas retai, pavyzdžiui, tik kas 4 valandas, ir net visą naktį nežindomas, tokiu atveju jis labiau išalksta ir, kad pasisotintų, turi valgyti dideliais kiekiais. Taigi ir pieno liaukos skatinamos pagaminti ir sukaupti kiekvienam maitinimui labai daug pieno. Krūtis dėl to labai padidėja, o jos oda yra atitinkamai labiau ištempiama. Jeigu dar ir po kiekvieno žindymo pienas ištraukiamas “iki paskutinio lašo” (o taip irgi buvo rekomenduojama ir dažniausiai daryta krūtį masažuojant rankomis – taigi dar papildomai tampant jos odą) motinos organizmui tai yra tarsi pranešimas, jog pieno buvo per mažai ir reikia jo gaminti dar daugiau. Susidaro “užburtas ratas”, verčiantis motinos pieno liaukas nuolat gaminti per daug pieno, o krūtis dar labiau padidėti, tad jų oda dar labiau ištempiama. Nujunkius kūdikį, kai pieno liaukos pasidaro nebeaktyvios ir dalinai sumažėja, ištemptos odos lieka gerokai per daug ir krūtis labiau nutįsta. Taigi krūtis gali išsitampyti, bet ne dėl kūdikio normalaus žindymo. Taip būna dėl jų abiejų „prievartavimo“: kūdikio – verčiant jį peralkti ir išbadėjus valgyti dideliais kiekiais, o krūties – priverčiant ją gaminti pieną nenormaliai dideliais “potvyniais”. Didžiulės ir sunkios kai kurių žindančių moterų krūtys, kurios paskui, jau nujunkius kūdikį, nukąra ir atrodo nebe labai gražios – yra ne gamtos išdaiga, o pačių žmonių nenatūralaus elgesio su jomis pasekmė.

Gamta yra gera

Gamta tikrai nesuinteresuota moteris kuo greičiau “sudėvėti”. Koks kūdikio maitinimas yra natūralus? Gamtoje laisvai gyvenantys labiausiai į žmones panašūs žinduoliai yra žmogbeždžionės. Gorilos ir šimpanzės savo jauniklių vienų nepalieka, o nešioja įsikibusius nagais į gaurus ir maitina juos dažnai visą parą. Taigi ir santykinai nedideliais pieno kiekiais kiekvieną kartą. Antropologai pastebėjo, jog ir necivilizuotose žmonių gentyse moterys kūdikius visą laiką nešiojasi su savimi, migdo šalia ir žindo taip pat dažnai. Būna, jog net po kelis kartus per valandą. Natūraliai, pagal savo poreikius maitinamas kūdikis, jeigu nori tik „atsigerti“, žinda trumpai, iš motinos krūties paimdamas tik liesesnįjį pradinį pieną, labiau išalkęs – žinda ilgiau, kad „prisišauktų“ ir riebesnį galinį pieną. Ne laikrodis, o pats vaikas geriausiai žino, kada ir ko jam reikia.

Jau anksčiau, kovo „Mamos žurnale“ įsitikinome, kad būtent dažnas žindymas yra motiną tausojantis, nes saugo ir nuo naujo, per ankstyvo nėštumo. Kaip tik dažnas žindymas tausoja ir motinų krūtų grožį. Žindant dažnai, kūdikis pieno suvalgo po mažiau, mažiau jo „užsisako“ kitam maitinimui. Todėl ir krūtų apimties svyravimai būna santykinai mažesni, taigi ir mažiau ištampoma krūtų oda.

Krūtys – ne taupyklės

Sotumo jausmas labai priklauso nuo riebalų kiekio maiste. Mokslininkai yra nustatę, jog riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Kuo dažniau moteris žindo kūdikį, tuo riebesnis jos pienas. Ilgai užsibuvęs krūtyje, joje „taupomas“, pienas liesėja. Pirmiausia atgal į kraują pro latakėlių sieneles pradedami rezorbuoti riebalų molekulės iš „pradinio“ pieno, kuris yra jau arti spenelio ir ilgiausiai laukė savo panaudojimo. Taigi, kad pajustų sotumą, retai maitinamas kūdikis liesesniojo pieno turi gauti santykinai daugiau, negu dažniau žindantis – riebesniojo. Iškart po daug, bet lieso ir saldaus pradinio pieno gavęs, retai žindomas kūdikis gali net viduriuoti, kęsti skausmus dėl pilvo pūtimo. Tai ypač būdinga naujagimiams. Saikingai, bet dažnai žindantys, nors tuštinasi minkštai (motinos pienas saugo nuo vidurių užkietėjimo), bet neviduriuoja, jiems rečiau pasitaiko pilvo pūtimas ir diegliai.

