You are currently browsing the Straipsniai category
Displaying 1 - 10 of 37 entries.

VISKAS APIE ŽINDYMĄ (INTERVIU)

  • Posted on kovo 3, 2012 at 9:55 pm

Kalbino Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė

  • INTERVIU
  • Nepakeičiamas kaip motinos meilė. Kas? Mintis pakalbinti vaikų gydytoją Kazimierą Vitkauską kilo dar skaitant jo monografiją tuo pačiu pavadinimu. Pakerėta nuoširdaus atsidavimo savo sričiai, besąlygiško tikėjimo moterimi-mama, atkaklumo laikantis savosios krypties ir įtaigaus knygos stiliaus, mintyse brandinau planą susipažinti su šiuo žmogumi. Kaip čia yra, kad iškilus gydytojas už pastangas prikelti žindymą tėvynėje Amerikos lietuvių gydytojų sąjungos apdovanotas premija, o pačioje Lietuvoje retai kam žinomas? O nuostabi knyga, kurioje sudėta trisdešimties metų darbo patirtis, žinios iš specialių kursų bei seminarų užsienyje – retenybė, kuri turėtų sužavėti ne tik medikus, bet visus, kurie kaip nors prisideda prie vaikų auklėjimo. Taigi ilgai nedelsusi susisiekiu su gydytoju pediatru, tarptautinės Žindymo medicinos akademijos nariu ir užduodu klausimų, kurie padėtų gyvai atskleisti knygoje perteiktos informacijos esmę.

    Kazimierai, kaip jūs, medikas, išugdytas pirmenybę teikti cheminiams preparatams, pasukote tokiu natūralistiniu keliu: iš kur tas besąlygiškas pasitikėjimas žindymo privalumais?

    Žmonija užgimė laukinėje gamtoje ir jos gyvenimo ten istorija yra šimtus kartų ilgesnė, negu praleistoji tarp civilizacijos patogumų. Žindymas yra pačios Motulės Gamtos jau seniai seniai išrastas ir milijonus metų tobulintas žinduolių jauniklių (taip pat ir žmogaus) maitinimo būdas, kuriuo jiems teikiamas (kiekvienai rūšiai savas) pats natūraliausias maistas – motinos pienas. O kas galėtų būti geriau ar bent jam prilygti? Ar konservuotas „kūdikių maistelis” – „mišiniai”, kurie iš esmės yra kaitinimu į miltelius paverstas karvės pienas? Juk net ir suaugusiems žmonėms nepatariama valgyti tik konservus, juo labiau nuolat. Net ir šviežias gyvulių pienas žmogaus kūdikiui yra biologiškai svetimas savo sudėtimi, todėl gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą ir medžiagų apykaitą organizme, alergizuoti. Karvės piene tris kartus perdaug baltymų, bet trūksta arba visai nėra daugelio medžiagų, kurios būtinos mažo vaiko augimui ir vystymuisi bei atsparumui prieš ligas, nėra nei vienos iš tų gyvųjų motinos pieno ląstelių, kurios gali sunaikinti net ligas sukeliančias bakterijas.
    O žindymas kaip veiksmas yra svarbus normaliam vaiko psichikos vystymuisi ir labai naudingas mamos sveikatai: stabdo kraujavimą po gimdymo, gerokai sumažina osteoporozės ir krūties vėžio atsiradimo pavojų vėliau gyvenime. Deja, tada, prieš tuos trisdešimt metų, kai medicinos dėstytojai mus dar studentus vedžiodavo po vaikų ligoninių palatas, ir paskui, pradėjęs dirbti vaikų gydytoju, mačiau beveik vien tik iš buteliuko mišiniais maitinamus kūdikius. Profesoriai ir docentai vienos kitos paskaitos pradžioje dviem sakiniais pagirdavo motinos pieną kaip geriausią maistą kūdikiams, ir iškart kalbą nukreipdavo į tikrovę – tik nedaugelis kūdikiu juo maitinami, nes dauguma motinų savo pieno turi per mažai, o ir tas pats greitai pasibaigiąs. Kodėl? Ar moterys dvidešimtajame amžiuje sunkiau gyveno ir buvo mažiau pavalgiusios negu urviniais laikais? Kažin… Tikriausiai priežastys kitos.
    Kad ir kokia išpuoselėta ir įvairiausias argumentais savo sistemos teisingumą pagrindžianti būtų bet kokio ugdymo sistema, žmogus visą gyvenimą išlieka ieškotoju ir savyje suranda vietos naujoms žinioms, kitokiam požiūriui. Tai, matyt, įrašyta žmogiškojoje prigimtyje. Taigi, nepaisant viso to, ko buvau mokomas ir kas buvo „kalama į galvą“ studijų metais, manyje, ačiū Dievui, irgi liko vietos kūrybiškumui bei kitokio požiūrio atsiradimui ir vystymui. Kitas dalykas – viena yra mokytis iš vadovėliu ir autoritetingų profesorių (kuriuos, deja, kartais nuo realaus gyvenimo skiria gana stora „tikėjimo mokslo pasiekimais ir savomis nepaneigiamomis žiniomis“ siena), kas kita – mokytis iš gyvenimo. Tuometinė moksliška teorija per Sveikatos Apsaugos Ministerijos potvarkius liepė: kūdikį maitinti galima tik griežtai nustatytu laiku, kas keturias valandas, o per visą naktį jis ir mama privalą ilsėtis ir miegoti atskirai. Mano, ką tik „iškepto“ gydytojo šeimynėlėje problemos dėl to kilo jau pirmąją dieną po mūsų pirmojo vaiko sugrįžimo iš gimdymo namų. Dieną sūnaitėlis nenorėjo laukti valgio ne tik keturias, bet ir poros valandų, o naktį niekaip nesutiko užmigti „savo lovelėje“. Man, specialiai mokytam žmogui, tai iškėlė didelį galvosūkį. O mano žmona, kuri nebuvo „specialistė“, išeitį surado labai greitai: „nesąmonės tos taisyklės, aš dėl jų savo mylimiausio vaiko nekankinsiu – darysiu taip, kaip darė mano mama – tegu vaikelis valgo, kada nori, ir miega kartu!“ Problemos išsyk dingo be jokių komplikacijų. Dovydą mamytė sėkmingai žindė ištisus metus. Taip pat ir antrąjį mūsų berniuką, paskui dar ir dukrelę – ją net tris metus. Kaip paprasta: tik klausyk savo vaiko, o ne ministro tvarkaraščių! Bet taip lengva buvo tik savam bute…

    Praktikos pradžioje (1980 – aisiais – aut. past.) natūralaus žindymo idėja turėjo skambėti daugiau negu keistai. Ar nesijautėte kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais?

    Praktiškai būdavo taip: jau iš gimdymo namų daugelis mamų grįždavo su nebežindomu naujagimiu arba kartu su vaiku parsiveždavo ir „labdarinių“ mišinių, kuriais seselės jį girdydavo „pritrūkus motinos pieno“. Nenuostabu, nes pagal tuometines taisykles žindymo pradžia buvo atidėliojama mažiausiai šešias valandas, o pagimdytą vakare leisdavo prie krūties tik kitą dieną, naujagimiai laikyti izoliuoti nuo mamų skirtingose palatose, nesulaukę nustatytų retų maitinimo valandų – girdyti iš buteliuko gliukoze arba mišiniu. Bet kokie natūralaus maitinimo suvaržymai ir trukdymai paprastai veda į žindymo sutrikimus, spenelių skaudėjimą, krūtų guzus bei uždegimus ir… į tikrą ar įsivaizduojamą motinos pieno trūkumą. Laktaciją – motinos pieno gamybą – išgelbėti būtų galėjęs dažnas žindymas dieną ir naktį bent jau sugrįžus namo ir medikų pamokymai, kaip gerai kūdikį priglausti ir išlaikyti prie krūties. Tačiau į klausimą, ką daryti, jeigu gal būt trūksta pieno, gydytojos ir seselės paprastai atsakydavo patarimu maitinti kūdikį mišiniu ir įteikdavo mamai receptą į „pieno virtuvėlę“. O juk tai buvo laikai, kai mamytės turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas iki trejų metų, su grįžimo į buvusį darbą garantija! Rodos, idealios sąlygos auginti vaiką sveiką, o žindymas kaip tik būtų „sveikas gyvenimo būdas“ nuo pat gimimo. Deja, 1980-aisiais natūralaus maitinimo idėja jau merdėjo: bent iki keturių mėnesių amžiaus žindomų kūdikių Lietuvoje bebuvo likę tik 10 procentų, o dauguma nujunkyti nuo krūties per pirmąsias gyvenimo savaites.
    Buvau jaunas idealistas, įsivaizdavęs, jog privalau nuveikti kažką ypatingo, gero ne tik dėl savęs. Tai buvo laikai, kurios dabar be didelės simpatijos vadiname „sovietiniais“, o tada savo kailiu jutau tą ganėtinai nuožmų mūsų tautos likučių rusinimą ir susinimą. Žindymo propagavimas buvo savotiška rezistencija prieš okupantus. Kad ir mano vaikų bendraamžiai, jei ne laisvi, tai bent kiek laimingesni, labiau pamylėti ir sveikesni užaugtų… Kovojau (tada bet kokia aktyvesnė veikla ar darbas buvo vadinama „kova“) už „natūralų maitinimą“ (žodis „žindymas“ viešumoje laikytas gal net kažkiek nepadoriu) kaip sugebėjau, bet tikrai nuoširdžiai. Kiekvieną mano pediatrinės apylinkės mamytę įtikinėjau žindyti, prašiau ir liepiau (sovietijoje įsakymų labiau klausė). Mokiau kaip tai daryti sėkmingai – pagal savo „žindyk kūdikį visada kada jis nori“ teoriją, kurią susikūriau iš mano žmonos ir vaikų sėkmingo žindymo praktikos. Taigi pirmosios „vėjo malūnės“ buvo mano kolegės vaikų gydytojos, kurios nepritariančiai stebėjosi tokia „įžūlia anarchija“, o iš didelės viršininkės – Klaipėdos zonos pediatrės – gavau barti su įspėjimu, jog privalau laikytis Ministerijos patvirtintų kūdikių maitinimo Rekomendacijų. Bet aš buvau atkaklus. Net vežiodavausi į patronažus pas kūdikius svarstykles (to daugiau niekas nedarė) – kad jų mamos patikėtų, jog ir žindomas vaikas puikiausiai auga. Ten neretai susitikdavau ir antrosios rūšies „vėjo malūnėlius“ – močiutes, tų vaikelių mamyčių mamas ar anytas: „Iš kur to pieno bus pas mano dukrą, jeigu aš pati jo neturėjau? Girdžiau klijukais, o žiūrėk kokia didelė užaugo, išgyveno!“ Išgyveno ne visi…
    Mano žmona pasakojo, kad jos mamytė per visą kelionę gyvuliniais traukiniais į pokario tremtį savo mažą dukrytę (pirmąją iš keturių!) maitino tik iš krūties ir į Sibirą nusivežė gyvą ir sveiką. O jos bendrakeleivė mokytoja, kuri nežindė pati, bet pirko pieną iš vietinių gyventojų stotyse, savo sūnelį kūdikėlį turėjo palikti pakelės kapelyje. Vėliau lygiai taip pat – žindymu – mano, tada dar būsimoji, uošvė išmaitino ir kitas tris jos dukreles (dvi iš jų gimusias tremtyje, kur nebuvo nei šiuolaikinių patogumų, nei skanumynų pertekliaus), kuriomis visomis, dabar jau suaugusiomis mamomis džiaugiasi jų laimingi vaikai ir Pasaulis. Trečiasis, pats plačiausias „vėjo malūnas“, buvo visuomenė, tada vadinta „liaudimi“. Žindymą ji laikė „žilos senovės atgyvena“, o net ilgiau kaip vos vieną mėnesį žindančias neretai pravardžiuodavo „karvėmis“. Čia jau vien individualiai „kovodamas“ nedaug pakeisi. Ėmiausi rašinėti žindymą giriančius straipsnius: „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ – rajoninėje „Kibirkštyje“ (1985 m.) ir „Dvi širdys – vienas plakimas“ – „Komjaunimo tiesoje“ (1987 m.) buvo pirmieji…

    Žinių natūralaus maitinimo klausimais sėmėtės Anglijoje, Škotijoje, Amerikoje. Kas ten kitaip negu Lietuvoje?

    Žinių išties pasitaikydavo pristigti. Tos, kurias gavau per medicinos studijas Universitete, buvo labai šykščios, netikros, iškreiptos. Vadovaujantis tuometiniu mokslu, žindymas („natūralus maitinimas“) buvo pakertamas nenatūraliomis priemonėmis kūdikiui vos užgimus. Viskas prasidėdavo savotiška tremtimi: tik iš tolo motinai parodžius naujagimį, juos abu išveždavo į skirtingas palatas ir leisdavo trumpam pasimatyti tik nustatytomis maitinimo valandomis. Tarsi kalėjime. Juk gamtoje jokia žinduolių rūšis su savo jaunikliais taip žiauriai nesielgia… Vien principingo šūkio „Žindyk, ir viskas bus gerai, nes tai natūralu!“, ne visada pakakdavo. Buvo mamyčių, verkiančių nuo spenelių žaizdų ir krūtų uždegimų, buvo neprivalgančių ir negreitai augančių kūdikių…
    Todėl reikėjo subtilesnio supratimo apie moters laktaciją ir kūdikio žindymo fiziologiją. Iš kur gauti žinių? Jokio interneto tada dar nebuvo… Tačiau didžiosiose Vilniaus bibliotekose pasistengęs rasdavau šiek tiek pažangesnės rusiškos literatūros, tarp jos – ir užsienio mokslinius straipsnius referuojantį žurnalą. O kai grįžo išsvajotoji Lietuvos Nepriklausomybė ir griuvo sienos, skiriančios nuo Europos, ėmė rastis ir naujų, labai viliojančių, galimybių. Bet aš… nemokėjau kalbų. Tiesa, mokykloje būta prancūzų kalbos pamokų, bet ji man kažkodėl nelabai patiko ir beveik nieko atminty neužsiliko. Todėl, jau keturiasdešimtmetis, skubiai ėmiausi mokytis pačios populiariausios tarptautinės kalbos, anglų: iš savo vaikų mokyklinių vadovėlių, bibliotekose persirašytų garso kasečių. Vėliau turėjau daug progų pasidžiaugti dėl šito savo ryžto! 1997 vasarą laimėjau savo pirmąją kelionę į užsienį. Į Londoną, miestą kurį buvau labiausiai svajojęs aplankyti. Su Jungtinių Tautų Vaikų Fondo (UNICEF) stipendija keliavau į keturių savaičių kursus „Žindymo politika ir praktika“ Londono Universiteto Vaiko Sveikatos Institute. Ten sužinojau daug naujo, vertingo ir įdomaus. O jeigu ko nepavykdavo gerai suprasti klausant paskaitas, galėjau pasitikslinti iš gausybės straipsnių ir naujausių to meto knygų, parsivežtų grįžtant namo. Už kokius nuopelnus ten papuoliau? Ką gi, į savo laišką-paraišką UNICEF‘ui įrašiau neblogus rezultatus, pasiektus prikeliant žindymo tradiciją savam krašte, sudėjau laikraščiuose ir žurnaluose publikuotus straipsnius, pranešimus, skaitytus Lietuvos gydytojų suvažiavimuose ir konferencijose, taip pat ir VII-ajame Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume. Sėkmė pastarajame, matyt, paliko neblogą įspūdį ir tautiečiams iš JAV, nes vėliau, kai 2001 m. vasarą susitikome Čikagoje (ten buvau pakviestas į jubiliejinę žindymą visame pasaulyje propaguojančios Tarptautinės Motinų Lygos – La Leche League – konferenciją) gavau Amerikos Lietuvių Gydytojų Sąjungos premiją už žindymo gaivinimą Tėvynėje. Tie 500 dolerių buvo pačiu laiku, nes grįžęs iškart galėjau atsiskaityti su pinigų tai kelionei skolinusiais draugais. Taigi vienas esminis skirtumas tuomet ir buvo tai, jog tos šalys buvo gerokai turtingesnės už mus… Ir gal todėl, o gal ir ne vien todėl – dosnesnės (iš Lietuvos valdžios ar organizacijų nesu gavęs nieko)… Pirmiausia todėl aš ir pamačiau Angliją, Škotiją, Ameriką… Vieną, Paryžių, Florenciją, Ženevą, Stambulą… Paprastai vykdavau į kokią nors Tarptautinę gydytojų konferenciją ar Pasaulinį Kongresą. Aš jiems – įdomų ir aktualų (žindymo renesansas tuomet buvo „ant bangos“) pranešimą, o jie, renginio organizatoriai, man už tai – atleidimą nuo dalyvio mokesčio, nemokamą apgyvendinimą, ekskursijas po posėdžių, kelionės išlaidų kompensavimą.
    Taigi, negalėčiau sakyti, jog būti „Don Kichotu“ visai neapsimoka – per žindymo propagandą aš, eilinis provincijos rajono poliklinikos pediatras, trijų vaikų tėvas, skaičiavęs, kaip su jais išgyventi nuo algos iki algos, pamačiau nemažai pasaulio, o kai kur nusiveždavau ir savo šeimynėlę…

