TANDEMINIS ŽINDYMAS

  • Posted on spalio 27, 2011 at 12:24 pm


Kadangi ŽINDYMAS TANDEMU – taip vadinamas naujagimio ir vyresnėlio kūdikio/vaiko maitinimas iš krūties vienu metu – praktiškai beveik neįmanomas be prieš tai buvusio ŽINDYMO PER NĖŠTUMĄ, todėl pastarąjį ir aptarsime pirmiausia…

Nėštumas žindant, kaip tai atsitinka…

Žinome, jog ŽINDYMAS SAUGO NUO NAUJO NĖŠTUMO. Apie tai jau rašėme „Mamos žurnale“ (2010 metų kovo numeryje). Prisiminkime: jeigu (1) kūdikis vien tik žindomas (negauna jokio kitokio maisto) taip dažnai kaip jis nori, (2) jam yra ne daugiau kaip šeši mėnesiai amžiaus ir (3) mamai po gimdymo dar nebuvo mėnesinių, tai jos pastojimo tikimybė yra labai maža – tik iki 2 procentų. Taigi kuo pirmojo kūdikio/vaiko žindymas „sąžiningesnis“, tuo vyresnis amžiumi bus šis vaikas, kai mamos įsčiose rasis antrasis, savo gimimo dar tik lauksiantis, kūdikėlis. „Nesisaugančiai“ mamai vidutiniškai tai atsitinka devintą – dvyliktą mėnesį. O jeigu moteris naudojasi ir kitais būdais pastojimui išvengiti, naujam nėštumui prasidėjus jos vyresnėlis vaikas jau gali eiti antrus ar net trečius metus. Tuomet žindymas vaikui labiau, negu visai nebedidelis jo gaunamas, nors ir dar labai skanaus ir vertingo, motinos pieno kiekis, svarbus kaip psichologinis saugumo ir mamos meilės jam garantas.

Tačiau žindymų retinimas dieną, noras išmiegoti nežindžius per naktį ir bet kokio papildomo gėrimo ar maisto kūdikiui davimas gali gerokai paankstinti naujo nėštumo atsiradimo galimybę. Taigi gali būti ir taip, jog, užsimezgus naujajai gyvybei, vyresnėlis neturės nei pusės metų ir motinos pieno jam dar bus vienintelis reikalingas maistas.

Ar tikrai nepavojinga?

Kai mama žindo kūdikį, dėl krūtų spenelių nervinių receptorių dirginimo posmegeninė endokrininė liauka hipofizė į kraują išskiria hormoną oksitociną, kuris, skatindamas susitraukti aplink alveoles esančias lygiąsias raumenines ląsteles, priverčia pieną tekėti iš krūtų. Iš panašių lygiųjų raumeninių ląstelių sudarytas ir gimdos sienelės raumeninis sluoksnis. Todėl oksitocinas taip pat yra svarbus gimdymo metu. Apie tai girdėjusios mamos nerimauja: ar žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas neišprovokuos gimdos susitraukimų ir nesukels persileidimo ar priešlaikinio gimdymo?

Laimei, per visą pirmąją nėštumo pusę, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui visai nejautrūs. Paskui, kai gimda savo raumenų pajėgumą pradės palaipsniui didinti ir treniruoti būsimoms „varžyboms“ – gimdymui, labai pamažu didės ir tų raumeninių ląstelių jautrumas oksitocinui. Todėl labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, antrajame ir ypač trečiajame nėštumo trimestruose yra įprastas reiškinys. Tai daug kartų atsitinka ir meilės glamonių bei lytinių santykių ar net fizinės mankštos pratimų metu. Iki pat normalaus natūralaus gimdymo pradžios, dėl žindymo (spenelio dirginimo) išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Nedidelė jo prisidėjimo tikimybė teoriškai gal būt (bet ne būtinai, nes įrodančių faktų nėra) rastųsi tik dėl kitų priežasčių atsiradusio gręsiančio priešlaikinio gimdymo atveju. Mamai, anksčiau turėjusiai komplikuotą nėštumą, savo asmeninę situaciją reikėtų aptarti su savo gydytoju ir, atsižvelgiant į visas aplinkybes, nuspręsti kas geriausia: žindymą drąsiai tęsti, žindyti rečiau ir trumpiau, arba kūdikį nujunkyti.