Geriau dažniau

Valgyti saikingai nuo ankstyvos vaikystės ir išsiugdyti tokį įprotį labai naudinga. Juk ir vienas iš suaugusiųjų sveikos mitybos principų yra būtent toks: geriau dažniau, bet nepersivalgant. Nepavydėkite mišiniais savo kūdikį maitinančiai motinai, jeigu ji girsis, kad jos vaikas ilgiau miega ir rečiau prašo valgyti. Karvės pienas, iš kurio gaminami beveik visi mišiniai, yra daug sunkiau virškinamas ir skrandyje užsibūna beveik du kartus ilgiau negu motinos pienas. Kitą fiziologijos dėsnį galėtume apibūdinti taip: kai pilvas sunkiai dirba – smegenys bejėgiškai snaudžia. Taigi kai žinduklis kūdikėlis jau seniai vėl guvus ir aktyviai gyvena domėdamasis pasauliu ir džiugindamas tėvelius, „buteliuko vaikas“, ilgai ir sunkiai virškindamas, ilgai ir sunkiai pramiega daug savo vienintelio gyvenimo valandų.

Jau minėjau, jog krūtų dydis priklauso ne vien nuo pieno liaukų, esančių jose, tūrio, bet ir nuo jungiančiojo, o ypač riebalinio, audinio kiekio. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, išvešant liaukiniam audiniui, jam vietos krūtyje “suteikia” dalinai sumažėjęs riebalinis audinys. Neskubus ir palaipsnis vaiko nujunkymas leidžia ir krūtų audiniams pamažu „susikeisti vietomis“ ir riebaliniam audiniui vėl tolygiai užpildyti dalinai susitraukiančių pieno liaukų vietą. Taigi net ir ilgai trunkantis žindymas, jeigu kūdikis maitinamas dažnai, pagal jo natūralų poreikį, motinos krūtų „nesugadina“.

Kazimieras Vitkauskas, 2010.

GERIAUSIA PRADŽIA: 5. AR UŽTENKA PIENO?

spalio 13th, 2010

Jei kas nors Jums pasiūlys pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis, žinokite – tas žmogus tikrai mažai apie tai išmano. Moters krūtis nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai naujokei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę tose už spenelio esančiose talpyklėlėse – pieno latakų praplatėjimuose – ančiuose (16 pav.). Bet tai toli gražu ne viskas, ką gautų kūdikis, pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis, ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūties ir karvės tešmens (ypač turint minty pienininkystei išvestas naminių gyvulių veisles). Karvės tešmens ančiai išties yra virtę „pieno cisternomis“ ir prieš melžimą jose gali susikaupti net iki 90 procentų viso tešmenyje esančio pieno. Motinos pieno didžioji dalis, kai ančiai jau užsipildę, laukia savo eilės latakėliuose ir alveolėse, ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo (veikiant pieno tekėjimo refleksui) nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu.

Kol kūdikis žindomas, motinos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Vėlgi dėl tų pačių nervinių impulsų, žindymo metu einančių nuo spenelio, hipofizyje išsiskiria hormonas prolaktinas, skatinantis pieną gamintis, ir kūdikis, ilgai žįsdamas, „prisišaukia“ ir pieną, atsirandantį bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali sėkmingai žindyti savo vaikus. Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, galima jam pasiūlyti ir antrąją krūtį.

Nebijokite žindyti dažnai. Riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija yra atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Taigi, kuo dažniau žindoma, tuo sotesnis yra moters pienas.

Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būtų kontrolinis kūdikio svėrimas prieš žindymą ir po žindymo. Tačiau kuri motina žino, kiek tą kartą jos vaikui pieno reikėjo? Per kiekvieną žindymą vaikas suvalgo skirtingai, priklausomai nuo jo apetito, nuo motinos nuotaikos ir daugelio kitų aplinkybių. Taip, mokslininkai yra apskaičiavę, kad, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu. Ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodami, kad sužinotumėte visų maitinimų metu gautų pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų. Neverta!

Tačiau jeigu Jums išties patinka aritmetika, tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką gavo pieno pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitokių skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų: jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo), kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas tampa labiau koncentruotas: darosi tamsesnis ir aštriau kvepia.

Net tuomet, jei paaiškėtų, kad pieno išties neužtenka, nebėkite iškart pirkti mišinių ir girdyti jais vaikelio. Geriau nedelskite pasitarti su išmanančiu žmogumi, pirmiausia savo vaikų gydytoju, ir kartu ieškokite problemos priežasties ir būdų pačiam geriausiam kūdikio maistui – motinos pienui – pagausinti.

Nesisielokite, jeigu Jūsų mažylis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o Jūsų draugės kūdikis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Pirmąjį pusmetį jam gali užtekti penkių šimtų gramų užaugti per mėnesį, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Nepasiduokite azartui, kad Jūsų vaikelis žūtbūt laimėtų svorio „varžybas“. Žindomo kūdikio nepriversite iš krūties suvalgyti daugiau, negu jis pats nori ir jo organizmui reikia. Džiaukitės, kad mažylis žvalus ir sveikas. Juk ne dėl svorio rekordo, o gyvenimui vaiką auginate!