    Skaitant jūsų knygą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ susidaro įspūdis, kad žindymas yra tam tikra gyvenimo kultūra. Ar teisingas mano pastebėjimas, kad žindymas formuoja ypatingą – darnų ir natūralų – mamos ir vaiko ryšį?

    Manau, pastebėjote ir įvardijote labai tiksliai – natūralus kūdikio maitinimas iš tiesų atspindi tam tikrą gyvenimo kultūrą. Pradedant nuo pradžių – iš kur kyla natūralaus kūdikio maitinimo siekis? Tikriausiai iš požiūrio, jog vis dėlto kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra „protingosios gamtos“ pėdsakas, įrašytas instinktų (fiziologiniame lygmenyje) ir intuityvaus žinojimo (dvasiniame ir psichologiniame lygmenyse) pavidalais. Vadovaujantis tokiu požiūriu kyla pasitikėjimas savo jėgomis, nes suprantame – žinios, kurias gauname iš autoritetingų patarėjų, medicinos vadovėliu ir pan. dar nėra viskas, turime kažką daugiau. Kodėl visuomenė išgyveno, kai visų šių žinių dar nebuvo? Tikriausia todėl, kad Kūrėjas į kiekvieno prigimtį įrašė tai, ką žmogus privalo ne tiek žinoti, kiek jausti – jausti tai, kas yra teisinga jam ir kitiems. Motinos, kurios pasitiki savo natūralia prigimtimi, dar turi tą vidinį intuityvųjį žinojimą, ko reikia jų kūdikiui.
    Pažiūrėkime, pasitaiko motinų, kurios nei lankiusios kokių specialių kursų, nei turėjusios kūdikių priežiūros patirties, bet kažkokiu stebuklingu būdų sugeba rūpintis savo naujagimiu ir išvengti įvairiausiu problemų. Kodėl? Todėl, kad daugelis dalykų yra įrašyta prigimtyje, todėl kad šios moterys pasitiki savo intuityviuoju žinojimu ir juo vadovaujasi. Taigi motinos pasikliovimas savo iš natūralios prigimties kylančiu intuityviu žinojimu, kuria darnų ir natūralų mamos vaiko ryšį, nes jis paremtas ne kažkieno primetamomis žiniomis ir nesibaigiančiais (kartais ir vienas kitam prieštaraujančiais) patarimais, o natūraliu žinojimu, intuicija, gamtos padovanotais instinktais. Visa tai palaiko Gamtos nustatytą tvarką ir natūralumą. O faktinis žmogiškųjų ryšių audimas ir formavimas darniai ar nedarniai, su atitinkamomis pasekmėmis, vyksta kasdien.
    Žindymo sėkmei reikia, kad mama labai įsiklausytų, įsijaustų į vaiką – nors ir labai mažą, tačiau žmogų, subtiliai suprastų jo poreikius ir norus. Tai, toli gražu, ne visada sutampa su valingais iš šalies primestais viršininkiškais kūdikių maitinimo tvarkaraščiais, kurių anksčiau būdavo privaloma laikytis. Mama tada turėjo būti klusni tvarkaraščio vykdytoja, o kūdikis – mažasis žmogus – beveik niekas kaip subjektas, tik objektas, kurį reikia ir galima užpildyti maistu Sveikatos Apsaugos Ministerijos metodiniuose nurodymuose nustatytomis valandomis. Tvarkaraščio vykdymas buvo siektinoji vertybė ir laikytas svarbesniu už būdą ir turinio – maisto – rūšį: mamos ir vaiko santykiai turėjo vystytis pagal visuotinį liepiančio viršininko ir vykdančio pavaldinio modelį, kuris buvo diegiamas kaip pagrindas vėlesnei „tvarkingai“ nemąstančio bet įsakymus besąlygiškai vykdančio „tarybinio piliečio“ veiklai darželyje, mokykloje, darbe…
    Žindymas yra aukščiausio mandagumo kultūra, tobulo bendravimo pasireiškimas, natūrali demokratija: buteliuką gali diktatoriškai įsprausti net ir nenorinčiam valgyti/gerti kūdikiui į burną: pro čiulptuko skylę liesis skystis, ir vaikas bus priverstas jį ryti, nes antraip mirtinai užspringtų. Nemandagiai kūdikį pažindyti beveik neįmanoma, nes žindymas yra darbas/veikla, kuriam atlikti reikia darniai derančio abipusio noro ir sutikimo. Žindymas vaikui teikia ne tik patį geriausią maistą, bet ir saugumą, greitą ir užtikrintą nusiraminimą, garantiją kad yra mylimas… Taigi žindymas yra tolygus meilei. Jie abu – NEPAKEIČIAMI!

    O kaip tėtis? Kur čia jo vaidmuo?

    Tėtis yra labai svarbus ir absoliučiai reikalingas. Žinodamas, jog kūdikio žindymas yra nepakeičiamai svarbus, ir kad tai yra toks darbas, kurio negali padaryti niekas kitas, o tik kūdikio mama, ir suprasdamas, kad to darbo negalima atidėti kitai savaitei, dienai ar net valandai, tėtis pasistengs visomis savo galiomis ir išgalėmis padaryti taip, jog mama turėtų kuo geresnes galimybes ir sąlygas šitą jos ypatingąją pareigą, „pagrindinį etatą“, atlikti kuo geriau.
    Tėvas privalo užtikrinti namų gerovę, gyvenimo stabilumą, šeimos saugumą, maistą, stogą ir ramybę moters/žmonos sieloje. Ir… lovą, kurioje sutilptų visi – mama, tėtis ir kūdikis. Antraip, kūdikiui būti šalia mamos – pirmenybė!
    Kažkodėl dabar vėl darosi madinga samprotauti, jog maitindamas iš buteliuko tėvas būtų kūdikiui kažkaip labai artimas ir patirtų su juo neapsakomą ryšį. Pritariu iniciatyvai, jog, gimus vaikui, ir (!) tėvas gautų atostogas. Tam, kad pasidžiaugtų savo atžala, pasirūpintų namais ir… padėtų žmonai/mamai, bet ne ją pavaduotų. Jei kūdikis turi mamytę, kuri jį mielai žindo pati, tai ir pats geriausias tėtis su buteliuku rankoje nė iš tolo negali su ja lygintis maitinimo srityje. Be to, girdymas iš buteliuko tikrai nėra pats tinkamiausias būdas tėvui artimai bendrauti su savo vaiku. Pavyzdžiui, masažuodamas kūdikį ir padarydamas jam kasdienę mankštelę arba maudydamas, žaisdamas su mažyliu, kalbindamas jį ir išeidamas su juo pasivaikščioti, tėvas išties būtų ir daug artimesnis vaikui ir patirtų tikrąją tėvystės laimę.

    Visi tėveliai svajoja apie sveiką vaiką. Kokia žindymo reikšmė šiame kontekste?

    Žindymas yra sveikas gyvenimas nuo gimimo. Tai būdas, kuriuo kūdikiui tiekiamas pats sveikiausias maistas, teikiantis viską, ko reikia kūdikiui gerai augti ir vystytis. Jis visada šviežias, šiltas ir švarus. Žindymas kūdikį saugo nuo infekcijų ne tik sumažindamas galimybę ligų sukėlėjams patekti į vaiko organizmą per užterštą maistą, bet ir specialiais apsauginiais motinos piene esančiais faktoriais – antikūnais. Su juo mama atsiunčia net ir gyvų ląstelių, galinčių gaudyti ir naikinti pavojingus mikrobus. Neveltui kai kurios tautos motinos pieną vadina „baltuoju krauju”.
    Motinos pienas stimuliuoja ir aktyvųjį kūdikio imunitetą: Todėl žindomų kūdikių atsakas į daugelį skiepų yra geresnis, negu nežindomų. Kai žmonės guodžiasi, jog „kūdikėlis paaugs ir nebesirgs taip dažnai”, jie tais žodžiais išsako savo įspūdžius apie daugumos mažų vaikų sveikatą. O dauguma, deja, dar žindomi per trumpai, todėl ir ligoti. Neretai nuoširdžiausi gydytojo norai padėti, patarimai ir detalūs paaiškinimai kaip maitinti kūdikėlį, atsimuša moters sąmonėje kaip žirniai į sieną. Ji mieliau klauso kaimynių, anytų, draugių ir bendradarbių, kurių kiekviena save nori rodyti pavyzdžiu: štai aš nežindžiau savo vaikų, o užaugo… Taip, užaugti visi mes šiaip taip užaugame. Bet, žiūrėk, dar nė kariuomenėje netarnavusiam vaikinui streikuoja skrandis, dar negimdžiusiai jaunai moteriai jau sopa inkstus, daugelis žmonių kenčia diskomfortą dėl alerginių bėrimų, astminio dusulio, nemažėja vaikų ir paauglių, kurių jaunystės džiaugsmus apkartina nutukimas ir visos dėl to kylančios problemos ir ligos. Kai gydytojai tas ligas gydo, jau nelengva atrasti, kur slypi jų šaknys. O jos dažnai sudygsta jau tada, ankstyvajame gyvenimo laikotarpyje…

    Knygoje apstu informacijos, medicininių terminų. Nepaisant to, aš ją tarsi „prarijau“ (320 puslapių perskaičiau per 2 dienas; panašiu tempu prisipažino skaičiusi ir ją man padovanojusi draugė.) Ar niekada nesvajojote apie rašytojo karjerą?

    Ne, apie tai nesvajojau. Tik svajojau „padaryti daugiau“: kad pagal savo išgales prisidėčiau prie kūdikių žindymo tradicijos atgimimo Lietuvoje. Išties mūsų šalies kūdikių žindymo rodikliai buvo kone patys žemiausi gal būt net viso pasaulio mastu. O Žemaitijoje – žemiausi Lietuvos mastu. O Plungės rajone – žemiausi Žemaitijos mastu! Taigi papuoliau į pačią tinkamiausią „kovoti už natūralų kūdikių maitinimą“ vietą mūsų planetoje! Ir atėjo toks metas, kai informacijos sukaupęs buvau tikrai nemažai, o paskleisti ją galėjau tik santykinai nedaugeliui. Galvoje jau šmėstelėdavo nedrąsi mintis, jog būtų gerai viską sudėti į vieną vietą – pvz., knygą, kuri galėtų būti žinių apie žindymą kupinu šaltinėliu mamoms, šeimoms. Prie „starto linijos“ mane netikėtai pastatė pats likimas, kai sužinojau, jog rajonuose, taip pat ir mūsų, kasmet būna rengiami Sveikos gyvensenos projektų konkursai. Parašiau tokią programą, kurios esmė buvo išleidimas knygos, nemokamai „bibliotekos principu“ dalinamos jaunoms mamoms ir medikams, kurių darbe tokios žinios reikalingos. Konkurse laimėtų pinigų pakako sumokėti tik redakcijai už maketo paruošimą ir spaustuvei už 200 knygų spausdinimą. Man neteko nei cento. Tačiau… gavau kompiuteriu paruoštą knygos maketą! O jo pagrindu aš pats (pamokytas ir padedamas mano sūnaus informatiko) jau galėjau kurti maketą naujai, pataisytai ir papildytai, knygai. Ir tada vėl pasvajojęs ėmiausi padaryti dar daugiau: po metų parašiau panašius projektus jau visų keturių Telšių apskrities rajonų sveikos gyvensenos konkursams. Trys iš jų laimėjo knygų (atitinkamai kiekvieno iš tų rajonų poreikiams) išspausdinimo finansavimą, o mano liūdesį dėl nesėkmės ketvirtajame (didžiausiame ir turtingiausiame – Mažeikių rajone) prablaškė geras draugas, pataręs ir padrąsinęs išleisti kažkiek knygų pačiam ir paskolinęs dalį reikalingų pinigų. Ir taip 2009 metų pabaigoje pasaulį išvydo du knygos „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ variantai: (1) mėlynais viršeliais – nemokamai dalinamos nėščioms mamoms ir medikams tik Plungės, Rietavo ir Telšių rajonuose ir (2) rudais viršeliais, kurias galima rasti knygynuose visoje Lietuvoje.

    XXI amžiuje mes tarsi „atkasame“ iš užmaršties tas senąsias tiesas, kurias puikiai išmanė mūsų protėviai. Kaip manote, kodėl buvome jas pamiršę? Ką daryti, kad šios klaidos nebekartotume?

