Kūdikių žindymas: teorija, praktika ir patarimai zindyk.lt Internetinė svetainė gimsiančio kūdikio laukiančiai ir jį auginančiai šeimai

Gerb. gydytojau ir mielos kolegės mamos,

Rašau diskusijų skyrelyje, nes tai nėra skubus klausimas ir netgi ne klausimas apskritai, nes ko gero esu jau apsisprendusi. Žinau, kad tema apie papildomo primaitinimo pradžią kituose forumuose sukelia įvairiausių kontroversiškų vertinimų, taigi noriu būti atsargi ir dar kartą patikinti, kad tikrai niekam nesiūlau vadovautis mano pamąstymais.

Šiuo metu mano antram sūnučiui jau šeši mėnesiai ir pora savaičių, taigi, pagal plačiai paplitusias rekomendacijas, jau turėjome pradėti pažindintis su papildomu kietu maistu. Pirmąjį savo vaiką, kurį taip pat žindžiau, primaitinti pradėjau "tvarkingai" ir viskas su juo dabar yra gerai, tačiau šiuo metu truputį delsiu ir dvejoju: dėl to, kad jaučiu, jog jis dar nėra pasirengęs, dėl to, jog smarkiai abejoju prieinamų vietinių daržovių maistine verte šiuo sezonu, juolab pirktinėmis konservuotomis tyrelėmis, ir dėl to, jog radau įvairios prieštaringos informacijos, netikslių vertimų ir tt. Jeigu kam nors būtų įdomu galėčiau tais šaltiniais pasidalinti, juos, aišku, reikia labai įdėmiai atsirinkti, tačiau pernelyg nesiplėsdama tiesiog noriu pasidomėti praktine patirtimi – gydytojo arba jūsų. Kaip manote, ar yra pagrindo kokiai nors rimtesnei rizikai, jei tarkim, primaitinimo pradžią atidėčiau kokiam mėnesiui ar pan. Na bent jau kol pradės tvirčiau sėdėti ar sulauks bent vieno dantuko – iki šiol su raida ypatingai neskuba. Noriu būti tikra, kad duodu pakankamai laiko jo virškinimo sistemai subręsti, o tai vargu ar gali atsitikti vienu metu visiems vaikams (kaip ir tas pats sėdėjimas ar vaikščiojimas).

Šiuo metu jis sveria 8,5 kg (ūgis – 64 cm), taigi per pusantro mėnesio nuo mūsų paskutiniojo vizito pas gydytoją, priaugo 1 kg 200 g, hemoglobino kiekis kraujyje 110 g/l (ne pats didžiausias, bet kiek žinau, 5 – 7 mėn, kūdikiams visiškai normalus), žinda įprastiniu dažnumu (nežiūriu į laikrodį, bet kas keturias ar pan. valandas dieną ir keletą kartų naktį), yra aktyvus, smalsus, gyvenimu patenkintas , kūdikis, šiek tiek linkęs į galimai paveldėtas odos problemas (viršugalvis, antakiukai, ausys ir bambutė karts nuo karto vis parausta ir atskiri ploteliai pasidengia gelsvų pleiskanų luobele, tačiau visai sėkmingai būklę kontroliuoju), o jos ne visada, bet yra tikimybė, jog gali būti susiję ir su esama ar būsima alergija maistui (alergologų nuomone, nors aš asmeniškai ir manau, jog tai pakankamai dažna ir normali kūdikių "liga", kuri gal tik yra šiek tiek rimtesnės formos).

Iš anksto dėkoju už jūsų visų dėmesį ir laiką šiam mano klausimui/temai diskusijai.

Tame ir bėda su ta nuojauta, kad kuždėt kažką kužda, bet tuoj prisideda  visokie kitokie balsai (tikiuosi, psichiatrai čia neskaito :) ir pasimetu. Likusi šeimos vyrija, tai mane jau siaubingai spaudžia, kaip čia aš jų padermės atstovą kažkokiu pienu vien gyvą laikau, pakankinau šešis mėnesius ir gana, duodam lašinukų nors kokių pačiulpt žmogui :) O mažasis, kaip tyčia, mane erzindamas, čepsi į akis žiūrėdamas, iš lėkštės viską griebia. Bet tai pagal tokią analogiją, vertinant vien iš domėjimosi pusės, tai turėčiau savo trimečiui ir vyno duot paragaut (net labai domisi, kai svečių ateina). Nekalbant apie moterų parūpinimą savo sutuoktiniui, kai irgi pasidomi, kokia praeive bendrojo išsilavinimo tikslais ;)

Žodžiu juokas juokais, bet rimtai kalbant tai kalbu apie visai rimtus tyrimus, pvz., dr. Lindos Folden Palmer pranešimą laktacijos specialistams 2007 m. konferencijoje, kur ji pateikia visai pagrįstai atrodančius duomenis, su įrodymais, kodėl tą kietą maistą būtų galima atidėti šiek tiek vėlesniam laikui (http://www.thebabybond.com/BEY…..TMILK.html). Aišku, gal ji ir kokia šarlatanė, bet Amerikos Pediatrų draugija tikrai savo rekomendacijose (http://aappolicy.aappublicatio…..2/496#SEC6) rašo, jog "…whereas, other infants may not be ready to accept other foods until approximately 8 months of age.^193"

(kas reiškia, jog "tuo tarpu kiti kūdikiai gali būti nepasiruošę priimti kito maisto iki apytiksliai aštuonių mėnesių"). Tai va še tau, boba ir devintinės. Ir spręsk, mama, pati. Aišku, išmintinga gal visai, kaip sakote, tiesiog būtų duoti paragauti ir žiūrėti, kaip reaguos, bet jeigu virškinimą sutrikdys ir tas pusė šaukštelio (paranoja pakvipo jau net man pačiai :). Žodžiu, tiesiog noriu įvertinti galimą riziką, jei tai apskritai įmanoma, ir tada spręsti, kas galėtų būti mažesnė blogybė nesėkmės atveju. Linkstu aš, linkstu, į tą "atsigręžkime į gamta, prigimtį, tradicijas" politiką, tik nebežinau, kiek ją įmanoma nekenkiant taikyti šiuolaikiniam miesto kūdikiui. Gydytojas ar jūs gal dar mane atvesit į protą ;)