Nenuskriauskite savo pilvelio gyventojo!

Gimdoje augantis naujasis vaikas jo vystymosi pirmaisiais mėnesiais dar būna santykinai labai mažas. Taigi ir maisto medžiagų jo energijos bei kūno augimo poreikiams patenkinti dar nereikės labai daug.
Aišku, su laiku, jam augant vis didesniu, atitinkamai daugės ir jam reikalingų statybinių ir energetinių medžiagų poreikis. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai mažės motinos pieno poreikis žindomam vaikui, nes jis gaus vis daugiau kitokio – papildomo – maisto, kuris pradedamas valgyti nuo šešių mėnesių amžiaus.

Kol mama su maistu gauna pakankamai kalorijų ir visų reikalingų medžiagų, kol jos pačios svoris didėja atitikdamas sveikus parametrus, yra pakankamai priežasčių tikėti, kad ji gerai aprūpins save, gimdos gyventoją ir žindomą vaiką.

Nėščia moteris prisitaiko prie padidėjusių mitybos poreikių valgydama daugiau ir vyresniojo vaiko žindymas pastebimai neįtakoja jos dar negimusio kūdikio augimo. Taigi leiskite Jūsų apetitui diktuoti: valgykite gerą ir įvairų maistą kada esate alkana ir gerkite kada esate ištroškusi.

Siurprizai, apie kuriuos verta žinoti

Nėštumo metu randasi įvairių pokyčių, galinčių turėti įtakos ir žindymo sėkmei.

Pirmiausia jautresni pasidaro krūtų speneliai. Atsiranda nemalonių, skausmingų dilgčiojimų, ypač žindymo metu. Vienos mamos tai pajunta anksčiau, kitos vėliau, kai kurios – jau pirmosiomis savaitėmis. Kantresniosios ilgainiui nustoja kreipti dėmesį į šią „smulkmeną“: jeigu vaikas žinda noriai, patenkintas krūtyje randamu pienu, reiškia – viskas gerai. Atidžiai rūpinantis geru kūdikio priglaudimu prie krūties, kad jis apžiotų kuo plačiau ir netraumuotų jautraus spenelio, galima palengvinti šį nepatogumą ir išvengti stiprių skausmų. Daugumai mamų spenelių jautrumo padidėjimas visiškai praeina po gimdymo. Tačiau, jeigu žindymo tęsimas nėštumo metu arba ir vėliau, jau pagimdžius, motinai kelia per didelę įtampą ir yra itin nemalonus, ji neturėtų jaustis privalanti vyresniojo vaiko žindymą žūt būt atkakliai tęsti ir kęsti.

Kartais mamas kamuoja nėštumo toksikozė su bloga savijauta, pykinimu ir vėmimu. Dažniau taip darosi rytais, bet būna, jog užtrunka visą dieną, tęsiasi savaitėmis. Jeigu toksikozės reiškiniai stiprūs ir užsitęsia, pasitaiko,kad ir žindomas kūdikis gali pasijusti nesveikai: jis darosi liguistai neramus, arba, atvirkščiai – neįprastai vangus, praranda apetitą, vemia. Taip būna retai, tačiau jeigu atsitiktų, kūdikį irgi gali tekti, bent jau laikinai, nujunkyti nuo krūties.

Nėštumo poveikis į pieną

Kaip mums beatrodytų reikšmingas vyresnėlio kūdikio/vaiko žindymas, vis dėlto svarbiausia nėštumo „strategija“ yra naujos gyvybės išsaugojimas ir užauginimas motinos kūne bei pasiruošimas jos maitinimui po gimimo. O naujagimiui reikės ne bet kokio maisto, bet labai ypatingo – priešpienio!