    Iš tiesų, gaila, kad tai, kas mūsų protėviams atrodė teisinga, natūralu ir priimtiniausia, vėliau buvo išstumta ir viso to vietą užėmė kiti dalykai, paremti labiau žmogaus proto produktais, nei natūraliu teisingumo pajautimu, kylančiu iš vidinio intuityviojo žinojimo. Matyt, taip surėdytas pasaulis – vystymasis vyksta banguojant – norime patobulėti, į aukščiausią vietą iškeldami protą, deja, pamirštame išmintį ir tokiu būdu tik „grįžtame keliais laipteliais žemiau“. Taigi, tikslas pakilti, sukelia pasekmes – nuosmukį. Paradoksalu, bet taip yra. Ką padarysi, mokomės ir tobulėjame darydami klaidas. Svarbiausia, kad tai, ką žinojome, niekur nedingsta, o vis dėlto prasimuša į paviršių ir su dar didesniu pasitikėjimu skinasi sėkmės kelią. Ką daryti, kad nebekartotume klaidos? Klaidų visada bus. Jei klaidos nedarys 99 iš 100 žmonių, 1 vis tiek padarys, jei jo tobulėjimui to reikės. Nebūkime perfekcionistai ir palikime vietos netobulumui, kurio pasaulyje irgi turi būti, kad būtų išlaikyta pusiausvyra. Tačiau, gera žinia yra ta – kol nepadarai klaidos, nežinai, kad tai klaida, o kai klaida jau padaryta, nebereikia jos daryti, nes ji jau įvardijama kaip „klaida“. Taigi, nusisukimas nuo natūralaus kūdikių maitinimo papročių mums jau parodė, kad tai buvo klaida, taigi, gal antrojo karto nebereikės?

    Viename iš mamų portalų perskaičiau tokią mintį: „Jei nežinai, kaip būti mama, tai žindai, žindai, ir pamažu išmoksti.“ Kaip jūs, kaip medikas, šį teiginį komentuotumėte?

    Žindymas gerina sąveiką tarp motinos ir kūdikio. Maitinimas krūtimi užtikrina, jog kūdikis yra liečiamas, dažniau paimamas ant rankų, paglostomas ir priglaudžiamas. Krūties juk nepaliksi, kaip buteliuko, įstatyto kūdikiui į burną, ir neišeisi „svarbesnių darbų dirbti“. Maitinant dirbtinai, iš buteliuko, kūniškas kontaktas neišvengiamai nyksta.
    Dvidešimtojo amžiaus viduryje buvo išvedinėjama „teorija”, jog nereikia kūdikio „be reikalo” imti ant rankų, nešioti, myluoti, nes jis „pripras ir išleps”. Tačiau kūdikiai, kuri, gyveno prieglaudose ir gavo visą jiems reikalingą maistą, neaugo; jiems trūko būtent to artimo kontakto su žmogumi, lietimų ir glostymų, kurie svarbūs net ir maisto įsisavinimui, nes skatina virškinimo fermentų išsiskyrimą.
    Sakoma, jog kūdikį reikia priglausti bent keturis kartus per dieną, kad jis išgyventų, aštuonis kartus – kad būtų sveikas, dvylika – kad būtų laimingas. Kūdikiui žindant krūtį, motinos kūno viduje vyksta ir grynai biologiniai procesai Po smegenimis esančioje liaukoje hipofizėje gaminasi ir į kraują išsiskiria hormonas prolaktinas. Jo pavadinimas yra lotyniškų žodžių junginys „pro lactum“ reiškiantis „dėl pieno“, arba „pieną skatinantis“, tačiau tai dar ne viskas; jis taip pat yra ir „motinystės hormonas“ – raminantis ir sutaikantis. Kaip tik prolaktino didesnės koncentracijos motiną daro labiau globojančia, negu tėvas. Jeigu laboratoriniams gyvūnams suleidžiama prolaktino, jie ima elgtis „motiniškai“. Tačiau ir jausminė patirtis labai svarbi motinystės brandai. Su kūdikiu nuolat būnanti motina labiau supranta jo elgesį. Stebėdama vaiko kvėpavimo ritmą, miego pobūdį, veido išraiškas, girdėdama verksmą, atpažįsta alkio, skausmo ir nerimo niuansus jo balse. Pagal tuos požymius, tarsi kūdikio jai siunčiamus ženklus, motina išmoksta suprasti kūdikio poreikius. Kai kūdikis ir motina yra harmonijoje vienas su kitu, jie įsijaučia vienas į kitą. Dauguma tėvų-vaikų, o ir bendrai šeimos, visuomenės, ar net žmonijos problemų iškyla dėl nejautrumo, nenoro suprasti viens kito poreikius, nepasitikėjimo. Visi naujagimio, kūdikio, vaiko poreikiai yra pasireiškimas jame esančios gyvybės vystymosi programos, kuri verčia mažajį žmogų sąveikauti su aplinka. Todėl kūdikio poreikių tenkinimas yra ne lepinimas, bet sąlygų vaikui vystytis sudarymas.

    Knyga iliustruota menininkų paveikslais, kuriuose matome gražią moterį. Šis estetikos dvelksmas transliuoja mintį: Motinystė yra menas. Ar tokia ir yra jūsų knygos žinutė?

    Ačiū už įdomų pastebėjimą – iš tiesų, šie menininkų paveikslai pateikia gražią, laimingą, ramybę skleidžiančią moterį-motiną. Manau, tikri meno kūriniai yra tie, kurie paliesdami kiekvieno žmogaus sielą, jį įkvepia taip pat kurti meną.
    Menas skatina meniškumą, skatina sukurti kažką naujo ir išreikšti save. O kur daugiau, jei ne motinystėje moteris gali labiausiai save atskleisti? Menas yra tai, kam reikalingas nuolatinis aktyvumas ir kūryba, o argi motinystė nėra būtent tokia sritis?
    Juk moteris kiekvieną akimirką dalyvauja savo vaikelio gyvenime ir galima drįsti sakyti – kuria jį arba bent jau prisideda prie jo kūrybos. Bet kokiam menui būdingas unikalumas, autentiškumas ir savęs per meną pratęsimas už savo ribų. O juk motinystė yra pats nuostabiausias savęs pratęsimas už savo ribų – auginant savo vaikelį ir atiduodant jam tai, ką savyje motina turi geriausia – ji save realizuoja pačiu nuostabiausiu būdu.

    Ką galėtumėte palinkėti merginoms ir moterims, esamoms ir būsimoms mamoms?

    Moterys turi nuostabią dovaną – jų prigimtis surėdyta taip, kad jos sugeba giliau pasisemti žinių iš savo intuicijos, jos turi artimesnį prigimtinį jausminį ryšį su Kūrėju, jos pačios yra Didžiosios kūrėjos – naujos gyvybės priėmėjos, puoselėtojos, augintojos.
    Mano didžiausias palinkėjimas – merginos, moterys, esamos ir būsimosios mamytės, puoselėkite savo prigimtinį žinojimą, semkitės tos išminties, kuri glūdi Jūsų kolektyvinėje pasąmonėje, o paprasčiau kalbant – išminties, kuri sukaupta per amžius visų mūsų protėvių ir įrašyta Jūsų vidiniame potenciale, užkoduota genuose. Nepasikliaukite aklai kitų žmonių, gal net ir „specialistų“ primetama nuomone, neskubėkite lengvabūdiškai jos vykdyti, bet pirmiausia paklauskite savęs: „Ką manau aš pati, ką man šiuo klausimu pasakytų Išmintingoji moteris, glūdinti mano viduje?“ Pasitikėkite savimi. Jumyse yra visa, ko jums reikia. Iš daugybės informacijos šaltinių, kuriais yra perkrautas dabartinis informacinės visuomenės pasaulis, atsirinkite tai, kas iš tiesų yra sveikiausia, naudingiausia ir kokybiškiausia Jums, Jūsų mažyliui ir laimingam Jūsų šeimos gyvenimui.

    * * *

    2012 m. kovo 17 d., 11 val.

    Kviečiame į pirmąją Kaune

    knygos ,,Nepakeičiamas kaip motinos meilė” autoriaus
    Kazimiero Vitkausko paskaitą

    „Naujagimio ir kūdikio žindymas“

    Paskaitos turinys:

    I dalyje „RINKIMĖS GERIAUSIĄ!“ aptarsime mamos pieno ir žindymo naudą.
    II dalyje „ŽINDYMO MOKSLAS“ apžvelgsime: (1) su žindymu susijusią mamos ir kūdikio anatomiją ir fiziologiją, (2) sėkmingo žindymo principus ir (3) pasitaikančias problemas.
    III dalyje „GIMIMO DIENA“ susipažinsime su naujagimio žindymo pradžia.

    Paskaita nemokama
    Trukmė 1,5 val. + 30 min. bendravimui ir atsakymams.

    Paskaita vyks Vytauto Didžiojo Universiteto 422 auditorijoje, Donelaičio g. 52.

    Išankstinė registracija pageidaujama, tačiau nebūtina.
    Prašome rašyti vitk@takas.lt arba skambinkite tel. 8-651-26052 ir 8-615-62575

    ŽINDYMAS IR DANTŲ ĖDUONIS – DRAUGAI AR PRIEŠAI?

    • Posted on sausio 30, 2012 at 9:28 pm

    Pasaulinės Sveikatos Organizacijos, remdamasi jau šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi ir šiuolaikiniu mokslu rekomenduoja kūdikių žindymą tęsti antraisiais vaiko gyvenimo metais ir dar ilgiau – tol, kol išliks poreikis. Antropologai, ištyrę archeologų radinius, teigia, jog labai tolimoje senovėje vaikai buvo žindomi po kelis metus, tačiau ankstyvojo dantų sugedimo požymių tuomet gyvenusių žmonių kaukolėse beveik nerasta Ir šiandien ėduonis nebūdingas „laukinėse“ bendruomenėse, kur kūdikiai miega šalia mamų ir žindymas naktimis tęsiasi dar ilgai po antrojo gimtadienio. O daugelio šalių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, jog maitinimas krūtimi gali saugoti ir šiuolaikinės civilizacijos vaikų pieninius dantukus nuo ėduonies bei stabdyti jo vystymąsi. Matyt neveltui ir patys stomatologai ankstyvąjį pieninių vaikų dantų ėduonį (lotyniškai – „caries“) vadina ne kaip nors kitaip, o „buteliuko kariesu“.

    Pirmas klausimas – kas yra tas mažų vaikų kariesas-ėduonis?

    Kaip ir vyresnių vaikų bei suaugusiųjų dantų ėduonis, „buteliuko kariesas“ yra infekcinė liga, sukeliama mikroorganizmų. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandamos bakterijos Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia“, tačiau labai „mėgsta“ cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis, kurios ardo dantų emalį, atimdamos iš jo mineralines medžiagas. Emalio paviršius darosi purus ir, rūgštims prasiskverbiant vis giliau, danties pakenkimas palaipsniui didėja. Kol rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir pradėjus irti dentinui pasimato tamsesnė duobutė, užtrunka 6 -12 mėnesių. Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač tuojau po išdygimo, yra nepilnai mineralizuoti ir jų emalis santykinai minkštesnis, negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės yra klampesnės ir jose mažiau, negu suaugusiųjų seilėse, priešbakterinių komponentų bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atstatančių danties pažeidimą.

    Pakenkimas paprastai pirmiausia atsiranda viršutinių priekinių dantų viršutiniame trečdalyje iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai ir susidaro didesnė jų gyvybinės veiklos produktų – kenksmingųjų rūgščių – koncentracija. Apatiniai priekiniai dantys paprastai lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašo bakterijų gaminamas rūgštis.

    Kaip tos bakterijos atkeliauja į vaiko burną?

    Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių.
    Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto, kurį jau kramtė kariesu sergantis žmogus. Ne mažiau kenksmingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti“ savo burnoje. Pagrindinis kariesogeninės infekcijos šaltinis kūdikiams yra jų mamos. Laiku (dar prieš kūdikio dantų išdygimą) išgydžius motinos sugedusius dantis, gerokai sumažėja ir kūdikių mutans streptococci infekcijos pavojus.

    Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai yra privaloma kiekvieno iš jų karieso profilaktikos priemonė. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys savo atžaloms.

    O kodėl „buteliuko kariesas“ siejamas su būtent naktiniu kūdikio girdymu? Dieninis maitinimas kažkodėl neakcentuojamas…

    Manoma, jog ėduonies atsiradimo rizika ypač padidėja, kai kariesogeninės medžiagos į burną pakliūva naktinio miego metu. Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir, veikdamos šarminančiai, neutralizuoja rūgštis, stabdo mineralų išėjimą iš danties emalio ir trukdo bakterijoms prisitvirtinti prie jo. Miegant vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.

    Tačiau ir dieninis maitinimas išties yra ne mažiau svarbus. Antrajame kūdikio gyvenimo pusmetyje, kai jau išdygsta pirmieji dantukai, jis jau būna ne tik žindomas (ar girdomas mišiniais), bet ir pradeda valgyti tirštą papildomą maistą. O šio liekanos, pavirtusios užsibūnančiu (ypač per visą naktį) dantų apnašu, tampa bakterijų „namais“.

    Beje, kodėl, vis dėlto, pavadino „buteliuko kariesu“?

    „Buteliuko kariesu“ ankstyvasis ėduonis buvo pramintas todėl, kad pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš užmingant ir prabudus naktį iš buteliuko per čiulptuką girdomi saldžiais gėrimais: saldinta arbata, sultimis… Ir mišinėliai nėra išimtis. Nors jie gaminami iš karvės pieno, kuris pieno cukraus laktozės turi gerokai (pusantro karto) mažiau negu moters piene, tačiau karvės piene yra labai per daug (net 3,5 kartų daugiau negu moters piene) baltymų. Pirmiausia todėl ir gaminamas „kūdikių maistelis“ – mišinys: kad paskui į tuos iš gražios dėžutės išimtus miltelius būtų įpilama daugiau vandens, negu iš šviežio karvės pieno buvo išgarinta gamykloje. Tačiau tada karvės pieno laktozės koncentracija dar labiau sumažėtų ir dėl to, kad prekėje angliavandenių būtų ne mažiau negu kūdikio maisto etalone – motinos piene, į miltelius jau gamykloje įmaišoma nemažai saldžių „pakaitalų“ natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti. Taigi, vartojimui paruošti vandeniu ištirpinti mišinėlio milteliai irgi tampa savotišku cukraus tirpalu. Todėl nereikėtų stebėtis mokslininkų išvadomis, jog kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir skatina dantų ėduonies vystymąsi.

    O mamos pienas? Juk jis irgi saldus…

    Taip, ir netgi labai – moterys savo krūtyse gamina patį saldžiausią (daugiausia pieno cukraus – laktozės turintį) pieną iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Beveik toks pat saldus yra mūsų artimiausių „giminaičių“ – žmogbeždžionių pienas. Tačiau nei gamtoje laisvai gyvenančių šimpanzių, nei gorilų, jaunikliams pieninių dantų kariesas nebūdingas, nors jie žindomi po kelis metus ir miega kartu su motina. Ir jau žinome – dantų ėduonies požymių beveik nerado ir antropologai, tyrinėję priešistorėje gyvenusių žmonių kaukoles.

