Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Laba diena,

gerb. Kazimierai, viliuosiu, jog galėsite man pagelbėti gana keblioje situacijoje.

Mano mažylė gimė neišnešiota, svėrė vos daaugiau negu kilogramą. Maitinta per zondą, o po to iš buteliuko, kadangi tokia buvo ligoninės praktika, o apie kitus galimus būdus aš tuomet dar nežinojau, buteliukas buvo nurodomas kaip natūralus ir vienintelis įrankis žingsniui pirmyn žengti. Labai norėjau maitinti krūtimi pagal poreikį, tačiau tuomet mergytė tikrai dar buvo per silpna (mėginau keturias dienas, tačiau ji visąlaik miegodavo, valgyti visai nerodė noro). Dabar jau esame namie, vaikutis pasiekė išnešiotumo amžių ir nedelsdama nusprendžiau pereiti prie maitinimo iš krūties. Susiduriu su galybe kėblumų. Visų pirma, iš krūties ji suvalgyti sugeba daugiausiai 40 gr., tačiau dažniausiai žymiai mažiau. Jos augimui to nepakanka, nors žindau kas 1,5 ar kas 2 valandas, nelygu, kada ji prašo. Stengiuosi ja pasitikėti ir duoti su valgyti tiek, kiek ji nori. (Iš pradžių man buvo rekomenduota būtinai primaitinti trūkstamą kiekį. Dariau tai naudodamasi papildomo maitinimo sistemėle, medelos šaukštu, net tuo pačiu buteliuku pradžioje, tačiau visi būdai buvo nesėkmingi – ji tiesiopg užmigdavo, nerydavo, purkšdavo pieną fontanu lauk.) Keletą dienų jau džiaugiausi, kad mergytei neblogai sekasi, pati atsigavau (nes maitindama su primaitinimo priemonėm labai ilgai trukdavau, kamuodavomės net iki dviejų valandų, o po to dar juk reikėdavo ir pieną nusitraukti kitam maitinimui). Tačiau džiaugsmas truko trumpai. Svorio augimas labai sulėtėjo ir sumažėjo – vos po 10  gramelių per dieną arba visai nieko, kai anksčiau per dieną priaugdavo maždaug po 40. į tai galėčiau nekreipti dėmesio, suprasdama, kad dabar juk pereinamasis laikotarpis, jos apetitas nėra didelis ir pan. Tačiau nerimą kelia tai, jog ji maitinimo metu labai nerami: muistosi, spardosi kojytėmis, trankosi kumčiukais, verkia. Nusiramina tik pakelta į vertikalią padėtį, bet netrukus, pridėjus prie krūtinės, vėl ima verkti. Taip valgydama ji suvalgo geriausiu atveju 20 gr, o juk jau yra didelė – 3300 g. Laikiau, jog dėl to kalti diegliukai, pilvelio pūtimas (todėl valgydindama būtinai duodu atsirūgti, panešioju, pamasažuoju pilvuką). Bet paskutiniu metu pilvelyje lyg nebegirdžiu ankstesnių "gargaliavimų", atrodo, jog ji nervinasi dėl kažkokių kitų, man nesuprantamų priežasčių. Galvojau, kad gal pienas per lėtai teka, jo per mažai, krūtis per minkšta (ji vis tik buvo pratusi prie kieto buteliuko). Tačiau ir tuomet kai ji kieta, pritvinkusi pieno, vis tiek jos nuotaika ta pati. Ir tęsiasi visą parą, iskyrus gal tik kokius du (geriausiu atevu) maitinimus. Neišmanau, ką turėčiau daryti… Baisu, kad šiomis dienimis ji visai nedaug tesuvalgo, galbūt ir tas buvimas pusbadžiu ją daro irzlią. O aš taip pat kenčiu, žiūrėdama į ją tokią, maitinimas tapo labai sudėtingas. Gal Jūsų paktikoje buvo panašių atvejų? Gal galėtumėte patarti, ką reikėtų daryti tokioje situacijoje? Neišnešiotukės svoriu susirūpinę gydytojai pataria maitinti buteliuku ir pagal 2-3 val. rėžimą, tačiau aš labai norėčiau siekti sėkmingo maitinimo tik iš krūtinės… Beje, kas liečia jos apetitą: dar ligoninėje, kai maitindavau iš buteluko, ji nebuvo entuziastinga valgytoja. Muistydavosi, stenėdavo, valgydavo ilgai ir visos jai paskaičiuotos porcijos nenorėdavo… Į mano pieno spalvą akį užmetusi mama tvirtina, kad jis labai riebus (geltonas, neskaidrus), tad gal dėl to jai norisi mažiau valgyti? Būčiau tikrai labai dėkinga už pagalbą…