Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Sveiki visi, seniai čia nesilankiau. Ir vėl didelė bėda prispyrė. Vakar išvažiavome su šeima pasivažinėti su rogutėm. Leidausi nuo kalniuko su beveik trimečiu sūneliu ir … Dabar rašau iš traumatologinio palatos. Man lūžo blauzdikaulis. Vis dėkoju dievui, kad mažyliui tik lūpa nubrozdinta. Iki vakar jį dar žindžiau, tikėjausi, kad su trečiu pavyks sulaukti natūralaus atsijunkymo. Pirma dukra žindžiau iki 1 m. 8 mėn., kol susirgau erkiniu encefalitu, antra sūnu iki 2 m. 9 mėn., kol staiga išvykau į užsienį, na o su trečiu štai kaip tragiškai baigėsi. Namo grįšiu gal tik po savaitės, manau, kad pieno jau nebeturėsiu. O ir nebereikia turbūt stengtis jį išlaikyti. Nepavyko, tai nepavyko, toks gyvenimas, bet užtat atidaviau tikrai labai daug ir tuo džiaugiuosi. Tik nežinau, kaip jis elgsis, kai grįšiu. Bijau, kad per savaitę neužmirš. Matysim. Mane dabar tai jaudina mažiausiai. Ir netgi bjaurus kojos skausmas su pervertu kulnu ir pakabintais svoriais leidžiasi nustumiamas į šona baisaus baisaus nerimo dėl praeita naktį mane užvaldžiusio įtarimo, kad aš laukiuosi. Šiandien iš pat ryto prašiau visu į palata užeinančiu atnešti man iš vaistinės nėštumo testa. Pasidariau. Gavosi silpnai teigiamas (antras brūkšnelis nelabai ryškus). Puoliau į panika, ašaras ir neviltį. Aš slapta dar pasvajodavau apie ketvirta, bet ne tokia kaina. Vakar priėmime man darė du rentgenus, ir net nepaklausė, net nepasiūlė prisidengti, o aš pati per skausma ir šoka pamiršau. Bet tai tik pradžia. Dabar manęs laukia operacija su dar daugiau rentgeno, narkozė ir visokie vaistai. Man dabar leidžia nuskausminamus ir krauja skystinančius. Norėjau, kad man padarytu ultragarsa, bet iškviesta ginekologė pasakė, kad nėra būdu nustatyti tokį ankstyva nėstuma (jam gali būti apie dvi savaites). Mėnesinės buvo gruodžio 12. Kad reikia laukti. Bet operacija juk nelauks. Ir man reikia žinoti. Ir todėl dabar rašau. 1) Ar tikrai nėra būdu nustatyti maždaug 4 savaičiu nėštuma; 2) Ar tikrai nėštumo testai šiuo metu dar yra netikslūs, o kada jie tikslūs (gamintojai rašo, kad galima darytis testa jau po 5 dienu nuo galimo pastojimo); 3) ką daryti su tais rentgenais (įvykusiais ir būsimais); 4) kaip dėl vaistų (dabar leidžia ketanova, analgina ir skystinančius)?

Na štai ir paaiškėjo : aš iš tiesų laukiuosi. Nuo pirmadienio kasdien dariausi po testą, rausiausi internete, kol sužinojau, kad yra kelių rūšių testai. Paprasti, ankstyvi ir ypač arba super ankstyvi. Laiminga likimo ranka lėmė, kad pats pirmas testas, kurį man atnešė seselė iš vaistinės, ir buvo ypač ankstyvas. Jei būtų papuolęs paprastas, būčiau laiku nesužinojusi apie nėštumą, mane būtų operavę, darę rentgenus, leidę pavojingus vaistus. O štai antrą dieną man vyras atnešė paprastą testą, ir tas buvo neigiamas. Va tada puoliau aiškintis, ir sužinojau apie skirtingus testus. Puoliau ieškoti pačių jautriausių, ankstyviausių, skambinėjau į vaistines, Ukmergėje radau dar vieną tokį testą, vyras lakstė, ieškojo, kitus du užsisakiau internetu, išimties tvarka man juos labai greitai atsiuntė (ačiū Giedriui Dabašinskui). Ir taip kartojau dar tris dienas, ir visi buvo teigiami, o šiandien juostelė jau buvo ryškesnė už anų dienų. 

Kai pirmadienį apie nėštumą pranešiau gydytojams, planai operuoti buvo atidėti iki penktadienio. Nors tą dieną atėję ginekologai beveik pasišaipė iš mano tikėjimo, kad dar nesulaukus mėnesinių datos, aš jau žinau, kad laukiuosi. Pagal mano skaičiavimus, realus nėtumas dabar yra dviejų su puse savaičių. Pagal mėnesines, keturių su puse. Todėl ginekologai ir netikėjo, kad aš jau žinau. Bet kai aš kasdien dariausi po testą, ir ryte atėjusiam vizituoti gydytojui vis pranešdavau : "teigiamas", tai jie buvo priversti suklusti, ir šiandien man atliko vaginalinę echoskopiją. Ir nuleido ausis. Teko pripažinti, kad aš jau penkta savaitė laukiuosi. Tik jų (ginekologų) elgesys mane labai įskaudino. Kai mane su visa lova nuvežė echoskopuoti, gyd. Šaltinis pašaipiu ir priekaištaujančiu tonu paklausė, kodėl aš sugalvojau darytis testą ir ne vieną vidury ciklo (paprastai moterys daro, kai užsilaiko mėnesinės). Skambėjo taip, lyg kodėl aš čia sukėliau tokį sąmyšį, sugrioviau operacijos planus, sukėliau visus ant kojų ( šiandien dėl manęs buvo paskirtas traumatologų ir ginekologų konsiliumas), kažko prisigalvojau, kai tam nėra jokio rimto pagrindo. 

Ir kai jie trys – dvi ginekologės ir akušerinio skyriaus vedėjas – pamatė tą nuostabų tamsų taškelį ekrane, nė vienas nė nepažvelgė į mane, neištarė jokio gero ar sveikinančio žodžio. Nė vienas nepasakė : "kaip puiku, kad jums atėjo į galvą tokia nuostabi mintis pasidaryti testą, kad jūs buvote tokia atkakli ir sumani ir susiradote tinkamus testus, ir nepasidavėte, nors niekas jumis netikėjo". Įsivaizduosiu, kad kažkas man vis dėlto pasakė tokius žodžius. Tikriausiai mano mažylis. 

Po to įvyko pasitarimas, ir pas mane atėjęs susirūpinęs gydytojas Rauba išdėstė galimus variantus, galimas rizikas ir pasakė, kad aš turiu pasirinkti. Sakė, kad keturias dienas suka galvą dėl manęs, kad aš čia sukėliau šurmulį ligoninėje. Tikrai mačiau, kad jis jaudinasi, kad jam rūpi. Ir aš apsisprendžiau nesioperuoti, gydytis konservatyviai (nors tai jau labai pasenęs metodas), nors tai kelia pavojų, kad kaulas gerai nesugis. Aš dabar dar savaitę gulėsiu ištempime, o paskui 4-5 mėn. gipsas be galimybės priminti tą koją. Ir rezultatas neprognozuojamas. Bet aš juk motina, ir neturiu, iš ko rinktis. Vaikelio saugumas – aukščiau visko. Dabar reikia tik melstis, kad mums abiems viskas būtų gerai.