Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Miela Sandra,

atsiprašau, kad Jums teko ilgai laukti atsakymo; turėjau skubių darbų dėl ankstesnių įsipareigojimų, teko išvykti, budėti ligoninėje. Bet apie Jūsų laišką galvojau J

Man malonus Jūsų pagyrimas knygai. Tačiau norėčiau nesutikti, jog knygą paskyriau aiškinimui ką daryti kai mažai pieno. Man labiau rūpėjo panagrinėti kodėl visuomenėje tiek daug kalbama apie pieno trūkumą, kodėl moterys galvoja nesugebėsiančios žindyti. Rūpėjo pirmiausia išsiaiškinti kas tą “pieno trūkumą” sukelia, kodėl dar daug motinų žindyti tiesiog nenori, nemoka, bet teisinasi „pieno nebuvimu“.

Aš neabejoju, kad Jūs, aplankančios tokias interneto svetaines kaip ši, tuo labiau – skaitančios tokias knygas kaip „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“, esate už žindymą, kad žindote ir žindysite savo vaikelius. Išties, pilietiškai žiūrint, aš puoselėju svajonę padaryti iš Jūsų dar daugiau žinančias apie žindymą ir galinčias būti šviesuliais toms mamytėms, kurios abejoja ar žindyti, kurios yra nežindžiusių močiučių psichologinėje „nelaisvėje“. Norėčiau kad taptumėte ne tik šiaip matomais sėkmingai žindančių motinų pavyzdžiais savo draugėms, giminaitėms, kaimynėms, bet ir turinčiomis žinių tiek, kad galėtumėte būti žindymo stipriomis propaguotojomis ir kompetent mokytojomis…   Todėl ir knygą rašiau taip, kad joje būtų ne įsakymai/komandos ką dayti vienu ar kitu atveju, o taip, kad skaitytojams rastųsi ir išliktų supratimas apie laktacijos anatomiją ir fiziologiją, ir apie tokius nenatūralius reiškinius kaip „pieno trūkumas“, „fiziologinė naujagimių gelta“, jų priežastis, nuosekliai virstančias pasekmėmis… Tam parašiau ir skyrių "Žvilgsnis į kūdikių maitinimo istoriją" ir jame – pirmąją istorijoje žindymo Lietuvoje istoriją, kad visi suprastų jog „pieno trūkumas“ yra žmonių prisigalvotas ir dirbtinai sukurtas dalykas. Nes ir man buvo ir tebėr kažkiek svarbu kas bus su Lietuva ir jos vaikais….

Ėmesis rašyti tą knygą, savo tikslą nubrėžiau link žindymo propagavimo ir siekio padėti mamytėms siekti žindymo kaip natūralaus dalyko. Visiškai natūralus maitinimas – žindymas – pagal “gamtos programą” nanumato nenatūralių priemonių naudojimo, taip pat ir krūtų melžimo aparatais ar net rankomis. Todėl knygoje, ir taip tapusiai ganėtinai didele dėl man pačiam atrodžiusų įdomesnių ir svarbesnių temų, tų veiksmų/procesų technologijai neskyriau specialaus dėmesio ir vietos. Juoba, kad per beveik trisdešimties metų praktiką įsitikinau, kad moterys išmelžti pieną išmoksta ir be mano patarimų ir pagalbos. Daug kartų dažniau tekdavo nuo to atkalbinėti ir agituoti bei mokyti žindyti natūraliai. Tačiau ačiū už pastabą: Jūsų pageidavimą aprašyti pieno ištraukimą rankomis atsitikus krūties pritvinkimui prisiminsiu kaip pasiūlymą ateičiai…

Galvojau ir apie Jūsų konkretųjį klausimą. Pieno gamybą krūtyse ir jo tekėjimą refleksiškai sukelia spenelio dirginimas.  Gal Jūsų speneliai kažkaip daugiau ar mažiau yra dirginami juos liečiančio drabužio? Apie prolaktino ir oksitocino refleksus knygoje rašiau „Žindymo mokslo“ skyrelyje „Fiziologija“; atitinkamas straipsnis yra ir šioje svetainėje. Kas dar? Gal yra itin stipri Jūsų vaizduotės įtaką vegetacinei nervų sistemai. Pieno tekėjimą per sąlyginį oksitocino refleksą suskatina ir intymūs santykiai, ir mintys apie juos, o taip pat ir mintys apie kūdikį, jei žindymas yra moters juslėms malonus. Tikriausiai esate jausminga, „nešalta“ moteris, ir … gerai. O jei norite išvengti nepatogumo dėl varvančio pieno, prisitaikykite drabužį netrinantį/nedirginantį  spenelio ir greitai pabėkite nuo atitinkamų minčių: gal spręskite matematinius galvosūkius, ir t.t. Pradėjusį tekėti pieną galima bandyti pristabdyti ir mechaniškai prispaudžiant į krūtis delnais ar specialiais liemenėlės įklotais.

 Jeigu tai nepadės, tuomet, kaip gydytojas, privalau taip pat atkreipti mano ir Jūsų dėmesį į vaiko didelį gimimo svorį. Teoriškai jis toks gali būti jeigu dideli tėvai (mama, tėtis arba abu), bet ne visada. Pasitaiko, jog naujagimio didelio svorio priežastimi būna mamos diabetas ar endokrininių liaukų veiklos sutrikimai. Kai kurie iš jų gali sąlygoti ir hiperprolaktinemiją, hiperoksitocinemiją… pasireiškiančias pieno hiperprodukcija, o kartais pieno atsiradimu ir tekėjimu net ir negimdžius. Dėl to derėtų konsultuotis su savo gydytoja/-u ir endokrinologu.

Tačiau dar labai neišsigąskite, Jūsų aprašyti reiškiniai neretai pasitaiko pirmosiomis savaitėmis po gimdymo. Vėliau dažniausiai pamažu susireguliuoja. O kūdikio springimą žindant turėtų „išgydyti“ geras prigludimas prie krūties plačiai ją apžiojant. Tam, kad tai pavyktų, jeigu krūtis įtemptai pilna, kartais tenka truputį pieno išmelžti iki priekinės dalies po areole suminkštėjimo. Tikiuosi, jog tai Jums ne naujiena, taigi ir man nuo pieno nutraukinėjimo aprašiymo šį kartą pasisekė išsisukti