Tas pasiruošimas neįvyksta per dieną, jis pradedamas jau gerokai iš anksto.
Laipsniški pasikeitimai, subrendusį pieną galop paversiantys priešpieniu, prasideda vidutiniškai maždaug tarp ketvirto ir penkto mėnesio. Gali būti, jog kažkada Jūsų vyresnėlis pastebės skirtumą, nes ims keistis pieno skonis, ir pieno mamos krūtyse gaminsis mažiau. Vieniems žindomiems vaikams tas skonio pasikeitimas (pienas pasidaro truputį sūresnis) nepatinka ir dėl to gali patys nusijunkyti. Kiti, atrodo, to nepastebi ir toliau žinda kaip įpratę.

Kai motinos pieno gamyba pradeda mažėti, vyresnėlis gali kompensuoti jo trūkumą, valgydamas daugiau papildomo tiršto maisto. Tačiau turėkite mintyje: jeigu jūsų kūdikis yra jaunesnis kaip vienerių metų, pienas turėtų išlikti jo pagrindiniu maistu. Tol, kol Jūsų kūdikio svoris adekvačiai didėja ir jis žinda bent 3 – 4 kartus per dieną, jam kitų papildomų pieno produktų duoti nebūtina.

Kai prie krūties jau prašosi du

Keliomis pirmosiomis dienomis po gimdymo priešpienis yra gyvybiškai svarbus naujagimiui, todėl prioritetas teiktinas naujagimiui ir jis prie krūties turėtų būti glaudžiamas pirmas. Nebijokite, pieno tikrai užteks, nes, kaip sakoma „kur du stos, ten ir darbo bus padaryta dvigubai“. Nes pieno gamyba motinos krūtyse vyksta pagal „paklausos ir pasiūlos dėsnį“. Taigi, kodėl nepalepinus ir vyresnėlio? Gal net ir vienu metu – juk krūtys yra dvi. Jaudintis dėl to, kad pieno sudėtis yra būtent tokia kokios reikia naujagimiui, o ne paaugusiam vaikui, neverta. Jeigu vyresnėlis yra gerokai virš metų amžiaus, jo poreikis motinos pienui jau būna minimalus. Daugelis vyresniųjų vaikų jaučia ypatingą ryšį su kūdikiu, dėl to kad jie abu dalinasi kažkuo labai ypatingu. Tai padeda išvengti vyresnėlio pavydo ir įsižeidimo protrūkių, galinčių kilti, jeigu vaikas tarsi atstumiamas, paliekamas nuošalyje.

Aišku, motinos pienas yra saldus ir skanus, bet daugumai antramečių dominuojanti paskata glaustis prie mamos yra betarpiškas artumas ir nusiraminimas. Todėl ilgiausiai ir išlieka žindymai prieš užmiegant. Tačiau, jeigu atrodytų, jog vyresnėlis prašosi prie krūties pirmiausia dėl pavalgymo ir iš krūtų išžinda daug pieno, tuomet gal būt ir vertėtų pagalvoti kokiu vertingu ir patraukliu kitokiu maistu galėtumėte jį pasotinti. Kad glausdamasis prie Jūsų krūties dėl to žmogiško artumo siekio, jis nebūtų tuo pat metu ir labai alkanas.

Pasitaiko, jog namie atsiradus naujagimiui, vyresnysis vaikas kuris jau buvo nusijunkęs per nėštumą, vėl pasiprašo žįsti. Nebijokite leisti jam tai pabandyti. Labiausiai tikėtina, jog vietoj žindimo jis tik pakikens ir nušliauš nuo mamos kelių. Gal jis tik siekė užsitikrinti mamos noru ir ryžtu jam tokią galimybę suteikti. Toks leidimas žįsti vaikui yra tarsi patvirtinimas jog jis dabar ne mažiau mylimas ir gali būti dėl to ramus.

