Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Pranešimas redaguotas 11:13 pm – rugpjūčio 17, 2010 Kazimieras Vitkauskas

Spenelių skausmus dažniausiai sukelia blogas – nepakankamai platus – kūdikio prigludimas s prie krūties, dėl ko kūdikis ne žinda krūtį, o tik čiulpia spenelį (20 pav.) ,taip jį maigydamas ir siurbdamas, kol spenelio paviršiuje atsiranda žaizdelės ir mama pradeda justi spenelio skausmus. Patį blogą prigludimą dažniausiai lemia naujagimio pripratinimas čiulpti čiulptuką-tuštuką arba girdymas iš buteliuko per čiulptuką. Ievindra, atrodo, jau nusimano apie gero prigludimo požymius, skaitė atitinkamą straipsnį, taigi darau prielaidą, jog jos sūnelis nėra įpratęs čiulpti čiulptuką. Jeigu, nepaisant visų bandymų kūdikį gerai priglausti prie krūties, žindymas vis tiek išlieka skausmingas mamai, vertėtų pagalvoti ir apie galimybę „prisegto liežuvio“. 

Liežuvis yra raumeninis organas, kurio paviršius apgaubtas gleivine. Apačioje iš gleivinės susidaro pasaitėlis, rišantis liežuvį prie burnos dugno. Normaliai pasaitėlis prasideda maždaug ties liežuvio viduriu ir yra pakankamai ilgas ir elastingas, kad leistų liežuviui ne tik laisvai judėti visoje burnos ertmėje, bet ir ji išlįsti gerokai į priekį. Tai yra labai svarbu žindymo sėkmei. Kūdikiui žindant motinos krūtį, liežuvis yra pagrindinis, pats svarbiausias darbininkas  (19 pav.). Nedažnai, tačiau pasitaiko, kad pasaitėlis būna prikabintas per daug arti liežuvio galo, yra labai trumpas arba storas ir nepaslankus. Tai laiko liežuvio galą pritrauktą („prisegtą“) prie burnos dugno ir kūdikiui nepavyksta gerai žįsti. 

Už šios priežasties galimybę Ievindros sūneliui liudija ir tai, jog jau „ligoninej sesele pastebejo, kad mazylis liezuveli labai glaudzia prie gomurio ir jam sunku nuryti maisteli, kuris atsiduria pas ji burnytėj“ Taigi, kūdikiui išsižiojus liežuvis matėsi ne prigludęs prie burnos dugno ir iškištas į priekį, kaip turėtų natūraliai būti dėl įgimto ieškojimo reflekso (21 pav.), o pakilęs prie gomurio. Tai būdinga esant per trumpam liežuvio pasaitėliui. „Prisegtą“ liežuvį naujagimis irgi siekia (to paties „ieškojimo“ reflekso vedamas) iškišti tolyn, tačiau nepavyksta, ir liežuvis gali tik išsiriesti aukštyn, pakildamas burnoje link gomurio. Tada burnos priekyje lieka nedaug vietos, kad kūdikis galėtų apžioti pakankamai daug krūties: paprastai telpa tik spenelis, kuris čiulpiamas ir pernelyg spaudžiamas to susirietusio liežuvio, anksčiau ar vėliau ima kęsti skausmus. Ir Ievindrai gali būti panašiai, tik kadangi „speneliai ir aureole aplink juos yra labai mazi“, tai žiūrint iš šalies atrodo, jog kūdikis apžiojo pakankamai daug. Tačiau burnos viduje vis tiek nevyksta normalus žindimas, nes liežuvis neišsitiesia po speneliu ir tolyn už jo, o tik čiulpimas su tomis pačiomis pasekmėmis – spenelio žalojimu ir jo skausmais. 

Todėl patariu patikrinti šią tikimybę. Jeigu pasitvirtintų, jog vaikas gimė su „prisegtu“ liežuviu, ir tai neleidžia jam normaliai žįsti, liežuvio pasaitėlį pakirpti reikia kuo greičiau, geriausia jau naujagimiui. Atliekama labai nesudėtinga, nesunki ir nepavojinga operacija. Tai – stomatologų arba burnos chirurgų darbas. Jeigu turite knygą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“, apie tai galite paskaityti skyriaus „Spenelių skausmai ir žaizdos“ skyrelyje „Prisegtas liežuvis“, p.157-158. 

Pritariu Brigitai - pats geriausias tepaliukas sausiems ir suskirdusiems speneliams yra pačios mamos „galinis“ (po žindymo) pienas.