    Taip yra todėl, jog moters pieno laktozė nėra toks pat patogus ėduonį sukeliančių bakterijų maistas, kaip pramoninis cukrus sacharozė. Viena, diduma laktozės molekulių į gliukozę ir galaktozę suskaldomos ne burnoje, o tik žarnyne. Antra, motinos pieno imunoglobulinai A ir G stabdo bakterijų augimą, o laktoferinas veikia Streptococcus mutans baktericidiškai – jas naikina. Be to, mokslininkų jau įrodyta, jog pienas gali net remineralizuoti (atstatyti) jau aptirpusį dantų emalį, teikdamas jam kalcį ir fosforą. Tuo tarpu daugelis komercinių mišinių dantų emalį tirpdo, nes mažina burnos pH (rūgština), o tai ne tik greitina emalio demineralizaciją, bet ir skatina Str. mutans klestėjimą.

    Tačiau turbūt nepaneigsite, jog pasitaiko ir žindomų vaikų, kenčiančių nuo „buteliuko karieso“…

    Deja, tikrai pasitaiko. Ir net ganėtinai neretai. Tačiau teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų kariesas atsiranda ne todėl, kad jie žindomi, bet nepaisant žindymo. Nes kaltas irgi ne jų mamyčių pienas!

    Jau minėjau, jog ėduonį sukeliančių bakterijų „namai“ yra dantų apnašas. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio paviršiaus joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti.
    Maždaug šešių mėnesių amžius, kada išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, sutampa su papildomo tiršto maisto – košių davimo kūdikiui pradžia. Prilipusiems maisto likučiams užsibuvus ir kaupiantis, ilgainiui susidaro dantų apnašas. Jeigu valgyto maisto likučiuose yra cukraus – apnašas tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku“. Be to, cukrus, savo ruožtu, yra žaliava susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašo lipnumą ir taip padedantiems jame dar saugiau ir gausiau „įsikurti“ mikrobams.

    Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni“, t.y, kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio gali susidaryti apnašas ant dantų.

    Betgi senų senovėje kūdikiams ir mažiems vaikams tikriausiai irgi duodavo kitokio maisto. Vargu, ar jų dantukus kas nors valė, gal dar nei šepetukų su pasta nebuvo. O sakėte, jog dantų ėduonis aniems laikams nebūdingas…

    Senovėje „laukiniai“ žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, taigi neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta – sumaltą ir virtą iki ištižimo, tepančiai prilimpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir ,,aukščiausios rūšies” miltų. Dantų ėduonis kaip žmonijos bėda radosi laikais, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…

    Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus “šepetukas” nutrina nuo danties paviršiaus ten po ankstesniojo valgymo gal būt užsilikusias liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta, virusi pervirusi, tarsi vienalytė pasta jokio šiurkštumo nebeturinti masė. Man sunku įsivaizduoti, jog jokio apnašo nepaliktų, pavyzdžiui, manų košė. Ypač, jeigu dar ir pasaldinta.

    Tai kaip apsaugoti mūsų šiuolaikinių vaikų dantukus?

    Svarbiausia šiuolaikine “buteliuko karieso” profilaktikos priemone laikomas reguliarus vaiko dantukų valymas, ypač pageidautinas kiekvieną vakarą prieš miegą. Tačiau aš šio veiksmo įtakos nesuabsoliutinčiau, nes jo reikalingumas labiau priklauso ne nuo žindymo naktimis fakto (nežindomiems dantukus valyti reikia daug labiau), o nuo kūdikio/vaiko jau valgomo kitokio papildomo maisto pobūdžio, kuris lemia tai ar lieka apnašas ant dantų.

    Aišku, jeigu kūdikis valgo apnašą palikti galintį maistą, dantukus būtina valyti. Kol dantukų nedaug ir su didokom tarpdantėm, juos galima nuvalyti sudrėkinta skepetaite, o vėliau reikia naudoti šepetėlį ir pastą (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nekenksmingos nurijus). Paprastai šią procedūrą, bent du kartus per dieną, atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite perimti iniciatyvą. Svarbiausia – rezultatas: švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti.

    Taigi, įsidėmėkime, geriausia jau gimusio kūdikio dar neišdygusių dantų apsauga – maitinimas krūtimi. Motinos pienas aprūpina augantį organizmą visomis jam reikalingomis medžiagomis, iš jo geriausiai įsisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs dantų tvirtumui. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno priešinfekcinės savybės ir jau minėtas gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant. Beje, žindymas taip pat užtikrina ir sklandų vaiko žandikaulių vystymąsi bei taisyklingą sukandimą.

    TANDEMINIS ŽINDYMAS

    • Posted on spalio 27, 2011 at 12:24 pm

    Kadangi ŽINDYMAS TANDEMU – taip vadinamas naujagimio ir vyresnėlio kūdikio/vaiko maitinimas iš krūties vienu metu – praktiškai beveik neįmanomas be prieš tai buvusio ŽINDYMO PER NĖŠTUMĄ, todėl pastarąjį ir aptarsime pirmiausia…

    Nėštumas žindant, kaip tai atsitinka…

    Žinome, jog ŽINDYMAS SAUGO NUO NAUJO NĖŠTUMO. Apie tai jau rašėme „Mamos žurnale“ (2010 metų kovo numeryje). Prisiminkime: jeigu (1) kūdikis vien tik žindomas (negauna jokio kitokio maisto) taip dažnai kaip jis nori, (2) jam yra ne daugiau kaip šeši mėnesiai amžiaus ir (3) mamai po gimdymo dar nebuvo mėnesinių, tai jos pastojimo tikimybė yra labai maža – tik iki 2 procentų. Taigi kuo pirmojo kūdikio/vaiko žindymas „sąžiningesnis“, tuo vyresnis amžiumi bus šis vaikas, kai mamos įsčiose rasis antrasis, savo gimimo dar tik lauksiantis, kūdikėlis. „Nesisaugančiai“ mamai vidutiniškai tai atsitinka devintą – dvyliktą mėnesį. O jeigu moteris naudojasi ir kitais būdais pastojimui išvengiti, naujam nėštumui prasidėjus jos vyresnėlis vaikas jau gali eiti antrus ar net trečius metus. Tuomet žindymas vaikui labiau, negu visai nebedidelis jo gaunamas, nors ir dar labai skanaus ir vertingo, motinos pieno kiekis, svarbus kaip psichologinis saugumo ir mamos meilės jam garantas.

    Tačiau žindymų retinimas dieną, noras išmiegoti nežindžius per naktį ir bet kokio papildomo gėrimo ar maisto kūdikiui davimas gali gerokai paankstinti naujo nėštumo atsiradimo galimybę. Taigi gali būti ir taip, jog, užsimezgus naujajai gyvybei, vyresnėlis neturės nei pusės metų ir motinos pieno jam dar bus vienintelis reikalingas maistas.

    Ar tikrai nepavojinga?

    Kai mama žindo kūdikį, dėl krūtų spenelių nervinių receptorių dirginimo posmegeninė endokrininė liauka hipofizė į kraują išskiria hormoną oksitociną, kuris, skatindamas susitraukti aplink alveoles esančias lygiąsias raumenines ląsteles, priverčia pieną tekėti iš krūtų. Iš panašių lygiųjų raumeninių ląstelių sudarytas ir gimdos sienelės raumeninis sluoksnis. Todėl oksitocinas taip pat yra svarbus gimdymo metu. Apie tai girdėjusios mamos nerimauja: ar žindymo metu išsiskiriantis oksitocinas neišprovokuos gimdos susitraukimų ir nesukels persileidimo ar priešlaikinio gimdymo?

    Laimei, per visą pirmąją nėštumo pusę, iki maždaug 24 savaičių, gimdos raumenys dar būna oksitocinui visai nejautrūs. Paskui, kai gimda savo raumenų pajėgumą pradės palaipsniui didinti ir treniruoti būsimoms „varžyboms“ – gimdymui, labai pamažu didės ir tų raumeninių ląstelių jautrumas oksitocinui. Todėl labai nestiprūs gimdos sienelės raumenų susitraukinėjimai, toli gražu negalintys išprovokuoti priešlaikinio gimdymo, antrajame ir ypač trečiajame nėštumo trimestruose yra įprastas reiškinys. Tai daug kartų atsitinka ir meilės glamonių bei lytinių santykių ar net fizinės mankštos pratimų metu. Iki pat normalaus natūralaus gimdymo pradžios, dėl žindymo (spenelio dirginimo) išsiskiriantis nedidelis (vis mažėjantis, nes retėja ir trumpėja žindymai) oksitocino kiekis ne tik pirmiausia bus panaudojamas būtent pieno varymui iš krūtų, bet ir to kiekio neužtektų per tą laiką daugelį kartų padidėjusios gimdos stipriems susitraukimams sukelti. Nedidelė jo prisidėjimo tikimybė teoriškai gal būt (bet ne būtinai, nes įrodančių faktų nėra) rastųsi tik dėl kitų priežasčių atsiradusio gręsiančio priešlaikinio gimdymo atveju. Mamai, anksčiau turėjusiai komplikuotą nėštumą, savo asmeninę situaciją reikėtų aptarti su savo gydytoju ir, atsižvelgiant į visas aplinkybes, nuspręsti kas geriausia: žindymą drąsiai tęsti, žindyti rečiau ir trumpiau, arba kūdikį nujunkyti.

    Nenuskriauskite savo pilvelio gyventojo!

    Gimdoje augantis naujasis vaikas jo vystymosi pirmaisiais mėnesiais dar būna santykinai labai mažas. Taigi ir maisto medžiagų jo energijos bei kūno augimo poreikiams patenkinti dar nereikės labai daug.
    Aišku, su laiku, jam augant vis didesniu, atitinkamai daugės ir jam reikalingų statybinių ir energetinių medžiagų poreikis. Tačiau tuo pat metu lygiagrečiai mažės motinos pieno poreikis žindomam vaikui, nes jis gaus vis daugiau kitokio – papildomo – maisto, kuris pradedamas valgyti nuo šešių mėnesių amžiaus.

    Kol mama su maistu gauna pakankamai kalorijų ir visų reikalingų medžiagų, kol jos pačios svoris didėja atitikdamas sveikus parametrus, yra pakankamai priežasčių tikėti, kad ji gerai aprūpins save, gimdos gyventoją ir žindomą vaiką.

    Nėščia moteris prisitaiko prie padidėjusių mitybos poreikių valgydama daugiau ir vyresniojo vaiko žindymas pastebimai neįtakoja jos dar negimusio kūdikio augimo. Taigi leiskite Jūsų apetitui diktuoti: valgykite gerą ir įvairų maistą kada esate alkana ir gerkite kada esate ištroškusi.

    Siurprizai, apie kuriuos verta žinoti

    Nėštumo metu randasi įvairių pokyčių, galinčių turėti įtakos ir žindymo sėkmei.

    Pirmiausia jautresni pasidaro krūtų speneliai. Atsiranda nemalonių, skausmingų dilgčiojimų, ypač žindymo metu. Vienos mamos tai pajunta anksčiau, kitos vėliau, kai kurios – jau pirmosiomis savaitėmis. Kantresniosios ilgainiui nustoja kreipti dėmesį į šią „smulkmeną“: jeigu vaikas žinda noriai, patenkintas krūtyje randamu pienu, reiškia – viskas gerai. Atidžiai rūpinantis geru kūdikio priglaudimu prie krūties, kad jis apžiotų kuo plačiau ir netraumuotų jautraus spenelio, galima palengvinti šį nepatogumą ir išvengti stiprių skausmų. Daugumai mamų spenelių jautrumo padidėjimas visiškai praeina po gimdymo. Tačiau, jeigu žindymo tęsimas nėštumo metu arba ir vėliau, jau pagimdžius, motinai kelia per didelę įtampą ir yra itin nemalonus, ji neturėtų jaustis privalanti vyresniojo vaiko žindymą žūt būt atkakliai tęsti ir kęsti.

    Kartais mamas kamuoja nėštumo toksikozė su bloga savijauta, pykinimu ir vėmimu. Dažniau taip darosi rytais, bet būna, jog užtrunka visą dieną, tęsiasi savaitėmis. Jeigu toksikozės reiškiniai stiprūs ir užsitęsia, pasitaiko,kad ir žindomas kūdikis gali pasijusti nesveikai: jis darosi liguistai neramus, arba, atvirkščiai – neįprastai vangus, praranda apetitą, vemia. Taip būna retai, tačiau jeigu atsitiktų, kūdikį irgi gali tekti, bent jau laikinai, nujunkyti nuo krūties.

    Nėštumo poveikis į pieną

    Kaip mums beatrodytų reikšmingas vyresnėlio kūdikio/vaiko žindymas, vis dėlto svarbiausia nėštumo „strategija“ yra naujos gyvybės išsaugojimas ir užauginimas motinos kūne bei pasiruošimas jos maitinimui po gimimo. O naujagimiui reikės ne bet kokio maisto, bet labai ypatingo – priešpienio!

    Tas pasiruošimas neįvyksta per dieną, jis pradedamas jau gerokai iš anksto.
    Laipsniški pasikeitimai, subrendusį pieną galop paversiantys priešpieniu, prasideda vidutiniškai maždaug tarp ketvirto ir penkto mėnesio. Gali būti, jog kažkada Jūsų vyresnėlis pastebės skirtumą, nes ims keistis pieno skonis, ir pieno mamos krūtyse gaminsis mažiau. Vieniems žindomiems vaikams tas skonio pasikeitimas (pienas pasidaro truputį sūresnis) nepatinka ir dėl to gali patys nusijunkyti. Kiti, atrodo, to nepastebi ir toliau žinda kaip įpratę.

    Kai motinos pieno gamyba pradeda mažėti, vyresnėlis gali kompensuoti jo trūkumą, valgydamas daugiau papildomo tiršto maisto. Tačiau turėkite mintyje: jeigu jūsų kūdikis yra jaunesnis kaip vienerių metų, pienas turėtų išlikti jo pagrindiniu maistu. Tol, kol Jūsų kūdikio svoris adekvačiai didėja ir jis žinda bent 3 – 4 kartus per dieną, jam kitų papildomų pieno produktų duoti nebūtina.

    Kai prie krūties jau prašosi du

    Keliomis pirmosiomis dienomis po gimdymo priešpienis yra gyvybiškai svarbus naujagimiui, todėl prioritetas teiktinas naujagimiui ir jis prie krūties turėtų būti glaudžiamas pirmas. Nebijokite, pieno tikrai užteks, nes, kaip sakoma „kur du stos, ten ir darbo bus padaryta dvigubai“. Nes pieno gamyba motinos krūtyse vyksta pagal „paklausos ir pasiūlos dėsnį“. Taigi, kodėl nepalepinus ir vyresnėlio? Gal net ir vienu metu – juk krūtys yra dvi. Jaudintis dėl to, kad pieno sudėtis yra būtent tokia kokios reikia naujagimiui, o ne paaugusiam vaikui, neverta. Jeigu vyresnėlis yra gerokai virš metų amžiaus, jo poreikis motinos pienui jau būna minimalus. Daugelis vyresniųjų vaikų jaučia ypatingą ryšį su kūdikiu, dėl to kad jie abu dalinasi kažkuo labai ypatingu. Tai padeda išvengti vyresnėlio pavydo ir įsižeidimo protrūkių, galinčių kilti, jeigu vaikas tarsi atstumiamas, paliekamas nuošalyje.

