Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Mieloji,

Tai, kad " laukėti" lygu degraduoti yra tik mūsų visuomenės mums į galvą įkaltas stereotipas. Nes ką gi reiškia tas žodis, kokia gi tikroji " laukinio žmogaus" paveikslo esmė: tamus, primityvus, lengvai valdomas ,nesavarankiškas ir kvailas? Ar nepaprastai stiprus, ištvermingas, lankstus, laisvas, ramus, tolerantiškas ir mylintis? Gyventantis pagal savo prigimtį, pažįstantis save, savo tikruosius poreikius ir norus, išmanantis Gamtos ir bendravimo dėsnius, savo vietą po saule, savo tikslą šioje Žemėje. Kuris galvoja savo galva, žino savo unikalumą, kuriam nereikia vedlių ir mokytojų, nes jis pats gerbia save ir kitą, tiki visa ko priežastingumu ir ryšiais, kuris jaučiasi Vieningas su visais ir kurį neklystamai veda jo galingas vidinis Žinojimas, tikroji Kūno, Sielos išmintis. Taigi į ką virstate šiuo metu, kai jums atrodo, kad aplink vien tamsa ir tuštuma ( ta galvoje spengianti)? Netikėkite šia iliuzija, nors ir baisu ir vieniša ir kad tai jau pabaiga ar kad taip bus amžinai: niekada savęs nebesurasite ( juk pametėte, ar ne, nebežinote, kas iš tikrųjų esate: nes jau niekada tarsi nebebūsite tokia, kokia buvote, viskas jau niekada nebebus taip pat). 

Nes tai laikina, ir tai būtinas augimo etapas: pakankamai ilgai susitaikius su padėtimi išbūti tame netikrume ir vienatvėje, kol tikrai apsivalysi, išmoksi girdėti save ir apskritai suvoksi, kame čia visko ko esmė. Kol pabusi. O mums, mamoms, ypač toms, kurios pasirinko eiti tuo ( prieraišiosios tėvystės, ar natūraliuoju, ar dar kaip tai pavadinsi) keliu: o gal tiksliau reiklių vaikų, buvo priverstos nusileisti ir tiesiog stumiamos ir tempiamos :))) Nes aš pvz., irgi dabar jau nebijau prisipažinti, kad man taip buvo ir tebėra, kad aš ta motinyste dažniausia nei mėgaujuosi, nei savo gyvenimo prasme laikau, kurgi: atvirkščiai, nekenčiu didžiąją laiko dalį ;) 

Na o ko čia aš tas žindančiąsias jau taip iškeliu, ar kitos kuo prastesnės? Anaiptol, nes kelių į tikrąjį žmogaus augimą ir auginimą yra daug, visos galiausia nueisime ten, kur reikia, tiesiog žindymas yra turbūt tiesiog daug trumpesnis, tiesesnis, greitesnis, bet ir kartu pavojingesnis, rizikingesnis, duobėtesnis: čia jei paimti analogiją su kokiu nors nusileidimu slidėmis nežinoma olimpine trąsa ( aha, veikia tas Sočis 2014 ir Mamules :)). Tai kiekvienas laisvas rinktis, laiko nieks neskaičiuoja ir medalių nekabina: toks skirtumas, svarbiausia nusileisti nuo kalno apskritai gyvai ;) Na ir aišku, galima besileidžiant, arba ty auginant vaiką ar vaikus, dar kartu ir pačiai spėti per tą maksimaliai trumpą laiką maksimaliai užaugti kaip žmogui ir pačiai. Nes sutikite, dabar mes visos daugiau esame savo tėvų ir visuomenės įsitikinimų produktas: labai labai retas kuris, drįstame būti savimi pasibaigus paauglystei :) O gal ir niekada nebuvome dar…