Valgyti reikia visiems

Tandemu žindanti mama turi gauti žymiai daugiau maisto kalorijų. Jų kiekis gali būti įvairus, priklausomai nuo kelių dalykų. Pirma – nuo motinos pieno dalies naujagimio ir vyresniojo vaiko maiste. Kuo daugiau pieno pagaminate, tuo daugiau kalorijų turite gauti su maistu. Mama, tik žindanti kūdikį ir neturinti atliekamų riebalų rezervo, turi gauti papildomai 650 kalorijų; dar ji turėtų gauti papildomai 500 kalorijų 6 -12 mėnesių kūdikiui, jau valgančiam ir tirštą maistą. Žindant vyresnėlį, gaunatį dar daugiau kito maisto, atitinkamai mažiau kalorijų reikės gauti motinai dėl sumažėjusios pieno gamybos. Dar mamos maisto poreikis priklausys nuo jos fizinio aktyvumo, svorio ir mitybos būklės. Mamai, kuri yra mažiau fiziškai aktyvi, turi didesnes riebalų atsargas po nėštumo, ir valgo didesnės maistinės vertės maistą, reikės suvartoti mažiau papildomų kalorijų, negu tai, kuri labiau fiziškai aktyvi, turi mažiau riebalų atsargų kūne ir valgo mažiau maistingą maistą. O praktiškai – kaip ir nėštumo metu – leiskite Jūsų apetitui vadovauti. Jeigu jaučiate alkį, nebijokite suvalgyti daugiau.

Jeigu viltys neišsipildo

Atminkite, žmogus svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu nepaisant žinių ir įsitikinimo jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas Jūsų vaikui, jis pats to “neįvertins” ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūt būt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Geriau pasistenkite kitu būdu išsaugoti ir puoselėti betarpišką jūsų sielų artumą. Jam, o ne TANDEMINIU ŽINDYMUI, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su savo vaiku paskui gal būt net ir labai sunkiai besulipdomų įtrūkimų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas.

Kazimieras Vitkauskas 2011

Be Sociable, Share!

    4 Comments on TANDEMINIS ŽINDYMAS

    1. žindymas sako:

      Vaikus žindyti reikia iki metų ir geriausiai motinos pienu kuo ilgiau.Nes tai neatstos jokio kito maisto.

    2. nomeda sako:

      Aš irgi kai žindžiau savo vaiką, beveik iki 2m., tai klausiau savo intuicijos kada nutraukti maitinimą. Palaikau tas mamytes, kurios ryžtasi maitinti savo vaikučius kiek įmanoma ilgiau. Toms, kam rūpi jūsų vaiko sveikata, maitinkit kuo ilgiau. Apie žindymą rašo čia http://www.avent.limedika.lt/straipsniai/mamos-pienelis-pats-geriausias/113/item

    3. Rasa sako:

      Kaip puiku, kad internete galima rasti tokių nuostabių straipsnių.
      Mano vyresnėlei beveik 1,5 m., psichologiškai labai prisirišus prie krūties, vakare užmiega dažniausiai tik žindoma… Antras nėštumas dar labai ankstyvas, tad nerimavau, ar žindymas nepakenks naujai mažai gyvybei… Perskaičiusi straipsnį nusiraminau ir apsisprendžiau neskaudinti mažylės ir duoti žįsti kiek norės, o gimus antrajam, jei pirmoji dar norės – maitinsiu tandemu! :)

    4. Renata sako:

      Sveiki, nuostabus straipsnis. Pati turiu patirti tandeminio žindymo, o po gymdymo dar 1,5 metų žindžiau, tik ne du, o trys vaikučius. Kadangi mūsų vyresnėliai buvo dvynukai, labai prisiryšę prie mamos ir jos pieno. Visiems pienuko užteko, vyresnėliai atsisakė patys, o mažąją žindau iki šiol (jai 2,5 m.). Klausiau savęs ir nekreipiau dėmesio į svetimus komentarus. O šis staripsnis dar kartą patvirtino, kad mamos intuicija – pats geriausias vadovas.

    Parašykite komentarą