    Aišku, motinos pienas yra saldus ir skanus, bet daugumai antramečių dominuojanti paskata glaustis prie mamos yra betarpiškas artumas ir nusiraminimas. Todėl ilgiausiai ir išlieka žindymai prieš užmiegant. Tačiau, jeigu atrodytų, jog vyresnėlis prašosi prie krūties pirmiausia dėl pavalgymo ir iš krūtų išžinda daug pieno, tuomet gal būt ir vertėtų pagalvoti kokiu vertingu ir patraukliu kitokiu maistu galėtumėte jį pasotinti. Kad glausdamasis prie Jūsų krūties dėl to žmogiško artumo siekio, jis nebūtų tuo pat metu ir labai alkanas.

    Pasitaiko, jog namie atsiradus naujagimiui, vyresnysis vaikas kuris jau buvo nusijunkęs per nėštumą, vėl pasiprašo žįsti. Nebijokite leisti jam tai pabandyti. Labiausiai tikėtina, jog vietoj žindimo jis tik pakikens ir nušliauš nuo mamos kelių. Gal jis tik siekė užsitikrinti mamos noru ir ryžtu jam tokią galimybę suteikti. Toks leidimas žįsti vaikui yra tarsi patvirtinimas jog jis dabar ne mažiau mylimas ir gali būti dėl to ramus.

    Valgyti reikia visiems

    Tandemu žindanti mama turi gauti žymiai daugiau maisto kalorijų. Jų kiekis gali būti įvairus, priklausomai nuo kelių dalykų. Pirma – nuo motinos pieno dalies naujagimio ir vyresniojo vaiko maiste. Kuo daugiau pieno pagaminate, tuo daugiau kalorijų turite gauti su maistu. Mama, tik žindanti kūdikį ir neturinti atliekamų riebalų rezervo, turi gauti papildomai 650 kalorijų; dar ji turėtų gauti papildomai 500 kalorijų 6 -12 mėnesių kūdikiui, jau valgančiam ir tirštą maistą. Žindant vyresnėlį, gaunatį dar daugiau kito maisto, atitinkamai mažiau kalorijų reikės gauti motinai dėl sumažėjusios pieno gamybos. Dar mamos maisto poreikis priklausys nuo jos fizinio aktyvumo, svorio ir mitybos būklės. Mamai, kuri yra mažiau fiziškai aktyvi, turi didesnes riebalų atsargas po nėštumo, ir valgo didesnės maistinės vertės maistą, reikės suvartoti mažiau papildomų kalorijų, negu tai, kuri labiau fiziškai aktyvi, turi mažiau riebalų atsargų kūne ir valgo mažiau maistingą maistą. O praktiškai – kaip ir nėštumo metu – leiskite Jūsų apetitui vadovauti. Jeigu jaučiate alkį, nebijokite suvalgyti daugiau.

    Jeigu viltys neišsipildo

    Atminkite, žmogus svarbiau už beatodairišką užsibrėžto tikslo pasiekimą bet kokia kaina. Jeigu nepaisant žinių ir įsitikinimo jog žindymas ir motinos pienas yra labai svarbus ir naudingas Jūsų vaikui, jis pats to “neįvertins” ir atsisakys, gal geriau nebūkite per daug atkakli, siekdama vyresnėlį žūt būt kuo ilgiau išlaikyti prie krūties. Geriau pasistenkite kitu būdu išsaugoti ir puoselėti betarpišką jūsų sielų artumą. Jam, o ne TANDEMINIU ŽINDYMUI, teikite pirmenybę, kad išvengtumėte to brangiausio ryšio su savo vaiku paskui gal būt net ir labai sunkiai besulipdomų įtrūkimų, kuriuos gali palikti prievartos įskeltas apmaudas ir nepasitikėjimas.

    Kazimieras Vitkauskas 2011

    SĖKMĖS!

    • Posted on gruodžio 10, 2010 at 10:33 pm

    Sveiką gyvenimą – nuo gimimo!

    Sveikam gyvenimui reikia gryno oro, judėjimo, natūralaus maisto ir geros nuotaikos, kurios nebūna be saugumo jausmo. Kūdikis saugus jaučiasi tik ant motinos rankų, o labiausiai – prigludęs prie jos krūtinės. Laisvai judėdamas, ko negalėdavo daryti anksčiau kietai vystyklais surišti kūdikiai, dabar mažasis žmogus gali guviai išreikšti emocijas, savo džiaugsmą. Judesiai stiprina raumenis, užtikrina gerą kraujotaką. Nešiojamas – pats dar nemoka vaikščioti – kūdikis pažįsta pasaulį, įkvepia gryno oro. Ir dar – mažylis turi greitai augti. Todėl jam reikia tinkamo maisto.

    Rinkis geriausią

    Bet kurio amžiaus žmogui sveiku maistu laikomas kuo natūralesnis ir šviežias. Nepatariama valgyti konservus, juo labiau – tik juos ir nuolat. Deja, „kūdikių maistelis“ gražiose dėžutėse yra niekas kitkas kaip iki miltų kaitinimo aparatais išdžiovinto karvės pieno konservai.

    Tačiau ir šviežias žmogaus kūdikiui biologiškai svetimas gyvulių pienas gali pridaryti bėdų: sutrikdyti virškinimą, alergizuoti. Jame nėra daugelio medžiagų, kurios būtinos mažo vaiko normaliam augimui ir vystymuisi bei atsparumui prieš ligas, nėra nei vienos iš gyvųjų motinos pieno ląstelių, kurios gali net sunaikinti ligas sukeliančias bakterijas.

    Kūdikiui vienintelis natūralus ir tikrai sveikas maistas yra pačios gamtos jam paskirtas motinos pienas. O žindymas, kaip veiksmas, yra svarbus normaliam vaiko psichikos vystymuisi ir labai naudingas mamos sveikatai: stabdo kraujavimą po gimdymo, gerokai sumažina osteoporozės ir krūties vėžio atsiradimo tikimybę vėliau gyvenime.

    „Ne visos turi“

    Gamta motinos pieną ir maitinimą krūtimi išrado prieš milijonus metų ir tiek pat laiko tobulino. Ta ištobulinta programa yra užrašyta motinos ir vaiko genuose. Mokslininkų nustatyta, jog tik 2 – 3 procentai pagimdžiusių moterų, paprastai dėl apsigimimų, traumų ar kitokių sunkių sveikatos sutrikimų, negalėtų išmaitinti kūdikių savo pienu.

    Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius vien tik iš krūties maitinti iki šešių mėnesių, nuo to amžiaus pradėti įvesti papildomą tirštą maistą (motinos pienui išliekant pagrindiniu iki pirmųjų metų pabaigos) ir žindymą tęsti antrus metus ar ilgiau, pagal vaiko poreikį. Tačiau Lietuvoje dauguma vaikų yra nujunkomi per anksti: 6 mėnesių amžiaus dar žindomi tik maždaug ketvirtadalis visų kūdikių, vienerių metų amžiaus – vos penki procentai.

    Kūdikių žindymas Lietuvoje

    Kūdikių žindymas Lietuvoje

    Žindymas Europoje

    Žindymas Europoje

    Yra mamyčių, kurios savo kūdikių žindyti tiesiog nenori. Vienoms atrodo, jog krūtys visai ne tam sutvertos. Kitos – iš nežinojimo ką renkasi – galvoja, kad mišiniai yra visavertis „motinos pieno pakaitalas“. Trečios maitinimą iš buteliuko laiko patogesniu, tada jos galinčios kūdikį palikti močiutei ar auklei ir „išeiti“. Dar būna skubančių kūdikį nujunkyti kuo greičiau, nes planuoja kažkada grįžti į darbą. Tačiau daugiausia mamyčių per trumpai žindo dėl „pieno trūkumo“.

    Kas kaltas?

    Anksčiau pasigirsdavo priekaištų uoliems žindymo propaguotojams, jog labai daug aiškinant apie tai koks geras yra motinos pienas ir žindymas bei skelbiant apie galimus mišinių ir butelinio maitinimo pavojus kūdikiams, nežindančios ir „pieno neturinčios“ mamos gali jausti psichologinį diskomfortą ir net „kaltę“. Dabar atsiranda kovotojų už kuo greitesnį motinų išleidimą į darbą ir tėvelių teisę jas „pavaduoti“ namie bei gauti, vietoje jų, atitinkamas vaiko priežiūros atostogas. Neabejoju, jog šios abi iniciatyvos gimė mišinėlių gamintojų ir pardavėjų galvose ar bent jau labai juos džiugina.

    Kad vienas tikras kaltininkas, dėl to, jog 20 amžiuje motinos liovėsi žindyti, buvo būtent mišinių firmos, itin agresyviai reklamavusios „kūdikių maistelį“ ir net užversdavusios gimdymo ligonines savo „labdara“, jau yra įrodyta pasauliniu mastu. Antrasis – „sveikatos apsaugos“ sistema: nuo medicinos profesorių, mokiusių studentus kaip virti „klijukus“, iki ministrų, pasirašiusių įsakymus motinas ir naujagimius gimdymo ligoninėse laikyti atskirose palatose ar net skyriuose, leisti pradėti naujagimių žindymą tik kitą dieną ir maitinti pagal griežtus valandų tvarkaraščius, o ne tada, kai jie išalksta.

    Bet kokie natūralaus maitinimo suvaržymai ir trukdymai gali vesti į žindymo sutrikimus ir motinos pieno trūkumą. 1980-aisiais bent iki keturių mėnesių amžiaus žindomų kūdikių bebuvo likę tik 10 procentų, o dauguma nujunkyti nuo krūties per pirmąsias gyvenimo savaites. O juk tai buvo laikai, kai Lietuvoje motinos turėjo teisę į vaiko priežiūros atostogas iki trijų metų su grįžimo į buvusį darbą garantija.

    Reikia mokytis

    Laimei, per porą dešimtmečių po to, kai gimdė šiandieninių jaunų mamyčių mamos, daug kas esmingai pasikeitė. Mišinių reklama pažabota įstatymais, o sveikatos apsaugos sistema taiso savo klaidas. Dabar gimdymo namuose mamos nuolat būna kartu su savo naujagimiais ir gali žindyti visuomet, kai tik jie išalksta.

    Tereikia norėti ir mokėti. Būsimoms mamytėms nuoširdžiai patarčiau gimsiančio vaikelio priežiūrai ir maitinimui ruoštis iš anksto. Juk šiuolaikinėse „kūdikiui draugiškose ligoninėse“ žindymas prasideda jau ant gimdymo lovos!

    Lankykitės nėščiųjų kursuose, semkitės reikalingų žinių iš specialios literatūros. Aš rekomenduočiau ir knygą „Nepakeičiamas kaip motinos meilė“: į ją sudėjau daug informacijos ir patarimų žindymo tema. Tapkite mamomis – profesionalėmis! Juk nenorėtumėte gyventi statybininkų „mėgėjų“ bet kaip suręstame name, skristi „mėgėjo“ pirmą kartą pilotuojamu lėktuvu… Tai kuo blogesnis Jūsų vaikas, kad jam liktų tenkintis tik spėliojančia mama – „mėgėja“?

    Kazimieras Vitkauskas, 2010.

    AR DERA PRIE ŽINDYMO KAVA, VYNAS IR CIGARETĖ?

    • Posted on lapkričio 14, 2010 at 11:01 pm

    Kava saikingai – ne nuodas

    Kava ir tokie gėrimai, kaip juodoji arbata, pepsi- ir koka-kola, kakava turi kofeino. Dėl centrinę nervų sistemą stimuliuojančio jo poveikio kūdikis gali būti neįprastai dirglus, neramus, sunkiau užmigti. Be to, kofeinas slopina geležies įsisavinimą iš maisto, tuo didindamas mažakraujystės riziką ir motinai, ir kūdikiui. Tačiau tik labai maža dalis kofeino iš motinos kraujo patenka į jos pieną ir dar mažiau jo aptinkama žindomo kūdikio kraujo serume. Todėl saikingas kavos vartojimas nesukelia problemų žindomam kūdikiui. O daug kofeino turinčių produktų reikėtų vengti, ypač jeigu mama žindo neišnešiotą naujagimį. Tuomet kofeino pašalinimas iš organizmo vyksta lėčiau ir jis gali kauptis, sukeldamas sveikatos sutrikimus. Taip pat nereikėtų per daug valgyti ir šokolado, nes jame yra į kofeiną panašios medžiagos teobromino. Saikingai – galima.

    Kūdikiui vyno nereikia

    Alkoholis iš motinos kraujo lengvai patenka į pieną, ten pasiekdamas tokią pat koncentraciją. Didžiausia ji būna praėjus maždaug 1-1.5val po išgėrimo. Dingstant alkoholiui iš motinos kraujo, jis netrukus pasišalina ir iš pieno. Trim pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikio kepenims labai sunku alkoholį nukenksminti. Tuo metu geriausia išvis apsieti be vyno. Vėliau retkarčiais mamos išgeriama vyno taurė blogo poveikio kūdikio sveikatai neturėtų, tačiau tai daryti geriau tuojau po žindymo, kad iki kito maitinimo alkoholio koncentracija piene jau būtų sumažėjusi.

    Alkoholį nuolat vartoti draudžiu, nes tai sutrikdytų žindomo kūdikio psichomotorinį vystymąsi. Be to, gali sulėtėti ir vaiko augimas, nes alkoholis dalinai slopina pieno gamybą ir tekėjimą iš krūtų. Kiekviena besiruošianti motinystei ar kūdikį jau auginanti mama turėtų rimtai pagalvoti, kas jai svarbiau – svaigalas ar vaiko sveikata.

    Jeigu tu pati ir nerūkai…

    Net neabejoju, jog Jūs, čia apsilankiusios būsimos ir esamos mamytės, pačios nerūkote. Tačiau noriu, kad perskaitytumėte likusią rašinio dalį. Todėl, kad būtumėte stiprios apginti save ir vaikus nuo rūkorių jūsų aplinkoje. Ir kad galėtumėte pamokyti kitas mamas, kurios linkusios dūmą patraukti.