Kazimieras Vitkauskas, 2010

GERIAUSIA PRADŽIA: 4.KŪDIKIO MIEGAS

rugsėjo 25th, 2010

Posakiu „Miega kaip kūdikis“ tradiciškai apibūdinamas giliai, ramiai ir ilgai miegantis žmogus. Iš tiesų yra atvirkščiai. Miegas yra tarsi cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas suaugusiojo miego ciklas tęsiasi maždaug 1,5 valandos, ir didesniąją dalį to laiko, net 80 procentų, užima gilusis miegas. Kūdikio miego ciklai yra trumpesni, trunkantys tik maždaug 60 minučių, ir kiekviename jų apie 50 procentų laiko tenka paviršutiniškam miegui. Perėjimas iš vienos miego ciklo fazės į kitą yra labai jautrus periodas, kurio metu kūdikis gali lengvai prabusti. Jeigu tuo metu vaikas nejaus šalia savęs, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.

Tačiau kaip tik toks jautrus miego pobūdis kūdikystėje turi didelę prasmę. Juk kūdikiui kyla daug gyvybiškai svarbių poreikių, kuriuos reikia patenkinti. Pirmiausia jis auga ir dieną, ir naktį. Taigi jam reikia „statybinių“ medžiagų kūno ląstelėms daugintis ir augti ir energinių medžiagų visų tų ląstelių normaliai ir intensyviai veiklai užtikrinti. Ypač sparčiai vystosi kūdikio smegenys. „Budėdamos“ jos sprendžia daugelį naktį iškylančių problemų: pažadina kūdikį, kad šis prašytų valgyti išalkęs arba pats susirastų motinos spenelį (jis tai gali ir tamsoje, pagal būdingą kvapą), kai smegenyse esantis alkio centras praneša, jog reikia naujos maisto porcijos, kad paskatintų kūdikį šauktis pagalbos, kai šlapias, kai jam šalta ar per karšta, kai skauda…Todėl geriausia kūdikiui naktį miegoti šalia mamos. Čia ir jam pačiam bus ramiau, nes jausis saugus, ir visai šeimai, nes vaikui nereiks ilgai rėkti, kol prisišauks mamą ar tėtį. Mama, gulinti prie kūdikio, jo poreikius gali patenkinti net neatsimerkdama ir visiškai neišsibudindama iš miego. O žindomas kūdikis (tiksliau, prolaktinas, išsiskiriantis žindymo metu į motinos kraują) ją greitai vėl užmigdys. Kitaip būna keliantis ir einant prie atskirai gulinčio kūdikio jo nuraminti, sūpuojant ar nešiojant ant rankų, bandant jį vėl užmigdyti ir paguldyti atgal į lovelę.

Beje, nemanykite, kad užmigdyti kūdikį labai paprasta. Jis neužmiega taip greitai, kaip didelis vaikas ar suaugęs žmogus. Mamos ir tėčiai, tai patyrę, žino, kad kūdikio nepaguldysi tuoj pat į lovelę ar vežimėlį, vos tik jis užsimerkė – tam jis turi visiškai užmigti. Kol kūdikis yra paviršutiniško miego fazėje, jis vėl lengvai prabunda dėl menko dirgiklio, ir Jums teks migdymą pradėti iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai būtų laikas, atimtas iš Jūsų naktinio poilsio „biudžeto“. O jeigu kūdikis dar ir maitinamas dirbtinai, iš buteliuko, tai jau mažiausiai du žmonės turėtų nemiegoti: vienam teks raminti verkiantį kūdikį, kol kitas gamins jam mišinį ir šildys.

Kai kūdikis ir mama miega greta, darniai keičiasi jų abiejų miego ciklai. Motina lengviau atsibunda kūdikiui prabudus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir motinos miegas būna ramesnis. Jeigu išalkęs kūdikis sukruta, motina, gulėdama šalia, tai pajaučia ir kūdikį priglaudžia prie krūties, pati beveik ir neatsibusdama. O štai, kai kūdikis ir motina miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nėra suderinti, ir kūdikiui gali ne iš karto pavykti pažadinti savo verksmu giliai miegančią motiną. Kol ji atsikels ir prieis, abu jau bus visiškai išsibudinę, ir paskui abiem bus sunkiau užmigti. Motina labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia dėl neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį. Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių atsibudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai ir greitai virškinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišinių virškinimas mažylio pilvelyje vyksta sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės tėvų naktys garantuotos.

Kam nepatinka laikyti kūdikio savo lovoje per naktį, užmigusį gali perkelti į jo paties lovelę. Geriau, kad ji būtų pastatyta šalia, be jokio tarpo ir be bortelio į mamos pusę, o kūdikis gulėtų tame pačiame aukštyje, kaip ir mama.

Kazimieras Vitkauskas, 2010



Mūsų draugai: