Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Prieš kiek daugiau nei pusę metų sulaukiau savo nuostabaus pirmagimio. Tiesą pasakius, nelabai atsimenu, ką galvojau apie žindymą, kol laukiausi. Bet tikrai negalėjau net įsivaizduoti, kad tapsiu kovotoja už natūralų kūdikių ir vaikų maitinimą Man atrodo, tiesiog maniau, jog maitinti pačiai yra savaime suprantama, bet kaip ir kas – nesidomėjau, nebent žurnale kokį straipsnį atsitiktinai perskaitydavau. Vaikelį gimdžiau Vilniaus gimdymo namuose ir labai džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes būtent ten buvo padėti mano sėkmingo žindymo pamatai. Kaip ir pridera, gavau tik gimusį vaikelį prie krūtinės ir buvom palikti dvi vlandas ramiai pažindintis ir, žinoma, maitintis. Tiesa, prieš tai akušerė parodė, kaip paduoti vaikui krūtį ir pasakė, jog mato, kad aš maitinsiu ilgai ir sėkmingai. Nežinau, iš ko ji tai pamatė, ar tiesiog šiaip šitaip pasakė, bet tą akimirką tokie žodžiai buvo be galo reikalingi ir labai įkvėpė. Vėliau, jei tik man iškildavo kažkoks su žindymu susijęs klausimas, mielai gaudavau pagalbos. Pamenu, jau savo palatoje klausiu sesutės, o kur miegos kūdikėlis. "Žinoma, su jumis ir tik su jumis" – gaunu konkretų atsakymą. Truputį pasimetu, nes laukdamasi galvojau, kad negalėčiau miegoti su kūdikiu, kažkaip neramu. Tikrai negalvojau, kad įpras, bus sunku ar panašiai, tiesiog buvo neramu… Na bet liepė tai liepė. Žinoma, tos dvi naktys ligoninėje buvo beveik be miego…

Parsivežėm sūnelį namo. Aš, ypač po ligoninėje praleistų nemiegotų naktų, ir toliau galvojau, kad su kūdikiu nemiegosiu. Atėjus vakarui ir sūneliui užmigus, paguldėm jį į lovytę. Stovim ir žiūrim abu su vyru. Miegoti neinam. Baisu. Baisu palikti tokį mažą toj lovelėj miegoti vieną. Susitariam, kad miegosim pakaitom… Aš einu ilsėtis, o vyras prigeria kavos ir budi prie miegančio sūnelio. Paskui susikeičiam. Visiška nesąmonė? Deja, abu užmigti negalėjom… Po kokių trijų tokių nesąmoningų naktų abiems pradėjo gerokai važiuoti stogelis. Problemą išsprendė mūsų sūnelis… Tiesiog vakare valgė pienuką, užsnūdo, paleido krūtį ir taip meiliai ant jos pasidėjęs galvytę užmigo… "Gal jau padėti į lovytę?" – paklausė vyras. "Ne, palik, tegu miega". Tą naktį visi trys puikiai išsimiegojom. Ir miegam iki šiol.

Deja, kad ir kaip taisyklingai ir teisingai stengiausi maitinti kelių problemėlių neišvengiau. Antrą dieną po mažiuko gimimo šiek tiek įtrūko speneliai. Iš pradžių niekuo negydžiau, paskui pandžiau tepti Bephanteną, galiausiai supratau, kad geriausias vaistas yra keli lašai mano pienuko. Ir žinoma, atkaklus bandymas išmokyti kūdikėlį teisingai apžioti. Ištraukdavau ir vėl paduodavau po n kartų. Darbas pasiteisino – speneliai trūkinėjo tik kokią savaitę, o mažiukas gretai tapo taisyklingo apžiojimo specas :)

Kita, kiek didesnė ir nemalonesnė problemėlė – kokią ketvirtą parą "užsidegė" krūtys. Nežinau, kiek tame tiesos, bet perskaičiau, jog taip būna beveik visoms, nes apie ketvirtą dieną prasideda gausi tikrojo pieno gamyba. Mane tas faktas kažkaip nuramino ir daugiau nebepanikavau dėl gana aukštos temperatūros ir, kaip aš juokaudama sakiau, Ž dydžio krūtinės Du pagrindiniai vaistai buvo kopūsto lapai ir mano mažasis žinduklis. Praėjo per kelias dienas.

Na lyg ir viskas jau būtų buvę tvarkoj, bet man, visiškai šviežiai mamytei, buvo truputį neramu, kad tas mano kūdikėlis valgo ir valgo… Na naktim daugiau miega, o dieną beveik visą laiką prisisiurbęs… Ir išsakiau aš tuos savo neramumus maždaug penktą parą atėjusiai pediatrei… Gavau "šaunų" patarimą tarp maitinimų duoti vandens su gliukoze (nes tikrai gali persivalgyti…), dar duoti gerųjų bakterijų (iki šiol nelabai suprantu kam, nes pilvu nesiskundėm), arbatų ir dar kažko jau nebepamenu… Kalbėjo kalbėjo nesustodama toji gydytoja, o kai išėjo, sėdėjom su vyru apšalę, rankose laikydami ilgiausią sąrašą dalykų, kurių mes iki šiol kažkodėl neturėjom ir jautėmės taip, jog iki šiol vaiką auginom visiškai blogai. Nubėgo vyras į vaistinę ir palikęs ten kokį šimtą litų grįžo su maišeliu visokių "gėrybių". Sėdžiu aš, žiūriu į tą krūvelę ir ašaros bėga, nes vidinis motinos balsas sako, kad mano mažutėliui nieko iš jos nereikia. Paverkiau dieną, dvi (et, gal ir tie siautėjantys hormonai ir nuovargis dėl to kalti). Paplaukiojau visagaliam internete ir… iki šiol visos tos dėžutės guli giliai lentynoj nepradarytos. Galėčiau bent buteliuką kam nors padovanti, bet to daikto net liežuvis neapsiverčia vadinti dovana.

Taigi, po kelių dienų blaškymosi tarp gydytojų patarimų ir motinystės instinkto, visiškai atsidaviau pastarajam. Dabar truputį gaila, kad nuo pat pradžių negalėjau visiškai atsipalaidavus mėgautis mano ir mažylio visišku artumu ir į godžiai žindantį sūnelį žiūrėti vien tik su meile, be jokio nerimo. Na bet atsigriebsiu su kitu vaiku. Ir dar su kitu. Ir dar… :)

Na o mano valgusis sūnelis stebino pasiekimais. Per pirmus du mėnesius priaugo po kelis kilogramus ir būdamas dviejų mėnesių svėrė beveik 8 kg ir buvo 64 cm ūgio (gimė 3,6 ir 57 cm). Matyt, ne tik dėl pienuko, bet ir dėl besąlygiško artumo su mama ir tėčiu, geros tėvelių nuotaikos ir begalinės meilės mano pusmetinukas auga sveikutėlis, jau mėnesis kaip šliaužioja ir ropoja, o prieš kelias dieneles pradėjo pats stotis, jei tik randa už ko nusitverti :) Tiesa, neseniai turėjom slogytę, nes mama ir tėtis vaikščiojo kapitališkai apsisnargliavę, bet pasveikom gana lengvai ir be kažkokių ypatingų vaistų.

Manau, daugelio mamų gyvenimo su kūdikėliu pradžia būna panaši į mano. Ir aš labai norėčiau visoms mamos palinkėti, nepasimesti, kai gydytojai, giminės ir draugės sakys viena, o jūsų širdis visai ką kita. Nebijokite pasitikėti savo nuojauta, ne veltui ji mums duota

Ačiū! Aš ir pati jaučiuosi šį bei tą nuveikus, kad mamos sėkmingai maitintų savo vaikelius  Toks begalinis noras atsirado, kad kuo daugiau mažylių gautų tai, kas geriausia :)