    Tabaką rūkyti nesveika niekam. Nikotinas yra labai toksiškas. Nestipriai apsinuodijus darosi silpna, pykina ir svaigsta galva. Didelė dozė gali sukelti traukulius, kvėpavimo raumenų paralyžių ir mirtį. Gaila, bet dar daug jaunų žmonių pradeda rūkyti, nes linkę maištauti, nori atrodyti šaunūs ir… įpranta. Kartais taip, jog nebegali liautis. Būna, mamytė pareiškia: per nėštumą iškenčiau nerūkiusi, o dabar jau galiu rinktis – jeigu rūkymas su žindymu nesuderinamas, maitinsiu kūdikį mišiniais, o pati vėl mėgausiuos cigaretėmis! Palauk, sakykite jai, motinos pienas vaikeliui ir žindymas jums abiem nėra tokie nesvarbūs, kad ramia sąžine galėtum jų atsisakyti. Taip, nikotinas į motinos pieną išties patenka taip pat lengvai, kaip ir iš motinos kraujo į vaisiaus kraują per placentą, tačiau iš kūdikio žarnyno į jo kraują – tik menka dalis. Beveik galėtume sakyti, jog surūkiusi mažiau kaip 15 cigarečių per parą, motina per savo pieną kūdikio labai nenuskriaus. Dar verta žinoti, jog nikotinas kraujyje ir moters piene, neužsibūna labai ilgai: per 95 minutes jo koncentracija sumažėja pusiau. Jeigu mama rūkytų po žindymo, o iki kito žindymo praeitų dvi-trys valandos, nikotino per pieną(!) kūdikis gal ir visai nebegautų…

    Nikotinas žalingas, bet dūmai – labiau

    Jeigu mama traukia dūmą nesivaržydama ir surūko dvidešimt ir dar daugiau cigarečių per dieną, kūdikiui gali pasireikšti apsinuodijimo nikotinu požymiai: pilka odos spalva, atpylimai po maitinimo, pilvo diegliai, viduriavimas ir padidėjęs nervinis dirglumas. Nors vaikelis atrodo labai pavargęs, bet užmiega sunkiai, sapnuoja košmarus ir greitai prabudęs vėl verkia. Sulėtėja jo svorio augimas. Nikotinas slopina apetitą, o dėl pakitusio motinos pieno skonio kūdikis gali nenorėti žįsti, priešintis glaudžiant prie krūties. O jeigu ir žinda, krūtyse jis randa gerokai mažiau pieno, nes nikotinas slopina motinos hipofizyje sekreciją hormonų: prolaktino, kuris turėtų skatinti pieno gamybą, ir oksitocino, reikalingo užtikrinti pieno tekėjimą iš krūtų.

    Didžiausia rūkalų grėsmė, daug didesnė, negu per žindančios motinos pieną, pas kūdikį ateina per orą – su cigaretės dūmais. Nikotino įsisavinimas plaučiuose yra daug greitesnis ir didesnis, negu nikotino absorbcija iš motinos pieno. Kenksmingų medžiagų ypač gausu smilkstančio tabako dūmuose: 2,7 kartų daugiau, negu dūmuose, kuriuos iš cigaretės per filtrą įkvepia rūkantysis, ten yra nikotino, 2,5 kartų daugiau anglies monoksido ir 3,4 kartų daugiau kancerogeno benzpireno. Žmonių, užaugusių namuose, kur rūkė abu tėvai, rizika susirgti plaučių vėžiu vėliau gyvenime labai padidėja. Juo labiau, kad rūkorių vaikai ir patys daug dažniau tampa rūkoriais. Rūkančių tėvų kūdikiai kelis kartus dažniau serga ausų uždegimu, pneumonija, bronchiolitu, bronchų astma ir kitomis alerginėmis ligomis. Dėl glaudesnis mamos sąlyčio su kūdikiu ir ilgesnio buvimo kartu motinos rūkymas daro didesnę žalą negu tėvo rūkymas.

    Žindyti ar ne?

    Mano pozicija vienareikšmė: aš nepritariu rūkymui – nei vieno vyro, nei vienos moters, tuo labiau žindyvės! Tačiau susidūręs su realybe sakau: geriau rūkyti ir žindyti, negu rūkyti ir nežindyti. Tyrimais nustatyta, jog, pavyzdžiui, kvėpavimo organų ligomis rūkančių motinų žindyti vaikai sirgo rečiau, negu rūkančių motinų dirbtinai maitinami kūdikiai. Kadangi labiausiai kūdikiui kenkia jo paties įkvėpti tabako dūmai (nuo smilkstančios cigaretės ar iškvėpti rūkančiojo), tai kūdikis šį “pasyvų rūkymą” patiria nepriklausomai nuo to ar jis yra žindomas ar ne. Jeigu mama kūdikį žindo, tada jis gauna visas žindymo ir motinos pieno teikiamas naudas, kurių neturi joks mišinys. Žindymas mažina pavojų visų ligų, kurių riziką rūkymas didina, taigi ir atsveria augančiam vaikui rūkymo daromą žalą.

    Labai svarbi informacija!

    Jeigu motina nepajėgia mesti rūkyti, tai bus mažiau bėdos, jeigu ji rūkys tuojau po žindymo ir kuo toliau nuo kūdikio: kitame kambaryje, o dar geriau – lauke, nes tuomet ne tik kūdikiui nereikės kvėpuoti cigaretės dūmais, bet pati mama jų mažiau įkvėps. Paskui, prieš paimdama kūdikį, tegu nusiplauna rankas ir persivelka kitais drabužiais.

    Patarkite jai mažinti surūkomų cigarečių skaičių, palikti vis ilgesnes nuorūkas bei rūkyti mažiau nikotino turinčias cigaretes. Dar ji galėtų pasinaudoti priemonėmis, pakeičiančiomis cigarečių nikotiną, nes būtent dėl jo ir atsiranda nenumaldomas poreikis rūkyti. Naudojant nikotino pleistrus ir kūdikis ir pati motina išvengtų visų kitų kenksmingų medžiagų, kurių būna tabako dūmuose. Jeigu ji nebuvo įpratusi rūkyti naktį, tai ir nikotino pleistras tuo laiku nereikalingas. O ir dieną gal būt nebūtina, kad moters kraujyje nuolat būtų nikotino, gal ir noras rūkyti jai užeina tik tam tikru laiku ir tam tikromis aplinktybėmis. Tuomet geriau tiktų nikotininė kramtomoji guma, nikotino koncentraciją padidinanti greitai tuo metu, kai moteriai jo reikia. Kūdikį tegu žindo prieš pat gumos kramtymą, kad iki kito žindymo, po dviejų – trijų valandų, nikotino jos kraujyje ir piene nebeliktų. O paskui bandyti ir tą dozę mažinti: kramtant gumą vis trumpiau, rečiau…

    Nuostabiausia, jog ir pats žindymas moteriai padėtų atsikratyti rūkymo. Hormonas prolaktinas, išsiskiriantis iš hipofizio žindymo metu ir skatinantis naujo pieno gamybą krūtyse, bei endogeniniai opioidai, kurių irgi pagausėja žindyvės kraujyje, gerina nuotaiką, slopina stresą ir tuo padėtų sušvelninti nikotino vartojimo nutraukimo simptomus ar net išvengti jų. O itin prasminga veikla – kūdikio žindymas – taip labai pakeltų moters savigarbą ir savo vertės suvokimą, jog toks niekingai menkavertis užsiėmimas, koks yra rūkymas, galop netektų dėmesio ir išblėstų užmarštyje.

    Kazimieras Vitkauskas, 2010.

    KAS LIKS IŠ ŽINDYVĖS KRŪTŲ?

    • Posted on spalio 19, 2010 at 9:37 pm

    Daugelis moterų skuba kuo greičiau užbaigti kūdikio žindymą, nes nerimauja dėl galimo pavojaus savo krūtų formai.

    Gamtos programa

    Pagal gamtos „programą“ moterų krūtys yra sutvertos kūdikiams maitinti. Todėl kiekvienoje iš dviejų krūtų yra pieno liaukos. Jos susideda iš 15-20 liaukinio audinio skiltelių – segmentų, apsuptų jungiančiuoju ir riebaliniu audiniu. Būtent jungiančiojo ir riebalinio audinio kiekis, labiau negu pati pieno liauka, nulemia dar negimdžiusios ir nežindžiusios moters krūtų dydį ir formą.

    Pokyčiai krūtyse prasideda dar gerokai prieš kūdikio gimimą. Veikiant nėštumo hormonams, krūtyse vyksta žymūs pasikeitimai ruošiantis pieno gamybai – auga ir vystosi liaukinis audinys ir latakėliai. Išvešančiam liaukiniam audiniui reikia daugiau vietos, todėl jau nėštumo metu krūtyse gali sumažėti riebalinio audinio. Krūtų didėjimas yra ankstyvas nėštumo požymis. Tikriausiai daug anksčiau, negu nebesuėjo sijono užtrauktukas, Jūs pastebėjote, jog nebeužsisega marškinėlių sagutės. Taigi krūtys nėštumo metu padidėja neišvengiamai, nepriklausomai nuo pačios motinos valios žindyti ar nežindyti savo vaikus. Prieš gimdymą krūtų svoris būna maždaug padvigubėjęs. Kartu padidėja krūtų tūris, jų paviršiaus plotas. Taigi tempiasi ir krūtų oda. Jeigu po gimdymo moteris kūdikio nežindo, neveikiančios pieno liaukos involiucionuoja, t.y., susitraukia. Krūtys, dėl santykinio ją dengiančios odos pertekliaus, daugiau ar mažiau nukars ir jau skirsis nuo mergaitiškų krūtų. Jeigu motina kūdikį žindo, tuomet gali atsitikti visaip.

    Iš kur ta baimė?

    Anksčiau buvo visuotinai paplitusi praktika kūdikius maitinti pagal tvarkaraštį. Kai kūdikis maitinamas retai, pavyzdžiui, tik kas 4 valandas, ir net visą naktį nežindomas, tokiu atveju jis labiau išalksta ir, kad pasisotintų, turi valgyti dideliais kiekiais. Taigi ir pieno liaukos skatinamos pagaminti ir sukaupti kiekvienam maitinimui labai daug pieno. Krūtis dėl to labai padidėja, o jos oda yra atitinkamai labiau ištempiama. Jeigu dar ir po kiekvieno žindymo pienas ištraukiamas “iki paskutinio lašo” (o taip irgi buvo rekomenduojama ir dažniausiai daryta krūtį masažuojant rankomis – taigi dar papildomai tampant jos odą) motinos organizmui tai yra tarsi pranešimas, jog pieno buvo per mažai ir reikia jo gaminti dar daugiau. Susidaro “užburtas ratas”, verčiantis motinos pieno liaukas nuolat gaminti per daug pieno, o krūtis dar labiau padidėti, tad jų oda dar labiau ištempiama. Nujunkius kūdikį, kai pieno liaukos pasidaro nebeaktyvios ir dalinai sumažėja, ištemptos odos lieka gerokai per daug ir krūtis labiau nutįsta. Taigi krūtis gali išsitampyti, bet ne dėl kūdikio normalaus žindymo. Taip būna dėl jų abiejų „prievartavimo“: kūdikio – verčiant jį peralkti ir išbadėjus valgyti dideliais kiekiais, o krūties – priverčiant ją gaminti pieną nenormaliai dideliais “potvyniais”. Didžiulės ir sunkios kai kurių žindančių moterų krūtys, kurios paskui, jau nujunkius kūdikį, nukąra ir atrodo nebe labai gražios – yra ne gamtos išdaiga, o pačių žmonių nenatūralaus elgesio su jomis pasekmė.

    Gamta yra gera

    Gamta tikrai nesuinteresuota moteris kuo greičiau “sudėvėti”. Koks kūdikio maitinimas yra natūralus? Gamtoje laisvai gyvenantys labiausiai į žmones panašūs žinduoliai yra žmogbeždžionės. Gorilos ir šimpanzės savo jauniklių vienų nepalieka, o nešioja įsikibusius nagais į gaurus ir maitina juos dažnai visą parą. Taigi ir santykinai nedideliais pieno kiekiais kiekvieną kartą. Antropologai pastebėjo, jog ir necivilizuotose žmonių gentyse moterys kūdikius visą laiką nešiojasi su savimi, migdo šalia ir žindo taip pat dažnai. Būna, jog net po kelis kartus per valandą. Natūraliai, pagal savo poreikius maitinamas kūdikis, jeigu nori tik „atsigerti“, žinda trumpai, iš motinos krūties paimdamas tik liesesnįjį pradinį pieną, labiau išalkęs – žinda ilgiau, kad „prisišauktų“ ir riebesnį galinį pieną. Ne laikrodis, o pats vaikas geriausiai žino, kada ir ko jam reikia.

    Jau anksčiau, kovo „Mamos žurnale“ įsitikinome, kad būtent dažnas žindymas yra motiną tausojantis, nes saugo ir nuo naujo, per ankstyvo nėštumo. Kaip tik dažnas žindymas tausoja ir motinų krūtų grožį. Žindant dažnai, kūdikis pieno suvalgo po mažiau, mažiau jo „užsisako“ kitam maitinimui. Todėl ir krūtų apimties svyravimai būna santykinai mažesni, taigi ir mažiau ištampoma krūtų oda.

    Krūtys – ne taupyklės

    Sotumo jausmas labai priklauso nuo riebalų kiekio maiste. Mokslininkai yra nustatę, jog riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Kuo dažniau moteris žindo kūdikį, tuo riebesnis jos pienas. Ilgai užsibuvęs krūtyje, joje „taupomas“, pienas liesėja. Pirmiausia atgal į kraują pro latakėlių sieneles pradedami rezorbuoti riebalų molekulės iš „pradinio“ pieno, kuris yra jau arti spenelio ir ilgiausiai laukė savo panaudojimo. Taigi, kad pajustų sotumą, retai maitinamas kūdikis liesesniojo pieno turi gauti santykinai daugiau, negu dažniau žindantis – riebesniojo. Iškart po daug, bet lieso ir saldaus pradinio pieno gavęs, retai žindomas kūdikis gali net viduriuoti, kęsti skausmus dėl pilvo pūtimo. Tai ypač būdinga naujagimiams. Saikingai, bet dažnai žindantys, nors tuštinasi minkštai (motinos pienas saugo nuo vidurių užkietėjimo), bet neviduriuoja, jiems rečiau pasitaiko pilvo pūtimas ir diegliai.

    Geriau dažniau

    Valgyti saikingai nuo ankstyvos vaikystės ir išsiugdyti tokį įprotį labai naudinga. Juk ir vienas iš suaugusiųjų sveikos mitybos principų yra būtent toks: geriau dažniau, bet nepersivalgant. Nepavydėkite mišiniais savo kūdikį maitinančiai motinai, jeigu ji girsis, kad jos vaikas ilgiau miega ir rečiau prašo valgyti. Karvės pienas, iš kurio gaminami beveik visi mišiniai, yra daug sunkiau virškinamas ir skrandyje užsibūna beveik du kartus ilgiau negu motinos pienas. Kitą fiziologijos dėsnį galėtume apibūdinti taip: kai pilvas sunkiai dirba – smegenys bejėgiškai snaudžia. Taigi kai žinduklis kūdikėlis jau seniai vėl guvus ir aktyviai gyvena domėdamasis pasauliu ir džiugindamas tėvelius, „buteliuko vaikas“, ilgai ir sunkiai virškindamas, ilgai ir sunkiai pramiega daug savo vienintelio gyvenimo valandų.