Tai va iš esmės dabar turite šansą. Maniškiai jau truputį pagal tuos principus chi chi paauginti, aš irgi gerokai palaukėjusi, taigi puikiai suprantu apie ką kalbate. Aš sau tokią prasmę tai atskirčiai susigalvojau, tokia tapau, jūs gal atrasite savo kely visai kitus dalykus, kita kryptimi pasuksite. Gal pulsite išsiilgusi su didele jėga bendrauti, realizuoti save. Man to tiesiog nebereikia ( nors visko būta etapais: sunki kova viduje yra virusi, daug pasiaiškinimų, apmąstymų, daužymųsi, ašarų, nes aš esu itin socialus,aktyvus žmogus, daug žadėjęs specialistas savo srity, daug lūkesčių buvo į mane dėta, taigi daug ką nuvilti teko ;). Visam tam, žinau, jog ateis laikas: nes dabar aš iš tos balos, motinystės pelkės tamsos, keliuosi tokia pati, bet kartu dar gilesnė, mąstau visai kitokiomis kokybinėmis kategorijomis: kas yra tikroji savirealizacija, tikrasis bendravimas ( daug draugų praradau, bet dabar kartais prasmingiau persimetu žvilgsniu su nepažįstamąja traukinyje ar valkata, o ir tuos senuosius matau visai kitoje šviesoje). Matau, kiek daug laiko man dar liko įgyvendinti, ko tikrai noriu ( nes noriu daug mažiau ir tai tikrai tikrieji mano norai, o ne primesti: ką turėčiau, ko iš manęs tikėtųsi, kaip dera, kas protinga…

Taigi tiesiog nebijokite, išbūkite toje situacijoje su visa kantrybe ir tikėjimu, nebijokite elgtis, mąstyti kitaip nei esate pratusi. Ieškokite, naudokitės menkiausia proga, atvirai kalbėkitės, ko jums reikia. Visuomenė šiuo metu mums labai nepalanki, mamos nemėgstamos, žeminamos, tiesiog " rakštys subinėj" su tais savo reikliais, " laukiniais" snargliais, drumsčiančiais tariamą " tvarką" ir " ramybę". Bet laikas parodys, kas buvo teisus, ir kam reikės pasikeisti. O kol kas belieka kliautis tik savimi, ir ieškotis sąjungininkų ( o jų visada atsiranda, kai…pasikeiti pats. kažkaip tiesiog imi panašius į save traukti). 

Ech, sunku apie tokius dalykus kalbėtis žodžiai, nebeveikia mano galva, kaip anksčiau. Todėl kiekvienas mano postas vos ne per prievartą ( taigi atleiskit, kam neatrašau, nors visada paskaitau ir  galvoje pasiunčiu arba atsakymą, arba bent gerą palinkėjimą). Bet gal tai ir vadinama branda, kai galiausia supranti, jog tas, kas pats per tai perėjo, kas panašiai jaučiasi, viską supras ir be žodžių. Kad kada nors išmoksime kalbėtis širdžių kalba

Bet prieš tai reikia pereiti ugnį ir vandenį, ar ne? ;) Kaip angliai prieš virstant deimantu, arba augalo sėklai žemių tamsoje ir vienatvėje ( nors šalia pilna tokių, kaip ji: lygiai taip pat sutrikusių…gal kartais net kad pačioms būtų lengviau pameluojančių, kad jos tuo mėgaujasi, visada apie tai svajojo…o gal ir tikrai kažkaip paprasčiau mokančių į viską pažiūrėti…kas žino: pasaulis kupinas paslapčių, o mes visi tokie skirtingi)

Gal sušildžiau truputį. Greit ir saulė savo darbą dirbti pradės, ir bus lengviau. Nes viskas keičiasi, visi užauga ir viskam savas laikas: savo sunkaus darbo vaisius tikrai išvysite, derliumi pasidžiaugti metas bus duotas. Tik neišsigąskite pradžios sunkumų ir prašykite pagalbos iš ko tik galite: gamtos, žmonių, dievo…bet ko. Žinote, kad indėnai sakydavo, jog "vaikui užauginti reikia viso kaimo"!!!! O jūs viena. Tai nesveika, nenatūralu, be proto sunku. Bet taip yra, tokie laikai, aplinka. Tačiau tai nereiškia, kad vilties nėra. Pagalbos aplink daug, kaip ir progų, išeičių, mielų nepažįstamųjų, gydytojų, pardavėjų, kaimynių…Reikia tik kažkaip išmokti juos pamatyti. Bet įrankio tam neturiu. Negaliu išmokyti, kaip tą padaryti, nes bendro atsakymo visiems nėra. Galiu tik pasakyti, kad tai įmanoma. Ir kad labai labai verta. Kad tai ką išgyvenate yra turbūt pats vertingiausias patyrimas gyvenime ir didžiausia dovana. Nes turite šansą susijungti su savo siela ir tą padėti padaryti ir kitiems dar šiame gyvenime. Gimti Savimi iš tikrųjų. Vedamai savo vaikų ( ironiška, ar ne?)

Sėkmės ;) Ačiū, kad perskaitėte