Pranešimas redaguotas 12:39 pm – rugpjūčio 20, 2013 Indrė A.
Sveiki, prie gražių padėkų prisidėsiu ir aš. Pacituosiu savo laišką.
Šiuo metu laukiuosi pirmagimio. Labai daug skaitau
ir domiuosi viskuo, kas susiję su nėštumu, gimdymu, naujagimio priežiūra
ir auginimu. Tačiau tarp visos gausios informacijos pasigedau daugiau
žinių apie žindymą, nors galiu prisipažinti – nedaug jos ir ieškojau.
Visgi, jau nuo nėštumo pradžios buvau nusiteikusi savo mažylį maitinti
pati, nors žinių apie tai beveik neturėjau. Juk mano mama manęs
nemaitino, nes pienas bėgo su krauju, anyta taip pat nežindė savo dviejų
sūnų (tam tarpe ir mano vyro), nes ,,neturėjo pieno". Tad artimoje
aplinkoje nebuvo galimybių sukaupti teisingų žinių. Vis galvojau, kad
pagimdžiusi galėsiu iš karto glausti vaikutį prie savęs, o jeigu kas -
sulauksiu pagalbos iš ligoninės personalo. Tačiau ir čia nusivyliau
beskaitydama moterų komentarus, kurios skundėsi, jog mūsų ligoninėse
būtą sesučių ir gydytojų, kurie labai nenoriai padeda ir pamoko naujai
,,iškeptas'' mamas, o labiausiai stebino tai, kad iš karto po gimimo
mažyliai išnešami, perrengiami ir po kiek laiko atnešami mamoms
,,gražiai supakuoti", nors jau visi žino, jog naujagimis turi būti
padėtas motinai ant krūtinės ir paliktas ilgesniam laikui apsiprasti,
susipažinti ir galų gale – pirmą kartą pažįsti.
Dėl žinių stokos apie visą natūralaus maitinimo procesą, ėmiau po
truputį pirkti čiulptukus ir buteliukus, manydama, kad tikrai prireiks.
Bent retkarčiais. Juk nežinojau kuo jie gali būti kenksmingi, o
anaiptol, iš aplinkinių pasakojimų (mamų, tetų) supratau, kad be jų
greičiausiai neapsieisiu…
Tačiau. Vieną dieną į mano rankas (labai netikėtai) pateko Jūsų
knyga ,,Kūdikio žindymas". Beskaitydama ne kartą stebėjausi ir
linkčiojau galvą, atradau daugybę atsakymų į klausimus, kurie kilo tik
atsivertus Jūsų knygą. Supratau kodėl nei mama, nei anyta nesugebėjo
žindyti, kodėl vaikystėje vis sirgau ir netgi dėl kokių priežasčių
išsivystė žandikaulio problemos, kuomet apatiniai dantys dengė
viršutinius ir t.t. Viską įtakojo tai, kad niekada neragavau motinos
pieno ir nuolat būdavau su čiulptuku. Nustebau, kiek daug problemų gali
sukelti mišinukai ir kaip stipriai skiriasi žmogaus ir karvės pienas, iš
kurio šie gaminami. Taip pat pasibaisėjau tuo, kaip buvo anksčiau
elgiamasi su mažyliais: kuo mažiau laikyti ant rankų, kuo rečiau
glausti, maitinti pagal formules, nereaguoti, kai verkia ir pan., o
svarbiausia – kuo mažiau žindyti arba išvis to nedaryti. Labiausiai
sukrėtė istorija, kai anyta uždraudė marčiai maitinti savo pienu mažylį,
o šis dėl komplikacijų atsidūrė ligoninėje – kažkas baisaus. O viskas
juk vyko dar visai neseniai…
Versdama paskutinius knygos puslapius supratau, kad man visiškai
nereikia tų čiulptukų ir buteliukų, kuriuos pirkau, kad visiškai nenoriu
girdėti iš aplinkinių komentarų, kad galiu neturėti pieno ar nuolat
glausdama savo kūdikį prie savęs – jį išlepinsiu. Dabar žinau, jog turiu
pilną teisę po gimdymo pareikalauti (jei tai bus nevykdoma), kad
vaikutis būtų padėtas man ant krūtinės ir paliktas bent kelioms
valandoms su manimi ir tai, kad motinos pienas vaikui yra nepakeičiamas
gyvybės šaltinis, kurio negali atstoti jokie dirbtiniai mišiniai ar
kitas maistas. Dabar esu šimtu procentu tikra, kad galėsiu nuo pat pirmų
valandų, savo stebuklėliui suteikti tai, ko jam labiausiai reikės. Esu
tikra, kad sugebėsiu būti mylinti ir atsidavusi mama.
Taigi išliejusi viską, kas susikaupė
perskaičius Jūsų knygą, noriu labai padėkoti už tokį informatyvų, šiltą
ir įdomų leidinį. Visos būsimos ir netgi esamos mamos, turėtų
perskaityti šią knygą. Drįsčiau teigti, jog Jūsų knyga daugumai moterų
padėtų apsispręsti žindyti savo mažylius pačioms ir kuo ilgiau. Juk
dauguma, kaip ir aš iki šiol, turi sukaupusios neteisingos informacijos
arba jos išvis neturi. Nežino, kokią neaprėpiamą naudą vaikui ir mamai
suteikia žindymo procesas. Kaip artimai ir glaudžiai tuomet siejasi du
žmonės.
Reikia keisti visuomenės požiūrį į natūralų maitinimą, kad
jaunos mamos nebijotų ir norėtų žindyti, o Jūsų knyga tam puikiai
pasitarnauja. Savo ruožtu ir aš prisidėsiu prie viso šio gražaus
proceso, ,,Kūdikio žindymą" perleisdama per kitų, būsimų mamų rankas,
taip tikėdamasi, kad su laiku visos moterys supras, jog ,,Kūdikio
žindymas nepakeičiamas kaip motinos meilė,,. Ačiū Jums.
Be to, prieš gerą savaitę vėl su anyta aptarėm mano nėštumą ir gimdymą. Išėjo kalba apie žindymą. Ir ką Jūs manote? Kai pasakiau, kad aš maitinsiu pati, anyta atšovė: ,,Žiūrėk, kad tik pieno turėtum". Taip tik dar kartą įsitikinau, kokia prasta situacija buvo prieš daugiau nei 20 metų, ir kaip nemaloniai nuteikia tokie pasakymai. Tad labai svarbu neklausyti ir negirdėti tokių komentarų, o svarbiausia – nepritaikyti jų sau. Dėl to labai šaunu, kai yra tikrų šaltinių, iš kurių galima semtis patirties ir žinių, kurios mums padės pasiekti to, ko norime, o ne sukels abejones ir privers nerimauti. Taigi ši knyga – Kūdikio zindymas, ir yra tas šviesos šaltinis, kuris turėtų gulėti kiekvienos mamos knygų lentynoje.