    Jau minėjau, jog krūtų dydis priklauso ne vien nuo pieno liaukų, esančių jose, tūrio, bet ir nuo jungiančiojo, o ypač riebalinio, audinio kiekio. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, išvešant liaukiniam audiniui, jam vietos krūtyje “suteikia” dalinai sumažėjęs riebalinis audinys. Neskubus ir palaipsnis vaiko nujunkymas leidžia ir krūtų audiniams pamažu „susikeisti vietomis“ ir riebaliniam audiniui vėl tolygiai užpildyti dalinai susitraukiančių pieno liaukų vietą. Taigi net ir ilgai trunkantis žindymas, jeigu kūdikis maitinamas dažnai, pagal jo natūralų poreikį, motinos krūtų „nesugadina“.

    Kazimieras Vitkauskas, 2010.

    GERIAUSIA PRADŽIA: 5. AR UŽTENKA PIENO?

    • Posted on spalio 13, 2010 at 9:00 pm

    Jei kas nors Jums pasiūlys pasitikrinti savo pieno kiekį ištraukiant jį rankomis, žinokite – tas žmogus tikrai mažai apie tai išmano. Moters krūtis nėra nei maišas, nei butelis, į kurį įpilama ir išpilama. Neįgudusiai naujokei galbūt pavyks išspausti tai, kas yra susirinkę tose už spenelio esančiose talpyklėlėse – pieno latakų praplatėjimuose – ančiuose (16 pav.). Bet tai toli gražu ne viskas, ką gautų kūdikis, pats žįsdamas krūtį. Gal trečdalis, ketvirtadalis ar net dar mažiau. Tai vienas iš daugybės skirtumų tarp moters krūties ir karvės tešmens (ypač turint minty pienininkystei išvestas naminių gyvulių veisles). Karvės tešmens ančiai išties yra virtę „pieno cisternomis“ ir prieš melžimą jose gali susikaupti net iki 90 procentų viso tešmenyje esančio pieno. Motinos pieno didžioji dalis, kai ančiai jau užsipildę, laukia savo eilės latakėliuose ir alveolėse, ten, kur pienas atsiranda. Kūdikiui išžindus pieną iš ančių, šie vėl užsipildo (veikiant pieno tekėjimo refleksui) nauju, iš krūties gelmės atbėgančiu.

    Kol kūdikis žindomas, motinos krūtys niekada visiškai neištuštėja. Vėlgi dėl tų pačių nervinių impulsų, žindymo metu einančių nuo spenelio, hipofizyje išsiskiria hormonas prolaktinas, skatinantis pieną gamintis, ir kūdikis, ilgai žįsdamas, „prisišaukia“ ir pieną, atsirandantį bežindant. Štai kodėl ir santykinai mažas krūtis turinčios moterys gali sėkmingai žindyti savo vaikus. Pagaliau, jei kūdikis nekantrauja, galima jam pasiūlyti ir antrąją krūtį.

    Nebijokite žindyti dažnai. Riebalų, labiausiai kintančios motinos pieno sudėtinės dalies, koncentracija yra atvirkščiai proporcinga intervalų tarp maitinimų trukmei arba, kitaip sakant, tiesiog proporcinga žindymo dažnumui. Taigi, kuo dažniau žindoma, tuo sotesnis yra moters pienas.

    Objektyvesnis būdas sužinoti, kiek vaikas suvalgo, galėtų būtų kontrolinis kūdikio svėrimas prieš žindymą ir po žindymo. Tačiau kuri motina žino, kiek tą kartą jos vaikui pieno reikėjo? Per kiekvieną žindymą vaikas suvalgo skirtingai, priklausomai nuo jo apetito, nuo motinos nuotaikos ir daugelio kitų aplinkybių. Taip, mokslininkai yra apskaičiavę, kad, pavyzdžiui, vieno mėnesio kūdikiui vidutiniškai per parą reikia pieno kiekio, apytiksliai lygaus penktadaliui jo kūno svorio tuo metu. Ar vargsite dieną ir naktį kontroliuodami, kad sužinotumėte visų maitinimų metu gautų pieno kiekių sumą? Juk yra kūdikių, kurie žinda po dvidešimt kartų. Neverta!

    Tačiau jeigu Jums išties patinka aritmetika, tomis dienomis, kai nerimaujate, ar vaikeliui užteko pieno, galite skaičiuoti šlapius vystyklus arba kelnytes (sauskelnės šiuo atveju blogiau atspindės tikrovę). Ne mažiau kaip šeši pasišlapinimai per parą – garantija, kad kūdikis per tą laiką gavo pieno pakankamai. Aišku, jei vaikelis yra tik žindomas ir negauna jokių kitokių skysčių. Kita vertus, galima apsieiti ir be skaičiavimų: jei gaunamo su motinos pienu vandens, taigi ir paties pieno (nes jo sudėtis visada beveik pastovi – apie 90 proc. sudaro vanduo), kūdikio organizmo poreikiams ima trūkti, kūdikio šlapimas tampa labiau koncentruotas: darosi tamsesnis ir aštriau kvepia.

    Net tuomet, jei paaiškėtų, kad pieno išties neužtenka, nebėkite iškart pirkti mišinių ir girdyti jais vaikelio. Geriau nedelskite pasitarti su išmanančiu žmogumi, pirmiausia savo vaikų gydytoju, ir kartu ieškokite problemos priežasties ir būdų pačiam geriausiam kūdikio maistui – motinos pienui – pagausinti.

    Nesisielokite, jeigu Jūsų mažylis per pirmąjį ar trečiąjį mėnesį priaugo septynis šimtus gramų, o Jūsų draugės kūdikis – visą kilogramą. Kiekvienas žmogutis turi savus genus ir savus augimo tempus. Pirmąjį pusmetį jam gali užtekti penkių šimtų gramų užaugti per mėnesį, o antrąjį pusmetį – ir mažiau. Nepasiduokite azartui, kad Jūsų vaikelis žūtbūt laimėtų svorio „varžybas“. Žindomo kūdikio nepriversite iš krūties suvalgyti daugiau, negu jis pats nori ir jo organizmui reikia. Džiaukitės, kad mažylis žvalus ir sveikas. Juk ne dėl svorio rekordo, o gyvenimui vaiką auginate!

    Kazimieras Vitkauskas, 2010

    GERIAUSIA PRADŽIA: 4.KŪDIKIO MIEGAS

    • Posted on rugsėjo 25, 2010 at 12:37 am

    Posakiu „Miega kaip kūdikis“ tradiciškai apibūdinamas giliai, ramiai ir ilgai miegantis žmogus. Iš tiesų yra atvirkščiai. Miegas yra tarsi cikliškai banguojantis procesas, kurio metu kaitaliojasi gilaus (ramaus) ir paviršutiniško (jautraus) miego fazės. Vienas suaugusiojo miego ciklas tęsiasi maždaug 1,5 valandos, ir didesniąją dalį to laiko, net 80 procentų, užima gilusis miegas. Kūdikio miego ciklai yra trumpesni, trunkantys tik maždaug 60 minučių, ir kiekviename jų apie 50 procentų laiko tenka paviršutiniškam miegui. Perėjimas iš vienos miego ciklo fazės į kitą yra labai jautrus periodas, kurio metu kūdikis gali lengvai prabusti. Jeigu tuo metu vaikas nejaus šalia savęs, neužuos, negirdės, nematys artimo žmogaus, jis gali išsigąsti, jog yra paliktas vienas ir nesaugus.

    Tačiau kaip tik toks jautrus miego pobūdis kūdikystėje turi didelę prasmę. Juk kūdikiui kyla daug gyvybiškai svarbių poreikių, kuriuos reikia patenkinti. Pirmiausia jis auga ir dieną, ir naktį. Taigi jam reikia „statybinių“ medžiagų kūno ląstelėms daugintis ir augti ir energinių medžiagų visų tų ląstelių normaliai ir intensyviai veiklai užtikrinti. Ypač sparčiai vystosi kūdikio smegenys. „Budėdamos“ jos sprendžia daugelį naktį iškylančių problemų: pažadina kūdikį, kad šis prašytų valgyti išalkęs arba pats susirastų motinos spenelį (jis tai gali ir tamsoje, pagal būdingą kvapą), kai smegenyse esantis alkio centras praneša, jog reikia naujos maisto porcijos, kad paskatintų kūdikį šauktis pagalbos, kai šlapias, kai jam šalta ar per karšta, kai skauda…Todėl geriausia kūdikiui naktį miegoti šalia mamos. Čia ir jam pačiam bus ramiau, nes jausis saugus, ir visai šeimai, nes vaikui nereiks ilgai rėkti, kol prisišauks mamą ar tėtį. Mama, gulinti prie kūdikio, jo poreikius gali patenkinti net neatsimerkdama ir visiškai neišsibudindama iš miego. O žindomas kūdikis (tiksliau, prolaktinas, išsiskiriantis žindymo metu į motinos kraują) ją greitai vėl užmigdys. Kitaip būna keliantis ir einant prie atskirai gulinčio kūdikio jo nuraminti, sūpuojant ar nešiojant ant rankų, bandant jį vėl užmigdyti ir paguldyti atgal į lovelę.

    Beje, nemanykite, kad užmigdyti kūdikį labai paprasta. Jis neužmiega taip greitai, kaip didelis vaikas ar suaugęs žmogus. Mamos ir tėčiai, tai patyrę, žino, kad kūdikio nepaguldysi tuoj pat į lovelę ar vežimėlį, vos tik jis užsimerkė – tam jis turi visiškai užmigti. Kol kūdikis yra paviršutiniško miego fazėje, jis vėl lengvai prabunda dėl menko dirgiklio, ir Jums teks migdymą pradėti iš naujo. O paviršutiniško jautraus miego požymiai yra vis dar sulenktos vaikelio rankytės ir sugniaužti kumšteliai, veido grimasos ir krutančios blakstienos. Toks migdymas užtrunka apie 20 minučių, ir tai būtų laikas, atimtas iš Jūsų naktinio poilsio „biudžeto“. O jeigu kūdikis dar ir maitinamas dirbtinai, iš buteliuko, tai jau mažiausiai du žmonės turėtų nemiegoti: vienam teks raminti verkiantį kūdikį, kol kitas gamins jam mišinį ir šildys.

    Kai kūdikis ir mama miega greta, darniai keičiasi jų abiejų miego ciklai. Motina lengviau atsibunda kūdikiui prabudus, nes jos jautriojo miego fazė sutampa su kūdikio paviršutiniškojo miego faze, o kūdikio gilaus miego fazės metu ir motinos miegas būna ramesnis. Jeigu išalkęs kūdikis sukruta, motina, gulėdama šalia, tai pajaučia ir kūdikį priglaudžia prie krūties, pati beveik ir neatsibusdama. O štai, kai kūdikis ir motina miega atskirai, toli vienas nuo kito, jų miego ciklai nėra suderinti, ir kūdikiui gali ne iš karto pavykti pažadinti savo verksmu giliai miegančią motiną. Kol ji atsikels ir prieis, abu jau bus visiškai išsibudinę, ir paskui abiem bus sunkiau užmigti. Motina labiau pavargsta, ir visa šeima kenčia dėl neišsimiegojimo, kai kūdikio riksmo būna pažadinama po kelis kartus per naktį. Aišku, jei atskirai migdomas žindomas kūdikis, tokių atsibudimų būna daugiau, nes motinos pienas lengvai ir greitai virškinamas. Todėl ir vaikas vėl išalksta greičiau negu dirbtinai maitinamas kūdikis – karvės pieno mišinių virškinimas mažylio pilvelyje vyksta sunkiau ir ilgiau užtrunka. Kaip žinoma, sunkus virškinimas nebūtinai reiškia lengvą gyvenimą. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams dažniau pučia vidurius ir skauda pilvelį, o tada bemiegės tėvų naktys garantuotos.

    Kam nepatinka laikyti kūdikio savo lovoje per naktį, užmigusį gali perkelti į jo paties lovelę. Geriau, kad ji būtų pastatyta šalia, be jokio tarpo ir be bortelio į mamos pusę, o kūdikis gulėtų tame pačiame aukštyje, kaip ir mama.

    Kazimieras Vitkauskas, 2010

    KĄ VALGYTI: 3. SKYSČIAI

    • Posted on rugpjūčio 26, 2010 at 11:33 pm

    Gerkite, kada norite ir kiek norite. Troškulys yra natūralus žmogaus, kaip ir visų kitų žinduolių, skysčių poreikio rodiklis. Pienui, kurio maitinant vieną kūdikį krūtyse per parą susidaro vidutiniškai apie 750 mililitrų, o žindant dvynukus ar trynukus atitinkamai daugiau, pagaminti reikalingas ir vanduo. Suprantama, kad žindanti motina gerti nori daugiau ir todėl jai geriausia vadovautis troškulio jutimu, o ne nusistatyti kažkokį tikslų kasdien suvartojamų skysčių kiekį.

    Jeigu motinos šlapimas yra šviesiai gelsvas ir skaidrus, tai reiškia, kad vandens savo organizmo poreikiams ir pieno gamybai ji gauna pakankamai. Koncentruotas (tamsesnis ir stipraus kvapo) šlapimas ir užkietėję viduriai yra skysčių trūkumo požymiai, ir tai rodo, jog gerti reikia daugiau. Pajutus troškulį, neverta atidėlioti. Pravartu turėti ką nors geriamo po ranka ten, kur esate įpratusi žindyti kūdikį. Tinka vanduo, vaisių ir daržovių sultys, pienas, sriubos… Beje, švieži sultingi vaisiai ir daržovės taip pat turi daug vandens.

    Dėl galimo žalingo poveikio sau ir kūdikiui žindančiai motinai geriau nevartoti gėrimų, savo sudėtyje turinčių cheminių medžiagų, tokių kaip saldikliai, angliarūgštė, stimuliatoriai ir dažai. Taip pat atsargiai ir saikingai reikėtų gerti įvairių vaistažolių mišinių arbatas, nes jose yra biologiškai aktyvių medžiagų, kurios gali būti kenksmingos žindančiai motinai arba kūdikiui.

    Nors maitinančios motinos skysčių poreikis yra didesnis, tačiau juos vartojant nereikia persistengti. Prisiversti gerti per daug skysčių gali būti ne tik nemalonu, bet ir beprasmiška, nes tai nepadeda padidinti pieno kiekio. Literatūroje aprašyti tyrimai, kurių metu motinos turėjo išgerti skysčių gerokai daugiau, negu pačios norėjo. Tačiau jų krūtyse pasigaminančio pieno nepadaugėjo. Dar daugiau, motinos, vartojančios per daug skysčių, neretai pagamina mažiau pieno, o jų žindomi kūdikiai auga lėčiau. Kodėl taip gali būti?

    Pertekliniais skysčiais praskiedus motinos kraują, toks, santykinai skystesnis, jis teka ir per pieno liaukas, atnešdamas į jas santykinai mažiau maisto medžiagų, taigi ir gliukozės, pagaminti laktozei, kuri traukdama prie savęs vandenį, o ne pats vanduo, nulemia pieno kiekį. Be to, vandeniu labiau praskiestame kraujyje santykinai labiau praskiedžiamas ir prolaktinas – hormonas, kuris pieno liaukoms atneša kūdikio „užsakymą“ gaminti pieną ( Fiziologija ). Taigi, motinai skysčių vartojant per daug, savotiškai trukdoma pienui gamintis.

    O jeigu skysčių motinos dietoje laikinai trūksta, įsijungia vandenį organizme sulaikantys mechanizmai ir sumažėja per inkstus išskiriamo šlapimo, bet ne krūtyse pagaminamo pieno. Motina ir kūdikis yra nedaloma visuma, kurioje pagal gamtos „programą“ naujai, silpnesnei, gyvybei išsaugoti teikiama pirmenybė. Todėl, nepriklausomai nuo to, ar motina bus išgėrusi tuo metu reikalingą vandens/skysčių kiekį, pieno jos krūtys pagamins tiek, kiek „užsisakys“ žįsdamas kūdikis.

    Kazimieras Vitkauskas, 2010

    KĄ VALGYTI? 2. PALINKĖJIMAI VEGETAREI

    • Posted on rugpjūčio 5, 2010 at 12:57 am

    Anot gražios legendos, pirmieji žmonės Adomas ir Ieva skynė sau rojaus sodo vaisius, triauškė riešutus ir skabė uogeles ir žoleles. Jie buvo tikri veganai – griežtieji vegetarai, kurie valgo tik augalinės kilmės maistą ir puikiai sugyvena su visais gyvūnėliais, jų absoliučiai neskriausdami. Visai ne taip, kaip jų žiaurūs palikuonys, kurie ne tik priverčia vištytes dėti daugiau kiaušinių, negu jos norėtų išperėti viščiukų, karvytes duoti daugiau pieno, negu reikėtų jų veršiukams. Ir tik tam, kad patys tuos kiaušinius suvalgytų, o pieną išgertų. Tačiau tai – tik pusė bėdos. Šitų bent viena koja dar verta rojaus, ir jie gali vadintis ovolaktovegetarais. Bet juk daugiausia yra omnivorų – visaėdžių, kuriems, girdi, reikia ir mėsos! O iš kur ji atsiranda?..

    Taigi jeigu esate vegetarė – šlovė Jums! Svarbu tik, kad turėtumėte užtenkamai žinių, kaip išlaikyti gerą mitybą ir sveikatą nevartojant gyvulinės kilmės maisto. Tikriausiai Jūsų nereikia mokyti, kad augalinio maisto produktai, ypač baltyminiai, turi būti kuo įvairesni ir vienas kitą proporcingai papildantys tam, kad organizmas reikiamu santykiu gautų visų reikalingų medžiagų. Rimti vegetarai ne tik „improvizuoja“, pasitelkdami savo fantaziją, bet ir studijuoja tam tikrą literatūrą, konsultuojasi su specialistais. Nei Jūs pati, nei Jūsų kūdikis neturėtumėte tapti aklo bandymo aukomis.

    Nors daugelyje skaitytų medicinos straipsnių ir knygų radau perspėjimų apie pavojus, gresiančius vegetarių žindomiems kūdikiams, tačiau yra ir pliusų. Štai moksliniais tyrimais nustatyta, kad vegetarių motinų piene, palyginus su gyvulinės kilmės maistą valgiusių moterų pienu, būna mažiau į organizmą iš aplinkos patekusių teršalų, tokių kaip, pavyzdžiui, pesticidai. Riebalų ir riebiųjų rūgščių sudėtis nelabai skiriasi, o ir dokosaheksaeno rūgšties, kuri itin svarbi smegenims ir regėjimui, koncentracija vegetarių piene būna tokia pat ar net didesnė negu omnivorių piene. Kalcio ovolaktovegetarės gauna pakankamai iš pieno produktų, o jeigu veganių moterų maiste ir būna mažesnis kalcio kiekis, tai stimuliuoja 1,25-dihidroksivitamino D (organizme aktyvaus D vitamino) koncentracijos kraujyje padidėjimą. Šis savo ruožtu sustiprina kalcio įsisavinimą, kad užtikrintų jo gavimą pieno gamybai.

    Tačiau ir perspėjimai verti dėmesio. Vegetariškame maiste neretai trūksta kai kurių svarbių mikroelementų, ypač cinko ir geležies, kuri būtina kraujo hemoglobino sintezei. Gydytojams labai rūpi, kad vegetarai gautų pakankamai baltymų, nes augaliniame maiste jų yra santykinai mažiau. Be to, veganų mityba dažnai lieka ne visai subalansuota, nes augalinės kilmės produktuose trūksta kai kurių aminorūgščių, o dėl to gali nukentėti ir žindomo kūdikio sveikata. Didžiausia griežtojo vegetarizmo rizika kyla dėl B grupės vitaminų stygiaus augaliniame maiste Tik gyvulinės kilmės baltymuose natūraliai būna kūdikio vystymuisi labai svarbaus vitamino B12.

    Galima teigti, kad vitaminas B12 yra reikšmingas kiekvienai žmogaus ląstelei. Jų visų normaliai veiklai reikalingas deguonis, o deguonį iš plaučių po visą organizmą išnešioja raudonieji kraujo kūneliai – eritrocitai. Pačių kraujo ląstelių gyvenimo trukmė yra santykinai neilga – eritrocitas gyvuoja tik apie tris mėnesius. Pasenusius eritrocitus kraujyje turi pakeisti nauji. Vitaminas B12 yra būtinas greitai DNR sintezei ląstelių dalijimosi metu. Tai ypač svarbu kaulų čiulpuose, kur iš greitai augančių pirminių ląstelių formuojasi eritrocitai. Jeigu trūksta vitamino B12, baltymų DNR produkcija sutrinka ir į kraują vietoje normalių eritrocitų patenka daug didelių, megaloblastais vadinamų, nesubrendusių ląstelių, panešančių mažiau deguonies. Dėl to vystosi megaloblastinė anemija, kurios neįmanoma pagydyti vien geležies preparatais. Jos požymiai yra greitas nuovargis, vangumas, dusulys, odos blyškumas ir susilpnėjęs atsparumas infekcijoms. Kūdikiai ir vaikai nukenčia labiausiai dar ir todėl, kad labai sumažėja jų apetitas ir sulėtėja augimas.

    Vitaminas B12 dar yra labai svarbus normaliai nervų veiklai. Nervus gaubia juos vieną nuo kito ir nuo aplinkinių audinių izoliuojantis apvalkalas, sudarytas iš sudėtingo baltymo, vadinamo mielinu. Trūkstant vitamino B12, sutrinka tam tikrų riebiųjų rūgščių apykaita mielino struktūrose ir dėl to vystosi nervinių skaidulų degeneracija. O vitamino B12 deficitui ilgai užtrukus, atsiranda negrįžtamų nervų sistemos pakenkimų. Gali sulėtėti ar net regresuoti kūdikio judesių ir protinis vystymasis, o nervinis dirglumas būna nenormaliai didelis. Negrįžtamų pakenkimų apimtis ir žmogaus neįgalumo lygis priklauso nuo vitamino B12 stygiaus laipsnio ir trukmės.

    Neretai vitamino B12 trūkumo sukelti neurologiniai sutrikimai išsivysto anksčiau, negu kraujo tyrimu nustatoma megaloblastinė anemija. Apskritai šią ligą diagnozuoti nelengva, nes iš pradžių nebūna aiškių simptomų ir būdingi pokyčiai išryškėja vėliau. Profilaktika ir ankstyvas gydymas būtini, nes per vėlai pastebėtas ir negydytas vitamino B12 deficitas gali sukelti žymių ir negrįžtamų nervų ir smegenų pakenkimų. Kūdikiai labiau neapsaugoti nuo neurologinių pažeidimų ir liga jiems išsivysto greičiau negu suaugusiesiems, įprastai pasireikšdama 4–8 mėnesių amžiuje. Žindomiems kūdikiams, kurių motinos laikosi griežtų vegetariškų dietų ir turi labai ribotus vitamino B12 rezervus organizme, jo deficito sukelti pakenkimai gali išsivystyti jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ar net 2 savaičių amžiuje, jeigu motinai vitamino B12 deficito būta jau per nėštumą. Vitaminas B12 nėštumo metu aktyviai transportuojamas per placentą į vaisių. Tai gali sumažinti motinos atsargas, jeigu ji negauna šio vitamino su maistu.

    Statistiškai B12 deficitas, pasireiškiantis kaip liga, diagnozuojamas retai, net ir tarp veganų, ypač jeigu jie nėra vien tik užvaldyti idėjos visiškai nevalgyti gyvulinės kilmės produktų, bet ir žino, kaip kompensuoti organizmui būtinų medžiagų trūkumą vegetariškame maiste. Dažniau jis pasitaiko dviejų veganų grupių atstovams: (1) tiems, kurie ilgą laiką nevartoja jokių vitamino B12 turinčių maisto produktų ar jo vaistinių preparatų, ir (2) moterų veganių, gaunančių per mažai vitamino B12, žindomiems kūdikiams. Dauguma medicinos literatūroje aprašytų vitamino B12 deficito atvejų išsivystė būtent žindomiems kūdikiams, kurių motinos laikėsi griežtos vegetariškos dietos.

    Ovolaktovegetarai, valgantys kiaušinius ir pieno produktus, paprastai gauna pakankamai vitamino B12 su šiuo maistu. Mat vitaminą B12 produkuoja žarnyno bakterijos, todėl jo yra gausu ne tik produktuose iš mėsos, bet ir piene, kiaušiniuose. Viename straipsnyje kaip gerą žinią griežtiesiems vegetarams – veganams – radau paskelbtą naujieną, kad česnakai ir svogūnai skatina tam tikrų bakterijų (lactobacilų) augimą storojoje žarnoje. Tos bakterijos produkuoja vitaminą B12 ir galbūt gali aprūpinti juo žmogaus organizmą. Bet ši hipotezė dar moksliškai neįrodyta. Taip, žmogaus storojoje žarnoje išties yra bakterijų, pajėgių sintetinti vitaminą B12. Tačiau būtent žmogaus žarnyne tos bakterijos vitaminą B12 produkuoja per daug toli, kad jis galėtų būti įsiurbtas į kraują ir panaudotas. O žmogaus išmatose gali būti žymus vitamino B12 kiekis.

    Gamtoje, taigi ir žmogaus maiste, esantis vitaminas B12 yra susijungęs su baltymais. Skrandžio sulčių druskos rūgštis virškinant atskiria vitaminą B12 nuo baltymo ir paskui, jau pro plonosios žarnos sienelę, jis patenka į kraują. Taigi vitamino B12 deficitas organizme gali atsirasti ir kaip nesugebėjimo įsisavinti vitamino B12 iš maisto (dėl kai kurių skrandžio ir žarnyno ligų) rezultatas.

    Daugelis žolėdžių žinduolių, įskaitant melžiamus galvijus ir avis, geba įsisavinti jų pačių žarnyno bakterijų pagamintą vitaminą B12 savo virškinimo sistemoje, todėl šio vitamino pakankamai daug yra jų piene. B12 vitamino randama ir dirvožemyje, ant augalų. Tai sužinoję, kai kurie veganai buvo nutarę, kad vitaminui B12 nebūtina skirti ypatingo dėmesio, ir kalbas apie jo deficitą ėmė laikyti tik prasimanymais. Išties pasaulyje yra žmonių, kurie gali taip sakyti visiškai pagrįstai. Vienoje mokslinėje studijoje pranešta, kad grupė veganų iraniečių, nelaikančių jokių gyvulių, gaudavo pakankamai vitamino B12 su nenuplautomis daržovėmis, kurios buvo tręšiamos žmonių mėšlu. Išmatomis (ne tik žmogaus, bet ir gyvulių) užterštos daržovės ar kitoks augalinis maistas gali aprūpinti žmogų vitaminu B12 tose vietovėse, kur nesilaikoma higienos standartų. Galbūt todėl besivystančių kraštų veganų bendruomenėse vitamino B12 mažakraujystė nebūdinga.

    Žmonėms, kurie plauna prieš valgį rankas ir nuplauna daržoves, vienintelis natūralus vitamino B12 šaltinis yra gyvulinės kilmės produktai: mėsa, pienas, kiaušiniai. Buvo atlikti tyrimai ieškant šio vitamino augaliniame maiste. Kaip galimi šaltiniai buvo tiriami fermentuoti sojos produktai, dumbliai ir kita jūros dugno augmenija. Tačiau juose nerasta žymių vitamino B12 kiekių.

    Švariuose augaluose B12 vitamino nėra, bet augaliniai maisto produktai gali būti dirbtinai papildomi šiuo vitaminu: kai kurie javainiai, gaminiai iš sojos ir ryžių, saulėgrąžų ir kitoks augalinis margarinas, įvairūs gėrimai, valgomosios mielės. Į maisto produktus papildomai dedamos medžiagos išvardijamos etiketėse. Jų sąraše ieškokite vitamino B12 arba kobalamino. Mat vitaminas B12 dar vadinamas kobalaminu, nes savo sudėtyje turi metalo kobalto. Gali būti parašyta ir Cyanocobalamin – tai yra visas šio vitamino cheminis pavadinimas. Vitamino B12 preparatų atskirai arba kartu su kitais vitaminais ir jų turinčių maisto papildų galima nusipirkti vaistinėse.

    Taigi jeigu esate griežtoji vegetarė – veganė, nepamirškite, kad Jūsų maiste gali trūkti vitamino B12. Jei tapote motina (esate nėščia ar žindote kūdikį), bet nesiruošiate keisti mitybos įpročių, Jums reikalingi specialūs maisto papildai. Jūsų kūdikis kasdien turėtų gauti 0,4 mikrogramo vitamino B12. Kad užtikrintumėte šį vitamino davinį žindomam kūdikiui, Jūs pati turite kasdien gauti 2,8 mikrogramo vitamino B12. Suprantama, geriausia pasitarti su savo šeimos gydytoju dėl tinkamos mitybos ir geriausio trūkstamų vitaminų papildymo būdo.

    Didžiojoje Britanijoje gydytojai stebėjo 37 motinų veganių žindomų vaikų vystymąsi. Visos motinos buvo konsultuojamos specialistų, kaip pasirinkti tinkamą vegetarišką maistą, kuriame netrūktų įvairių baltymų ir mineralų, ir taip pat vartojo vitamino B12 turinčius papildus. Dauguma iš tų vaikų augo ir vystėsi visiškai normaliai.

    Geriausios sėkmės ir Jums!